Daug kalbama apie šiuolaikinę kultūros krizę. Ja paaiškinamos esminės gyvenimo piktžaizdės: etinių santykių iškraipymai, susvetimėjimas, vertybių praradimas, vartotojiškumas, dorovės nuopuoliai ir daugybė kitų dalykų. Ši krizė liečia ir mokyklą. Kadangi mokyklos pertvarka nuolatos kinta ir stringa, daug dedama vilčių į šeimą. Žinoma, šeima – ideali struktūra, ugdanti asmenybę, kai tėvai yra kompetentingi ugdytojai. Deja, kokia visuomenė, tokia ir šeima. Keisti suaugusiųjų sąmonę – itin sudėtinga. Kas gali pakeisti ugdytojų vertybines nuostatas? „Lenk medį, kol jaunas.“ Reikia, kad būtent mokykla kur kas daugiau rūpintųsi ugdytinių kultūra, jų rengimu darniam gyvenimui, šeimai.
Klausimo sprendimas priklauso nuo to, kuo užsiima mokykla, kokia ugdymo strategija, turinys, metodai. Vienokius rezultatus gauname, kai koncentruojamas dėmesys tik į žinias, reikalingas šiuolaikinėje industrijoje ir rinkoje. Informacinės technologijos skatina jaunus žmones rungtyniauti su kompiuteriu, tačiau techninė pažanga taip sužavi, kad sąmonė nustoja pastebėti prarandamą žmogiškumą. Liberalizmo ir globalizacijos sąlygomis devalvuojamos skaičiais neišreiškiamos vertybės ir jas žyminčios sąvokos: tiesa, teisingumas, meilė, grožis, šeima, tėvynė, tautiškumas, dvasingumas, tikėjimas, laimė, kultūra… Išplaunamas jų gilusis turinys, operuojama tik išoriniais dalykais, skubant tenkinti egoistinius skaičiuojamus malonumų, pramogų, prestižo ir naudos poreikius.
Sprendžiant švietimo kaitos problemą, svarbu pabrėžti jaunosios kartos kultūrinį ugdymą. Ši sąvoka tokia reikšminga, plati ir gili, kad ugdyme turėtų įgyti pamatinę reikšmę. Tačiau ką mes vadiname kultūra, apie kokią kultūrą kalbame, kaip ją ugdome mokykloje, medijose, įvairiose kultūros ir net mokslo institucijose?
Kultūra – išskirtinai platus ir daugiasluoksnis fenomenas, nusakantis bendrą intelektualinį ir moralinį bendruomenės išsivystymo lygį („Idėjų žodynas“, 2001, p. 266). Tai – žmonių dvasinės ir materialinės gerovės pagrindas. Tikslinga pabrėžti esminį šios sąvokos momentą – dvasinės kokybės esmę – vertybinį reikšmingumą asmeniui, šeimai, tautai, pasauliui.
Žvelgiant vertybiniu aspektu, visais laikais buvo ir yra, supaprastintai tariant, trijų sluoksnių kultūra: aukštoji, vidurinioji (populiarioji, masių) ir žemoji kultūra. Būtų klaidinga skirstymo pagrindu laikyti vien tik asmens mokytumą. Pagal tai mažaraštis arba nesinaudojantis kompiuteriu būtų laikomas kultūros „žemumų“ lygmenyje, mokytas – vidurio, o aukštąjį mokslą baigęs – aukštosios kultūros, elito atstovas.
Iš tikrųjų problema daug sudėtingesnė. Kultūrinę brandą rodo ne tik žinios ar veikimo kompetencijos. Atsitinka, kad net aukštąją mokyklą baigęs žmogus, nors ir kompetentingas specialiųjų žinių lauke, tačiau kultūros požiūriu pasirodo apgailėtinas menkysta. Ir atvirkščiai: solidžių diplomų neturintis žmogus kartais pasirodo dvasiškai brandesnis ir kultūringesnis už vadinamąjį inteligentą.
