Skarbalius, dr. Dalia Urbanavičienė, prof. dr. Almantas Samalavičius, prof. dr. Algis
Krupavičius. V. Valuckienės nuotr.
Pabaiga. Pradžia Nr. 3 (580)
Prof. Bronius Kaulakys (VU TFAI) Lietuvos mokslų akademijoje vykusios diskusijos dalyviams pateikė keletą diagramų apie mokslo įstaigų finansavimą, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimą ir universitetų skaičiaus pokyčius įvairiose Europos ir kitų žemynų valstybėse Šie duomenys akivaizdžiai rodo, kad ne universitetų gausa yra didžiausia universitetinio ugdymo problemų priežastis. Mes niekuo neišsiskiriame iš kitų Europos ar Amerikos universitetų pagal tinklo dydį. Pavartodamas dažnai viešojoje erdvėje kartojamą posakį, pranešėjas pažymėjo, kad universitetų skaičius „čia ne prie ko“.
Anot B. Kaulakio, universitetai ypač jaučia spartų Lietuvos gyventojų skaičius mažėjimą. Priėmimas į universitetus sumažėjo 2,5 karto, tačiau kai kurios valdymo institucijos, užuot ieškojusios sprendimų, kaip mažinti nedarbą ir emigraciją, nesibaigiančiomis „reformomis“ ją dar labiau didina. Pavyzdžiui, universitetai priešpastatomi profesinio rengimo centrams, nors dauguma jų auklėtinių, įgiję specialybes, netrukus palieka Lietuvą.
Tačiau ieškoti emigracijos priežasčių ir mąstyti, kad valstybės ūkiui reikia visų grandžių specialistų, vis tarsi nėra kam. Dažnai pasikliaujama nuogirdomis, esą kažkur dirbama nepakankamai efektyviai. „ES ekspertai jau ne kartą siūlė didinti finansavimą, kurį Švietimo ir mokslo ministerija jau gėdijasi lyginti su kitomis šalimis. Tai gal ruošiamasi skelbti tokį šūkį: „Pasitikime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, uždarę 8 universitetus ir dar kokį 100 bendrojo ugdymo mokyklų.“ Juk per 1200 mokyklų jau uždarėme. Išnyko ir kelios dešimtys mokslo institutų. Ar nuo 2008 m. dvigubai sumažintą finansavimą, šiuo metu siekiantį tik 0,6 BVP, ir toliau vadinsime mokslo plėtra?
Išsamią mokslo ir studijų institucijų būklės analizę prof. B. Kaulakys pateikė keliuose straipsniuose, kurie bus paskelbti artimiausiuose „Mokslo Lietuvos“ numeriuose.
LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys prof. Arūnas Gumuliauskas atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, kad Lietuvos profesinio rengimo ir aštuonių (ISCED) lygių sistemoje praktiškai yra dingęs penktasis lygis. Kolegijos orientuojasi į 6-ąjį lygį, o kas rengs 5-ojo lygio specialistus? Dabar mūsų sistema atrodo tarsi aštuonių aukštų namas, kuriame išnykęs penktasis aukštas. Universitetų ir kolegijų studijų programų lygiai yra nesuderinti tarpusavyje.
Universitetų bendruomenės turi nuspręsti, su kuo, vykdant aukštųjų mokyklų tinklo pertrauką, mato geriausią jungimosi variantą. Dešimtmečiais puoselėta akademinės bendruomenės vizija negali būti sugriauta iš aukščiau primestais biurokratiniais sprendimais. Tik besijungiančių universitetų bendruomenėms išsamiai diskutuojant gali būti rastas optimalus sprendimas.
Seimo narys nurodė, kad Švietimo ir mokslo komitetas negauna išsamios informacijos apie planuojamą pertvarką ir dažnai apie konkrečius pasiūlymus ar numatomus sprendimus sužino iš žiniasklaidos. Jis pakvietė Lietuvos mokslininkų sąjungą pasidalinti su komiteto nariais sukaupta diskusijų medžiaga.
Pasak Lietuvos mokslininkų sąjungos ir VGTU kūrėjo, buvusio ilgametis šio universiteto rektoriaus prof. habil. dr. Edmundo Zavadsko, „dabar Lietuvoje – universitetų tuštėjimo metas. Kadaise išgyvenome kūrimo, o dabar – griovimo ir patyčių metą. Mažėjant studentų, vyksta draskymasis net tarp programų.“ Profesorius atkreipė dėmesį į labai nevienodą atskirų universitetų pasirengimą vykdyti statybos inžinierių programas. Jei VGTU yra pasirengęs supažindinti studentus su naujausiomis technologijomis ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, tai kitur šio profilio programas kuruoja vos keli dėstytojai, neturintys net būtinos įrangos.
