„Lietuvos dėstytojų ir mokslo darbuotojų pagrindinis atlyginimas valstybiniuose universitetuose yra net keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis. Taip yra todėl, kad valstybė aukštajam mokslui apskritai skiria keliskart mažiau valstybės biudžeto lėšų, nei įprasta Bendrijos narėms – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šiai sričiai skiriamas sumas galima vadinti biudžeto trupiniais“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prorektorius doc. Kęstutis Šidlauskas. 
Vienu svarbiausių siekių, vykdant VDU restruktūrizaciją, buvo įvardintas dėstytojų ir tyrėjų atlyginimų kėlimas. Nuo šių metų jie buvo pakelti 10 proc., o artimiausiu metu juos planuojama kelti iki 20 proc.
2017-uosius VDU sutiko atsinaujinęs: po sėkmingos pastatų renovacijos ir naujo modernaus daugiafunkcio centro atidarymo, aukštoji mokykla pertvarkė savo struktūrą, pakėlė atlyginimus dėstytojams, o neakademinių darbuotojų skaičių siekia mažinti. Taip pat pasirašyta VDU ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) integracijos sutartis.
Šie svarbūs VDU pokyčiai yra beveik dvejus metus trukusio intensyvaus darbo rezultatas. Rengiant ir vykdant restruktūrizacijos projektą, aktyviai dalyvavo ne tik VDU Taryba, administracija, bet ir universiteto bendruomenė, išorės ekspertai.
Pasak VDU studijų prorektoriaus doc. K. Šidlausko, struktūriniai pokyčiai pribrendo dėl to, kad universitetas siekia atsisakyti aukštojo mokslo institucijoms nebūdingų funkcijų ir optimaliai išnaudoti gaunamas lėšas, ypač – dėstytojų atlyginimams, studentų stipendijoms ir pan. Pasikeitusi padėtis, sėkmingai įgyvendinus infrastruktūros projektus, universitetui leis paramą perkelti į kitas sritis.
„Pastaruosius septynerius metus VDU buvo vykdoma daug projektų, naujo pastato statybos, kitų pastatų renovacijos ir t. t., kuriems reikėjo atitinkamos kvalifikacijos žmonių, dirbusių neakademiniuose padaliniuose. Dabar, baigiantis plėtrai, natūralu, kad šių paslaugų, neakademinių veiklų, kurios paprastai universitetams nebūdingos, bus atsisakoma. Tokia optimizacija yra visiškai natūrali ir įprasta tiek viešose, tiek privačiose įmonėse“, – paaiškina prorektorius.
VDU taip pat pertvarkė savo struktūrą – buvusias 11 tarnybų ir 8 kitus universitetinius padalinius nuo šių metų pakeitė 8 departamentai ir 2 kiti universitetiniai padaliniai, tad atitinkamai sumažėjo ir vadovų skaičius. Sutaupytos lėšos bus skirtos pirmiausia tiesioginėms universiteto veikloms – dėstymui, mokslui, paramai studentams. Nuo šių metų buvo pakelti dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai, 10 proc. didinant bazinius darbo užmokesčių koeficientus. Artimiausioje ateityje juos tikimasi kelti dar kartą – iki 20 procentų. VDU yra pirmasis iš visų valstybinių universitetų, savo iniciatyva per pastaruosius metus pakėlęs atlyginimus dėstytojams. Tiek VDU Taryba, tiek administracija šį siekį restruktūrizacijos planuose jau daugiau nei prieš metus įvardijo kaip prioritetinį.
Vytauto Didžiojo universitetas ne tik ėmėsi kelti dėstytojų atlyginimų, bet ir sudaro lanksčias sąlygas jiems derinti savo veiklas, dirbti moksliniuose projektuose, susitelkti ties rezultatais, o ne griežtu darbo valandų paisymu – dėstytojams, kurie vykdo ir reikšmingą mokslinę veiklą, universitetas moka kaip mokslo darbuotojams, atsižvelgia į studentų pasitenkinimą dėstytojų darbu, suteikia reikiamus išteklius projektų vykdymui, nes visa tai praturtina ir paties universiteto ryšius, tarptautiškumą, moksliškumą ir konkurencingumą.
Lietuvos tyrėjų atlyginimas – vienas mažiausių ES
„Tik naivus gali tikėtis esminių pokyčių, kai universitetams, jų dėstytojams ir tyrėjams yra keliami pasaulinio lygio reikalavimai, o finansavimas keliskart mažesnis už pasaulinį lygį. Visuomenės požiūriu universitetai yra ne kaštai, o investicijos, kurios atsiperka. Kuo labiau išsilavinusi visuomenė, tuo šalis visokeriopai stipresnė, gyventojai geriau gyvena – tai patvirtina ir laimės indeksas. Jo lyderiai danai, panašiai kaip mes, išgyvenę karą, okupaciją, šiandien švietimui skiria net 8,5 proc. BVP. Tuo tarpu Lietuvoje jam skirta dalis tesiekia vos 4,3 proc. ir gerokai atsilieka nuo UNESCO rekomenduojamų 6 proc. ir EBPO šalių vidurkio“, – tikina doc. K. Šidlauskas.
