Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude‘as Junckeris pirmąją pavasario dieną pristatė penkis galimus Europos Sąjungos ateities scenarijus. Tikimasi, kad iki šių metų pabaigos bus apsispręsta dėl tolesnės ES raidos ir taip padės septintą dešimtmetį tuoj pradėsiančiam „milžinui ant molinių kojų“ įgauti veržlumo ir lankstumo.
Šie ateities scenarijai pristatyti naujų Europai ir visam pasauliui kylančių iššūkių kontekste: mažėjantis gimstamumas, didėjanti socialinė nelygybė, klimato kaita, dirbtinio intelekto pagrindu kuriamų technologijų, produktų ir paslaugų (pvz., bepiločių automobilių) plėtra, grėsmės iš išorės ir ES besitraukiančios šalys. Tiesa, Europos integracija po Antrojo pasaulinio karo įgaudavo naują pagreitį būtent įvairių krizių – politinių, ekonominių – akivaizdoje. Šįkart Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš ES valstybių bloko tik paspartino labai ilgai lauktų pasiūlymų dėl tolesnės ES raidos pateikimą. Tai pripažįsta ir pats Europos Komisijos pirmininkas. Tikriausiai nė vienas iš šių penkių pasiūlymų greičiausiai nebus įgyvendintas paraidžiui – Europos Komisijos dokumentas tėra gairės tolesniems debatams valstybėse ir tarp piliečių.
Nuo „savaiminės“ integracijos iki „dviejų greičių“ Europos
Pagal pirmąjį pasiūlymą ES turėtų gyvuoti toliau tarsi nieko nebuvę iki šiol, o integracija ateitų pati savaime, žingsnelis po žingsnelio. Tačiau jau vien tai, kad atsirado penki pasiūlymai dėl ES ateities, rodo, kad pirmasis variantas (nieko nedaryti) nėra tinkamas.
Antrasis variantas – atgal į laisvąją rinką – iš esmės reiškia dabartinės ES pabaigą ir laisvos prekybos erdvės jos pagrindu įsikūrimą. Žinoma, šis scenarijus – visų euroskeptikų (ir Rusijos) svajonių išsipildymas. Europos Komisijos manymu, tai mažiausiai priimtinas scenarijus, todėl ir jo padariniai piešiami juodžiausiomis spalvomis, kartais pateikiant net absurdiškus pavyzdžius. Lietuvai išties šis scenarijus mažiausiai priimtinas, nes mes savo narystę matome ne tik (ir ne tiek) kaip bendrą rinką (kuri, beje, šiame scenarijuje apibrėžiama tik laisvu prekių judėjimu, nuošaly paliekant laisvą asmenų judėjimą), bet ir kaip saugumo – ekonominio, energetinio, karinio – garantiją.
Trečiasis variantas – dviejų greičių Europa – prieš maždaug dešimtmetį buvęs gana populiarus ES plėtros scenarijus. Pagal jį, valstybės galėtų pasirinkti, kuriais narystės privalumais norėtų naudotis labiau, o kuriais mažiau ir tarsi susidaryti savo „ES krepšelį“. Taip vienos valstybės galėtų labiau integruotis vidaus rinkos, kitos – pinigų politikos, trečios, pavyzdžiui, karinio bendradarbiavimo srityje. Teoriškai toks modelis Lietuvai nebūtų pats blogiausias, jei valstybių dalyvavimas šiuose bendradarbiaujančiųjų ratuose priklausytų tik nuo pačių norinčiųjų, o ne nuo kitų valstybių sutikimo.
Vienas senosios „dviejų greičių Europos“ idėjos trūkumų ir buvo tas, kad glaudesnis bendradarbiavimas skirstė ES nares į „pirmarūšes“ ir „antrarūšes“. Vis tik panašu, kad ir šis scenarijus nėra realus – pirmiausia dėl su sprendimų priėmimo procesu susijusių sunkumų. Jau dabar ES sprendimų priėmimo procedūros sunkiai suprantamos net politikos mokslų studentams. Jei atsirastų skirtingi integracijos „klubai“, jos taptų dar neaiškesnės ir neskaidresnės, taip neišsprendžiant pagrindinių dabartinės ES problemų.
Konfederacijos link
Ketvirtasis scenarijus reikštų posūkį konfederacijos link, kai dalyje politikos sričių sprendimų galia būtų atiduota Briuseliui, o dalyje – sugrąžinta valstybėms. Ir dabar egzistuoja panaši tvarka, tačiau pagal naująjį scenarijų nebeliktų vadinamosios „pasidalintos kompetencijos“, kai Briuselis ir valstybės varžosi tarpusavyje dėl to, kas turi pirmenybę priimti sprendimus. Šio scenarijaus perspektyvumą temdo tai, kad, kaip pripažįsta ir pati Europos Komisija, bus labai sunku apsispręsti, kurias galias perleisti Briuseliui, o kurias – grąžinti valstybėms. Blogiausiu atveju (valstybėms niekaip nesusitariant) šis scenarijus gali reikšti žingsnį dezintegracijos link.
Paskutinysis – penktasis – scenarijus siūlo gilesnę ES integraciją daugelyje sričių. Jeigu antrasis scenarijus – euroskeptikų, tai šis – federalistų svajonių išsipildymas, įgyvendinant vieną iš pačios Europos integracijos tikslų – „siekti vis glaudesnės Europos tautų sąjungos“, kaip buvo numatyta dar Europos integracijos pradžioje. Europos Komisija, žinoma, suinteresuota šio scenarijaus sėkme, tačiau kartu pripažįsta, kad gali kilti problemų dėl kai kurių valstybių nenoro dar daugiau galių perleisti Briuseliui.
Nė vienas iš pasiūlytųjų scenarijų nėra tobulas. Vis tik, atmetus abu kraštutinumus (dezintegraciją ir ypač glaudžią integraciją) ir scenarijus, keliančius problemų (dabartinį, nuo kurio bėgame, ir „dviejų greičių Europą“, kurios būtų neįmanoma suvaldyti), lieka bene vienintelis kelias – labai atidžiai peržiūrėti, kokius klausimus geriau paliktume spręsti ES, o kokių klausimų sprendimą norime susigrąžinti į savo valstybes. Svarbu, kad šių klausimų sprendimas neliktų tik valstybių parlamentuose ir vyriausybėse, o persikeltų ir į akademinę bendruomenę bei pilietinę visuomenę. Autorius yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto bei Europos instituto lektorius