Ypatingą nerimą profesoriui kelia jaunųjų mokslininkų ir besirengiančių jais tapti stygius. Siekdami pragyventi, doktorantai įsidarbina verslo įmonėse, o tyrimus toliau lieka tęsti jų vadovai. Radę įdomų verslo sprendimą, jaunieji tyrėjai imasi kurti savo verslą ir palieka mokslo pasaulį. Viena skaudžiausių problemų – gabių jaunų tyrėjų emigracija.
LMA tikrasis narys prof. Juozas Vidmantas Vaitkus (VU) atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį į būtinybę nuolat tobulinti universitetinių studijų kokybę. Jis akcentavo, kad problemos sprendimas glūdi ne tame, kiek universitetų turime, bet kokių turime: „Žodynas sako, kad universitetas pirmiausia yra tokia aukštoji mokykla, kurioje studijos grindžiamos tarptautinio lygio tyrimais. Todėl reikia analizuoti mokslines mokyklas ir išsiaiškinti, ką jos sukūrė. Nors, žinoma, reikalingi ir tokie universitetai, kurie rengia aukštos kvalifikacijos specialisto, o ne tyrėjo įgūdžius. Dabartinė situacija rodo, kad turime galimybę sukurti vieną bendrąjį (angl. comprehensive) ir vieną technikos universitetą. Kiti universitetai, kaip rodo jų veiklos rezultatai, gali būti specializuoti, gana siauro profilio arba priešingai – teikiantys politechninį pasirengimą, pavyzdžiui, regioniniai, nes ir tokių specialistų valstybei reikia.
Profesorius pažymėjo labai didelį akademinės bendruomenės susiskaldymą, nepakankamą domėjimąsi net greta dirbančių kolegų darbais ir menką profesinį solidarumą. Dar visai neseniai gana aktyvios buvo studentų mokslinės draugijos, kurios rengė tarpuniversitetines jaunųjų tyrėjų konferencijas. Tačiau dabar kai kuriuose universitetuose šis judėjimas yra prigesęs.
Profesorius akcentavo, kad būtina tobulinti mokslinių projektų paraiškų vertinimą. Prieš skiriant lėšas, reikia geriau išsiaiškinti, kuriuose mokslo kolektyvuose yra sukaupta pakankamai patirties, kad būtų galima pasirinktą problemą tirti giliai ir visapusiškai. Šiuo metu dideli pinigai skirti Saulėtekiui, jo pastatams išlaikyti, bet ne mokslo programoms vykdyti. Profesoriais turėtų tapti tie, kurie sukūrė ką nors vertingo, o ne parašiusieji kažkiek straipsnių.
Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys prof. Valentinas Baltrūnas apžvelgė mokslo institutų situaciją. Atkuriant Nepriklausomybę, Lietuvoje jų buvo 27. Žinybiniai universitetai sunaikinti, nors kai kurie jų galėjo tęsti produktyvią veiklą. Tačiau institutai duoda didžiąją dalį mokslo produkcijos. Ir tai yra suprantama, nes dėl didžiulių krūvių universitetuose nelieka pakankamai laiko moksliniams darbui.
Dabar institutai jungiami su universitetais: „Mums sakoma: arba junkitės, arba naikinsime. Tačiau po tokių sujungimų labai sumažėja darbuotojų ir sumenksta biudžetinis finansavimas. Reikalavimai vis auga, finansavimas mažėja, naikinamos institutuose dirbusios mokslininkų grupės. Gal tai daroma sąmoningai?“ Pasak profesoriaus V. Baltrūno, Lietuvoje visiškai nyksta dar taip neseniai buvę efektyviai plėtojami atskirų mokslo sričių tyrimai: geologijos, geografijos, kartografijos ir pan.
Prof. Antanas Kiveris (LEU alumnas) pažymėjo, kad jau septyneri metai edukologijos universitetas neberengia nei chemijos, nei fizikos mokytojų, nes stojimo sąlygas lemia bendra atranka, kurią laimi kitos specialybės. Specialistų rengimas aukštosiose mokyklose yra labai išskaidytas. „Turime daugybę studijų programų. Labai trūksta mokytojų vyrų, o tai itin neigiamai atsiliepia visai bendrojo ugdymo sistemai.“
Gana daug teigiamų pokyčių pamatytume, konsolidavę kolegijas su universitetais. Jei kolegijos taptų universitetų padaliniais, vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. žmonių. Kolegijos galėtų gauti daug paramos iš universitetų, o universitetai – iš kolegijų, ypač praktiniam rengimui. Specialistų rengimas būtų nuoseklesnis, į universitetus ateitų geriau pasirengę ir labiau motyvuoti studentai, padaugėtų labiau apsisprendusių rinktis magistrantūros, o vėliau – ir doktorantūros studijas
Sumažinus universitetų skaičių iki penkių, tai būtų didelė nelaimė visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai. Dar labiau išaugtų bendrojo ugdymo mokyklų auklėtinių emigracija, puikiai suprantant, kad į Lietuvą užsienio universitetų auklėtiniai dėl gerai žinomų priežasčių nebesugrįžtų.