Finansavimo skirtumai yra ryškūs ir žvelgiant į artimesnius kaimynus – pavyzdžiui, Vilniaus universiteto biudžetas yra beveik trečdaliu mažesnis už Tartu universiteto Estijoje (atitinkamai 81,5 mln. eurų ir 121,2 mln.), o perskaičiavus, kokia biudžeto dalis tenka vienam studentui, gaunamas beveik dvigubas skirtumas: studijuojančiam Tartu universitete tenka 9045 eurų (13,4 tūkst. studentų), o VU – vos 4116 eurų (19,8 tūkst.). Prorektorius pripažįsta, kad aukštojo mokslo sektorių reikia optimizuoti, tačiau vien mechaniškas universitetų skaičiaus sumažinimas nepadės, nes šalies problemos yra žymiai platesnės: socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, emigracija, mažas gimstamumas, aukštos kainos. Drastiškai sumažėjus universitetų skaičiui, kartu sumažėtų ir aukštojo mokslo prieinamumas, todėl daug jaunimo liktų už borto ir su beveik vienintele galima išeitimi – emigruoti.
Dėl demografinių priežasčių, studentų skaičiaus mažėjimą jau dabar išgyvena visos Lietuvos aukštosios mokyklos, tačiau padėtis nėra vienodai bloga visuose universitetuose – pavyzdžiui, VDU priimamų studentų skaičius išlieka didesnis, nei bendra mažėjančio abiturientų skaičiaus tendencija, ir pagal priėmimus universitetas ir toliau tvirtai išlaiko trečią vietą visoje šalyje, netgi nepaisant to, kad valstybės politika dirbtinai skatina neproporcingai didelę konkurenciją socialinių ir humanitarinių mokslų studijose.
„Dauguma VDU studijų programų yra socialinių, humanitarinių mokslų arba menų srities, į kurias konkurencija labai didelė – kartais nepakanka nė 7 balų siekiant valstybės finansuojamos vietos. Ir tai ne dėl išaugusio norinčiųjų įstoti skaičiaus, o dėl valstybės sistemingai mažinamo finansavimo šių sričių studijoms. Jas sunkiau išlaikyti, nei specializuotas technologijų ar net biomedicinos studijas – į kai kurias iš jų pernai buvo galima įstoti su kiek daugiau nei 2 balais, o dabar, pakėlus reikalavimus, pakanka trijų“, – primena VDU prorektorius. Per septynerius metus socialinių ir humanitarinių mokslų studijoms skirtų valstybės „krepšelių“ skaičiaus mažėjimas skaičiuojamas net 30–50 procentų.
Už studijų prioritetus, politiką bei strategiją atsakingas VDU prorektorius neslepia, jog universitetas siekia išlikti reikšmingu tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu – tačiau žiūri ne į reitingų skaičiavimus, o į realius veiksmus, kaip patenkinti studentų, dėstytojų ir visuomenės lūkesčius. Jo teigimu, šaliai svarbu turėti ne vieną, o bent du klasikinius universitetus, pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune – kaip ir versle, monopolizacija aukštajame moksle turėtų tik žalingas pasekmes.
„Aukštojo universitetinio mokslo susitraukimas iki 3-5 universitetų būtų didelė žala Lietuvai – keista, kad dar yra to nesuprantančių. Kai sukuriama situacija universitetams kovoti tarpusavyje, tai yra kelias į aukštojo mokslo naikinimą. Laimėtojų nebus – pralaimės visa Lietuva“, – aršią universitetų konkurenciją ir švietimo reformos perspektyvas komentuoja doc. Kęstutis Šidlauskas.
Europos universitetų patirtis rodo, kad jungimosi procesai ir ilgai trunka, ir brangiai kainuoja valstybei – sujungimas savaime nėra taupymas. Prorektoriaus teigimu, aukštųjų mokyklų skaičiaus sumažinimas nepanaikins opiausios problemos – Lietuvos tyrėjų minimalus atlyginimas yra net keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis. Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos profesoriai uždirba apie 6,5 tūkst. eurų per mėnesį, D. Britanijos – 7,5 tūkstančio. Kaimyninėje Estijoje profesorių atlyginimai siekia 1,7 tūkst. eurų.
„Keista, kad to nesupranta net kai kurie išsilavinę arba vadovaujančius postus užimantys žmonės. Mechaninė aukštojo mokslo koncentracija nėra gėris. Vieno klasikinio universiteto įsigalėjimas nuskurdintų aukštojo mokslo sistemą. Tuo tarpu konkurencija verčia pasitempti, bendradarbiauti, užuot gyrusis, pralenkus kažką šalies viduje. Pasaulio universitetams kova dėl finansavimo, menkinant konkurentus, nebūdinga. Šioje vietoje noriu sutikti su prof. Egidijaus Aleksandravičiaus nuomone, jog geriausias elgesys, net ir versle, vis tiek yra idealizmas. Turėtume sau išsikelti tikslą vertinti rezultatus ne vienmačiais, bet daugiamačiais rodikliais. Vien pelno siekis yra atgyvena net ir verslo pasaulyje“, – teigia doc. Kęstutis Šidlauskas.