Sveikintina, kad XVII Vyriausybės programa rodo didesnį dėmesį kultūrai ir švietimui: „Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančios kultūros. <…> Valstybės raidos vizija paremta penkių darnų principu: darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos, darnaus valstybės valdymo. („Mokslo Lietuva“, 2016-12-12). Matome, kad pagrindiniai žodžiai – darnus žmogus. Nuo jo priklauso visa kita. Įžvalgesni politikai supranta, kad žmogaus kultūrinė darna yra prioritetinė vertybė, nuo kurios esmingai priklauso kiekvieno žmogaus dvasinė ir materialinė gerovė. Todėl kultūros klausimai atsiduria dėmesio centre.
Pozityvūs pokyčiai kultūroje – tai ne tik „kultūros sostinių“ įvardijimai ar įvairių vadinamųjų „kultūros renginių“ gausybė. Tai – žmonių sąmonės pokyčiai. Aukštosios kultūros pažangai reikia daug daugiau laiko, negu informacijai įgyti, komercinėms pramogoms plėtoti ir kt. Todėl jau šiandien svarbu veikti, įžvelgiant tolimąją, kelių dešimtmečių perspektyvą.
Kultūra ir mokykla
Mokykla yra ta vieta, kuri, remdamasi nūdienos realijomis ir jas pranokdama, dirba ateičiai, darnesniam, laimingesniam žmonių gyvenimui. Oponentas pasakys, kad mokykla taip ir veikia, teikdama vertingas žinias ir formuodama kultūringo veikimo modelius. Bet ar pernelyg paviršutiniškai (viduriniu lygmeniu) suvokiama kultūra, ar masinėje kultūroje nenustumiamos į paraštes aukštosios kultūros vertybės? Kokio lygmens tos vertybės, vadinamos „kultūros vertybėmis“, įgyjamos, jei puikiai skaičiuojantis sukčius apiplėšinėja senolius, programišius labai kūrybiškai veikia, vykdydamas kompiuterinius įsilaužimus, o populiarus muzikantas pasirodo esąs įžūlus chamas?
Tai „žemumų“ kultūros vertybės. Blizgučių, „laimės kultūra“ neužtikrina jauno žmogaus kultūrinės brandos, bet veda į kultūros degradaciją. Tai rodo ir mokyklos veiklos rezultatai: neišgyvendinamos patyčios, plinta kvaišalų vartojimas, prastėja mokinių pažangumas. Todėl mokykloje reikia ugdyti kultūrą, orientuotą į aukštąjį lygmenį, kuriame meninė veikla neatsiejama nuo asmens sąsajų su absoliučiomis vertybėmis: tai gebėjimas suprasti, interpretuoti grožį ir jį perimti dvasinių vertybių kontekste.
Mokykloje akcentuotina humanitarinės kultūros, t. y. dalykų, kurių objektas yra žmogaus dvasinis pasaulis, plėtotė. Tai grožinė literatūra, muzika, teatras, dailė, šokis ir kiti menai. Filosofas Tomas Kiauka straipsnyje „Kultūros sostinė – su bankrutuojančia kultūra?“ (tinklalapis ve.lt, 2016-11-12) išskyrė, regis, išskirtinai svarbų kultūros sampratos segmentą. Jis kultūra vadina menine kūryba, „ugdančia mąstymą ir jausmus“. Tokią, o ne vien „skaičiuojančio intelekto“, kultūrą svarbu ugdyti bendrojo ugdymo mokykloje.
Informacijos technologijos leidžia ne tik daryti kažką panašaus į meną, bet, svarbiausia, naudotis per šimtmečius sukauptais, nesenstančiais meno lobynų aukso fondais. Taikant adekvačias didžiam menui didaktines veiklas, absoliučiai kiekvienas gali pajausti nuostabų grožį ir pakilią dvasinę būseną. Meno šedevrų įsisavinimas (klausymasis, stebėjimas, pajauta, apmąstymas, skaitymas, modeliavimas ir kt.), t. y. aktyvesnis veikimas šia linkme, reikštų besimokančiųjų kilimą į aukštąjį, pranokstantį masinę, komercinę kultūrą, lygmenį.