Dr. E. Skarbalius (Klaipėdos universitetas) kreipėsi į diskusijos dalyvius tokiais klausimais: „Ar išliks mūsų tauta? Lietuva de jure – taip, tačiau kaip tauta? Kokią Lietuvą norime matyti? Ar vieno miesto?“ Anot E. Skarbaliaus, universitetai, ypač veikiantys atokesniuose regionuose, yra teigiamas demografines tendencijas ir regiono patrauklumą skatinantis veiksnys. Nereikia tvirtinti, kad šiuose universitetuose nebus vykdomi mokslo tyrimai. Būtent tyrimų plėtotė gali užtikrinti regionų pažangą. Be aukštos kokybės tyrimų nebūtų ūkio pažangos.
Klaipėdos universiteto atstovas atkreipė dėmesį tiek į regionams būdingas, tiek į visai Lietuvai bendras ugdymo problemas. Labai dažnai tenka matyti, kad, „optimizuojant“ universitetinio ugdymo programas, jose nebelieka filosofijos, istorijos ir kitų dalykų, mokančių mąstyti, tarnaujančių bendrajam kultūriniam išprusimui, studentų inteligencijos ugdymui.
Auditorija, išgirdusi šią pastabą, labai pritariamai atsiliepė. Ar galima laikyti visaverčiu universitetiniu ugdymu, jei absolventas nieko nežino apie psichologiją ir sociologiją, neturi elementarių meno žinių ir nėra išsiugdęs poreikio lavintis šiose srityse. Dažnai matome, kaip universitetų auklėtiniai nemoka suvaldyti emocijų, neišmano architektūros ir muzikos žanrų, nesugeba vertinti meno kūrinių, o jų kalba yra netaisyklinga, užteršta svetimybėmis.
E. Skarbalius dar kartą priminė apie gresiantį pedagogų stygių. Pradinukų mokytojų amžiaus vidurkis – 57 m.! Greitai neliks kam dirbti ne tik pradinėse mokyklose. Pedagogai, parengti Vilniaus ir Kauno universitetuose, į atokesnius regionus vyksta labai nenoriai. Neseniai savivaldybių vadovų pasiūlymas numatyti pareigą absolventams bent trejus metus atidirbti gimtinėje, sukėlė spontaniškų protestų bangą. Tačiau ar protestuojantieji tikrai teisūs? Iš kur atsirado arogantiškas, net niekinamas požiūris į atokesnių vietovių gyventojus, į būtinybę ir jiems naudotis šiuolaikinėmis socialinėmis paslaugomis?
Dalia Urbanavičienė (LMTA ir LEU), kalbėjusi diskusijos pabaigoje, priminė etnologiją, ir nerentabiliomis vadinamas, todėl atvirai žlugdomas, lituanistines programas. Ji akcentavo, kad ir iš lietuvių etnologijos tyrėjų reikalaujama tarptautinių straipsnių. Tačiau kokia iš jų nauda, jei juos rašome ne sau, o užsieniui, kurio mūsų specifiniai lingvistiniai ar kultūrologiniai klausimai visai nedomina? „Straipsnių ir tyrimų reikalavimai numatyti visam etatui. Tačiau kuris humanitaras ar socialinių mokslų atstovas mūsų universitetuose turi visą etatą?“ – klausė etnologė.
Dr. Milena Medineckienė (LMS vicepirmininkė ir LJMS pirmininkė) pasiūlė diskusijos organizatoriams kuo greičiau apibendrinti diskusijos medžiagą ir pateikti valdymo institucijoms Mokslininkų sąjungos pasiūlymus. Jaunieji mokslininkai tai jau padarė. Moderatorius atsakė, kad kol kas tai padaryti būtų neįmanoma, nes tikroji diskusija tik prasidėjo ir jos turinio niekaip negalėtų aprėpti vienas renginys. Netrukus šias problemas nagrinėsime konferencijoje, kuri kovo viduryje rengiama Lietuvos Respublikos Seime.
LMS vicepirmininkas, MRU prof. Alvydas Baležentis siūlė sukurti sistemą, kuri padėtų operatyviai perduoti panašių diskusijų medžiagą valdymo institucijoms: Švietimo ir mokslo ministerijai, LR Vyriausybei ir Seimui: „Tarp mūsų turi funkcionuoti nuolatinė sąveikos sistema.“
Parengė Emilis Urba ir Jonas Jasaitis