(iš Lietuvos mokslo akademijoje vasario 7 d. įvykusios diskusijos) Prof. dr. Almantas Samalavičius
1. Dabartinė netolygi ir įvairiais atžvilgiais apgailėtina Lietuvos aukštojo mokslo būklė susiklostė pirmiausia dėl nenuoseklios ir prieštaringos pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos valstybės mokslo ir studijų politikos, vertusios aukštąsias mokyklas (ypač universitetus) nepagrįstai gausinti studijų programas, konkuruoti dėl ,,krepšelių“ kvotų ir dotacijų, užuot plėtojus bendradarbiavimą ir horizontalius ryšius.
2. Aukštojo mokslo vadybos politika, besiremianti globaliu mastu primetamu verslo korporacijų modeliu, yra ydinga, žalinga ir pavojinga. Aukštojo mokslo tinklo pertvarkos ,,receptai“, siūlantys drastiškai mažinti universitetų skaičių, stambinti aukštąsias mokyklas, kurios neva turėtų tapti labiau konkurencingos tarptautiniu mastu, yra grįsti neapčiuopiamomis prielaidomis, fragmentiškais pavyzdžiais ir ribota vaizduote. Universitetų stambinimas iš tiesų reiškia aukštojo mokslo virsmą masiniu, tuo pat metu reikalaujant, kad universitetuose vykdomi mokslo tyrimai įgytų aukštesnę kokybę. Šie užmojau ir uždaviniai – tarpusavyje sunkiai suderinami, kadangi aukšto lygio mokslo tyrimus gali generuoti tik elitinės, o anaiptol ne masinės, aukštojo mokslo institucijos.
Krupavičius. V. Valuckienės nuotr.
4. Universitetai nėra vien lavinimo ir mokslo tyrimų vietos bei įrankiai. Visuomenėje universitetai vykdo gerokai platesnes funkcijas ir atlieka nemenką kultūrinį vaidmenį, tad ,,optimizuojant“ universitetų tinklą, svarbu atsižvelgti į tai, kad regionuose neliktų ištuštėjusių vietų, kuriose vyrautų nedarbas, nusikalstamumas ir kiti neigiami socialiniai reiškiniai.
5. Vykdant universitetų tinklo pertvarką, svarbu neišleisti iš akių fakto, kad tiek Lietuvos, tiek pasaulio universitetai nėra monolitiškos, unifikuotos įstaigos. Jie skiriasi savo tikslais, uždaviniais, funkcijomis ir t. t. Todėl derėtų įstatymais apibrėžti ir plėtoti skirtingų tipų universitetus, kad šioje įvairovėje vietos rastų vadinamieji ,,tyrimo universitetai“, studijų universitetai, specializuoti universitetai ir t. t. Universitetų profilio skirtumai laikytini ne silpnybe, o pranašumu. Juos būtina išsaugoti ir puoselėti.
6. Mokslo tyrimų ir studijų kokybę įmanoma kelti, tik susiejus šiuos uždavinius su adekvačiais dėstytojų ir tyrėjų atlygiais. Šioje srityje esame apgailėtinai atsilikę net nuo artimiausių kaimynų, nekalbant apie Europos Sąjungos vidurkį. Tad pertvarkos gairėse turi atsirasti derama vieta atlygio ir skatinimo didinimo mechanizmui. Priešingu atveju susidursime su jau dabar pastebimu akademinės emigracijos augimu.
7. Galima pritarti valstybės siekiams kelti kvalifikacinius reikalavimus dėstytojų ir tyrėjų pareigybėms, tačiau būtina labiau niuansuotai atsižvelgti į humanitarinių ir socialinių bei tiksliųjų mokslų specifiką ir keliamus reikalavimus susieti su būtinu tarnybinio atlyginimo normų didinimu.
8. Kokybiški tyrimai neįmanomi, jei aukštosiose mokyklose (ypač universitetuose) dirbantys tyrėjai ir toliau bus verčiami vykdyti tokius neadekvačiai didelius auditorinių dėstymo valandų krūvius. Nuo valandų, skiriamų mokslo tiriamajam ir pedagoginiam darbui, subalansavimo nemaža dalimi priklauso aukštojo mokslo kokybė, kurios taip pasigendama pastaruoju metu.