Technokratinės krypties stiprinimo švietime apologetai siekia mokykloje stiprinti tiksliųjų mokslų studijas. Neretai tai vyksta meno dalykų sąskaita. Tačiau nėra jokio pavojaus, kad meninės kultūros akcentavimas gali susilpninti tiksliųjų mokslų įsisavinimą. Daugelių tyrimų nustatyta, kad tinkamai vykdoma meninė veikla stimuliuoja kūrybinio intelekto galias. (Galimas dalykas, kad ir dėl meninio ugdymo spragų Lietuvos moksleiviai pasirodė silpnais matematikais.)
Bet ar ne utopija siekti bendrojo ugdymo mokyklose aukštosios meninės kultūros? Utopija, jei tokios kultūros įsisavinimą suprasime tik kaip gebėjimą veikti pačiam – dainuoti, groti, komponuoti muziką, rašyti eiles, šokti baletą, vaidinti spektaklius… Žinoma, mėgėjiška veikla taip pat svarbi, ji skatintina. Tačiau ji yra sekli profesionalų sukurtos aukštosios meninės kultūros požiūriu. Todėl būtų siaura galvoti, kad meno pažinimą pakanka traktuoti vien kaip meno „darymą“, mėgdžiojant profesionalus. Toks „darymas“ neužtikrina aukštojo meno dvasinio pažinimo. Masinėje kultūroje įsigali kičas, žalojantis meninį skonį, užtvindantis medijų kanalus. Diskutuojant apie muzikinio švietimo tobulinimą, kalbama iš esmės tik apie muzikos, meno mokyklų veiklą.
Taigi klausimo sprendimas priklauso nuo to, kaip mes suprantame, sakysime, muzikos pažinimą, ir kaip jos mokome. Vienas dalykas – mokyti pažinti muziką kaip mokslą ir, remiantis teorija, gebėti ją daryti (dainuoti, groti, analizuoti). Kitas dalykas – naudotis sukauptos kultūros lobiais: klausytis, vartoti (nevenkime šio pragmatiško žodžio, čia jis žymi ne vartotojiškumą, o kūrybinę dvasinę bendrystę su genijais), išgyventi ir apmąstyti tai, kas išreiškiama muzika. Kiekvienas asmuo ją asmeniškai išgyvena ir supranta dvasinių vertybių, istorijos ir dabarties kontekste. Tai aktyvi dvasinė, intelektinė veikla. Ugdytojas turi padėti vaikui įsitraukti į tokią veiklą, suvokti ir mąstyti meninį turinį.
Tiesa, racionalistinis žinojimas („kaip“ mąstymas) gali kažkiek padėti, tačiau jis gali trukdyti, kai jis – perteklinis, užgožiantis, todėl neleidžiantis įžvelgti kūrinio meninio dvasinio turinio. Taip dažnai atsitinka (į tai orientuota metodinė sistema) bendrojo ugdymo mokykloje, kurioje aiškiai stokojama dėmesio aukštajai muzikinei kultūrai.
Muzikos kalba, kaip ir šnekamoji, sparčiau ir lengviau įsisavinama intuicijos keliu, nesąmoningai. Tai, kas pasakoma šia kalba, ateina ne tiek per loginį žinojimą, jos teorinių ženklų dešifravimą, kiek per emocinių ir dvasinių būsenų radimąsi ir jų apmąstymus. Tai meninės, o ne teorinės veiklos praktika. Muzika skirta klausai, jautriausiam sielos organui.Puikus menas padeda kurti žmogaus vidinį pasaulį. Pajauta gimdo mintį. Kuo dažniau vaikas ar paauglys klausosi, dainuoja, groja amžiais nesenstančių klasikų ir klasika tapusių džiazo, roko, popso, tautinės muzikos kūrinių, tuo sparčiau bręsta jų meninis skonis, dvasinės galios, vertybinė, dorovinė sąmonė. Ugdymas grožiu kuria emocinę ir dvasinę kultūrą. Žymusis pianistas ir dirigentas V. Ashkenszy rašė, kad muzika yra kanalas aukštyn – į dvasios, Dievo, gėrio, tikėjimo aukštumas. Puiki muzika – dvasios objektyvacija! Taurių jausmų išgyvenimai generuoja taurias mintis, o šios mintys ilgainiui padeda rastis geriems darbams ir bendrajam gėriui. Neatsitiktinai muzika nuo senų laikų universitetuose buvo neatskiriama kvadriviumo mokslų dalis.
