Marijos radijo laidoje „Nauju kampu“, transliuotoje vasario 9 d., buvo aptariama švietimo dvasingumo tema. Jos aktualumas išryškėjo, vertinant ir vaikų ugdymą – asmenybės brandos kelio pradžią. Laidoje remtasi ir prof. Jono Kievišo neseniai parengta kolektyvine monografija „Ugdymo dvasingumo raida“ (2016).
Laidoje kalbėjęs LMA akademikas Algirdas Gaižutis pažymėjo, kad tiek naujoje, tiek ir anksčiau išleistose šios serijos monografijose (2009, 2012, 2014) aptariamos sąsajos tarp religijos ir šiuolaikinės edukologijos, ieškoma galimybių, kaip suvienyti pastangas, ugdant asmenybę. Tai nėra nurodymų ar pamokymų knygos. Jose atskleidžiama dvasingumo reikšmė žmogaus gyvenime, jo paskirtis švietime ir vaidmuo šiandieniame pasaulyje. Akademikas akcentavo, kad monografijos autorių iškeltas idėjas kiekvienas skaitytojas turėtų apmąstyti ir rasti savąjį požiūrį pagal individualią brandą, interesus ir gyvenimo aplinką. Tai asmenybės autentiškos brandos ir demokratėjimo kelias.
dr. Naglis Kardelis, laidos vedėjas Aurimas Radkevičius, akad. Algirdas Gaižutis.
Gedimino Augustaičio nuotr.
Pasak dr. Naglio Kardelio, pasaulio suvokimo pilnatvė, apimanti ir jo dvasinį dėmenį, buvo išryškinta dar Antikos laikais. Dėmesys dvasingumui yra būtina ir šiuolaikinio švietimo ypatybė, tik kyla vis naujų klausimų, kaip jį įgyvendinti praktikoje. J. Kievišas, remdamasis monografijose pristatytais moksliniais tyrimais, akcentavo, kad svarbu skatinti darnią žmogaus intelektinės ir dvasinės sferos raidą. Sprendžiant asmenybės dvasingumo ugdymo uždavinius, būtina atsižvelgti tiek į individo, tiek į visuomenės kultūrą. Visuomenės demokratėjimas iškelia naujų problemų švietimui, todėl itin svarbu ieškoti būdų, kaip jas įveikti. Šių problemų sprendimas yra demokratijos plėtotės ir visos švietimo sistemos tobulinimo veiksnys. Galimybes tai sieti su švietimu atskleidė dr. R. Kondratienė, apibūdindama knygos turinį ir dvasingumo raidos kontūrus, ugdant asmenybę.
Monografijoje nagrinėta ugdymo dvasingumo problema padeda apibrėžti asmenybės ugdymo uždavinius skirtingais amžiaus tarpsniais. Joje išskiriami kiekvieno laikotarpio dvasinio ugdymo siekiai, iškeliami vidinio pasaulio ir apskritai savęs, kaip asmenybės, pažinimo uždaviniai. Apibrėžiami asmenybės ugdymo tikslai, užduočių turinys ir taikomų metodų visuma. Svarbiausia, kad tai padėtų ugdymo proceso centre įtvirtinti vaiką kaip asmenybę ir paskatintų tapti ugdytojo partneriu, taip tenkinant jo individualius interesus ir poreikius.
Jau nuo ikimokyklinio amžiaus labai svarbu orientuotis, kaip formuojasi asmenybės pagrindai. Nuo to, kokie uždaviniai bus sprendžiami tolesniuose ugdymo etapuose, priklauso, kaip bus įtvirtinta asmenybės branda. Knygoje pateiktas ugdymo dvasingumo, kaip žmogaus dvasinės raidos, modelis (p. 252) apibrėžia raidos perspektyvas. Labai svarbu skatinti vaiką įprasminti savo veiklą ir jos rezultatus, o ne tik tobulinti atitinkamus gebėjimus ar kaupti žinias. Antra vertus, asmenybės brandą gali skatinti tik brandi asmenybė Pasak prof. J. Jasaičio, „asmenybę gali formuoti tik asmenybės, o ne techninės priemonės, nesvarbu, kokios išmaniosios technologijos būtų jose pritaikytos“ (p. 291).
Ugdytojui, norinčiam gilintis į kintančią vaiko veiklos prasmę ir numatyti jos perspektyvas, reikia šiuolaikinių orientyrų. Tokių orientyrų sistema išdėstyta monografijoje „Ugdymo dvasingumo raida“. Tikimės, kad atsiras galimybė ją įsigyti (kol kas jos tiražas – labai mažas), o ne tik žinoti, kad tokia knyga yra, ją pasiskolinus pavartyti ar vertinti pagal žiniasklaidoje pasirodžiusias prieštaringas jos teiginių interpretacijas.