Kultūros nykimą ir jos nulemtą dvasinę krizę pavojingai spartina karai, rinkos poreikiai, pramogų industrija, popsinė kultūra. Rimti ir gilūs dalykai nuvertinami. Kaip pastebi muzikologė Tamara Levitz, vėl puolami humanitarai. Esą viskas turi būti taikomojo pobūdžio: ekonomika, praktika. Jaunoji karta nebeklauso klasikinės muzikos, nebeskaito tų pačių tekstų („Kultūros barai“, 2016 m. spalis, p. 52–53).
Mokykla negali ir neturi taikstytis su padėtimi, kai humanitariniai ir meno dalykai, nors dar ir dėstomi, tačiau jų turinys yra racionalistinis, technologinis (išimtys – retos), bet ne meninis, dvasinis. Tai kompromituoja ir dalykus, ir jų dėstymą. Padėtį keisti galėtų Mokytojas, kuris būtų aiškus aukštosios meninės ir dvasinės kultūros pavyzdys. Tai reiškia, kad jo profesinės kompetencijos branduolys turėtų būti adekvatus aukšto meno esmei: grožio (o ne technologinių novacijų) žavesiui, jo keliamų dvasinių būsenų, prasmės apmąstymams, žmogiškumui, artimam ryšiui su šeima, tauta, Dievu, gamta, pasauliu. Tai pamatinės reikšmės dalykai, kurie skatina brandinti save, kaip Mokytoją, o ne vien dalyko išorinio apvalkalo žinovą. Svarbiausia – asmenybės dvasinė ir meninė branda.
Žinoma, tai pasiekti yra sudėtinga. Dvasinės kultūros, meno prasmės negalima tiesiogiai išdėstyti, išskaityti iš knygų ar kitų informacijos vandenynų. Visa tai – vertinga, tačiau negali pakeisti esmės. Meninė dvasinė kultūra bręsta, tiesiogiai suvokiant, apmąstant aukštąją meninę kūrybą, studijuojant meno filosofiją, meno psichologiją, meno pedagogiką. Kartu su mokiniu ieškant meno kūrinio nenusakomos paslapties. Muzika, rašė Th. Adorno, yra filosofijos mediumas, todėl, tik remiantis filosofiniu mąstymu, galima artėti prie meno kūrinio esmės.
Pedagoginėje sąveikoje plėtojamas ugdymo dalyvių dvasinis bendradarbiavimas. Visa tai skleidžiasi savikūros procese, bendraujant asmenybei su asmenybe arba asmenybės poziciją išreiškiančiu puikiu meno kūriniu. Tik svarbu, kad poeziją pedagogas nagrinėtų, „aiškintų“ ne kaip literatūrologas, o kaip S. Nėris arba Just. Marcinkevičius, simfoniją – ne kaip muzikos teoretikas, o kaip, sakysim, V. Gerulaitis arba M. K. Čiurlionis.
Tikrai kompetentingų meno dalykų mokytojų parengimas – didžiulė problema, kurią išsamiai spręsti ligi šiolei nesiima meno edukologija. Matyt, neišvengiamai teks, programuotojo kalba tariant, „perkrauti“ ugdymo strategiją, planus ir programas, siekiant, kad universitetuose būtų sudarytos sąlygos studentui subrandinti savyje aukštąją meninę ir dvasinę kultūrą, kuria remdamasis būtų išugdytas Mokytojas-menininkas, filosofas, dvasininkas. Ryšys su puikia muzika yra tiesiausias kelias į dvasingumą.