Kovo 6 d. darbą pradėjo Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo grupė, kuriai iki 2017 m. balandžio 28 d. pavesta parengti ir pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl „valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo“. Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, kad „optimizacijos“ ir „konsolidacijos“ sąvokas valdymo institucijos dažniausiai vartodavo vietoje žodžių: sumažinti, uždaryti, panaikinti, likviduoti.
Neatsitiktinai Prezidentė pareiškė, kad dabar planuojamos reformos turi būti „profesionaliai parengtos“ ir paaiškintos visuomenei. Niekas nenori gyventi netikrume ir baimėje. Išsigandę žmonės nėra kūrybiški, galintys numatyti ne vieną du, o keliolika žingsnių, be kurių neįmanoma mokslinė veikla. Ar universitetų pertvarka iš esmės reiškia tik vieną siekį – sumažinti Lietuvoje veikiančių valstybinių universitetų ir juose dirbančių mokslininkų skaičių? Išsklaidyti baimę galima tik teikiant visapusišką informaciją ir demonstruojant, kad tvirtai laikomasi pasirinktos strategijos.
Premjeras Saulius Skvernelis neseniai duotame interviu pabrėžė: „Tikslas yra ne sujungti universitetus, bet pakelti aukštojo mokslo kokybę, dėstytojų, profesorių savivertę.“ Kalbėdamas apie viešojo valdymo pertvarką, jis priminė: „Supraskime, kad, kai žmogui iškyla abejonių ar grėsmė netekti darbo, reikia užtikrinti, kad pats procesas būtų aiškus, skaidrus, ir nepamiršti, kad už kiekvieno žmogaus yra šeimos, likimai ir t. t. Negalima pasakyti, kad tu esi nevykėlis ir rytoj būsi atleistas.“
Ar tikrai tokios nuostatos bus laikomasi peržiūrint aukštųjų mokyklų tinklą? Abejonių kyla, analizuojant į viešąją erdvę išmetamus, švelniai sakant, keistokus teiginius, kurių autoriai – už šio tinklo optimizavimą atsakingi asmenys. Pavyzdžiui, neseniai švietimo ir mokslo ministrė pabrėžė, kad Lietuva yra tarp daugiausia aukštojo mokslo diplomų išduodančių valstybių, tačiau specialistų faktinis parengimas esą neatitinka reikalavimų. Kitaip tariant, nors diplomas yra, tačiau nėra kompetencijos. Svarstant mokslininkų atlyginimų klausimus, staiga išgirstame, kad Lietuvoje yra „18 tūkstančių mokslininkų“. Daugelis mokesčių mokėtojų iškart paklaustų, ar tikrai tiek jų reikia. O tada jau ir visai netoli iki „išvados“, kad ta gausybė universitetuose dirbančių yra prasti darbuotojai, nes nemaža dalis diplomų – beverčiai. Ar tai neprimena prieš keletą metų buvusio šios ministerijos vadovo G. S. elgsenos, kai buvo demonstruojama panieka akademinei bendruomenei, o kelias dešimtis tuo metu pasiūlytų Mokslo ir studijų įstatymo straipsnių Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančių Konstitucijai? Labai nesinorėtų, kad panaši situacija pasikartotų.
Bet kuri dalinė reforma turi būti susijusi su svarbiausių valstybės problemų sprendimu. Vargu ar kas prieštarautų, kad skaudžiausia Lietuvos problema – žmogiškųjų išteklių praradimas. Nedelsiant kurti darnios regionų raidos politiką, pritraukti investicijas ir imtis stambių, seniai pribrendusių projektų, kurie suteiktų valstybės ekonomikai naujų plėtros perspektyvų ir leistų pasiūlyti tūkstančius naujų darbo vietų išsilavinusiems žmonėms – šie uždaviniai valstybės vadovams gerai žinomi. Nepasiekus ryškaus ekonomikos plėtros proveržio, tektų ilgai murdytis stagnacijos sukeltų pasekmių purvyne.
Asocialus elgesys, girtuokliavimas, jaunų šeimų ir senolių skurdas pradės mažėti tik tada, kai visoje valstybėje, o ne tik Vilniaus prieigose, atsigaus ekonomika. Pasitikėjimas savo valstybe pradės formuotis, kai žmonės pamatys, kad griaunamos didžiausios landos korupcijai plisti, traukiami atsakomybėn asmenys, ilgą laiką nebaudžiamai švaistę tiek biudžeto, tiek europinės paramos lėšas. Jokie „dienos centrai“ ir „bendruomenių namai“ nepadės, jei žmonės ir toliau neturės darbo – pragyvenimo šaltinio.
Milžiniški finansų srautai, dabar skiriami pašalpoms ir lengvatoms, turi būti nukreipti pirmiausia pramonės ir energetikos sektoriams. Prekybos ir paslaugų centrų Lietuvoje jau pristatėme tiek, kad jie lengvai patenkintų dvigubai didesnio gyventojų skaičiaus poreikius. Mums reikia ne plėsti „socialinio būsto“ programas, o sudaryti galimybes uždirbti tiek, kad žmonės galėtų kurti erdvias šeimos sodybas, užuot stumdęsi „renovuojamuose“ barakuose. Tik tada galima tikėtis, kad bent dalis emigrantų planuos sugrįžti. Tačiau netikrumas universitetinio ugdymo sektoriuje jau sukėlė naują emigracinių nuostatų bangą tarp dabartinių abiturientų. Neatsakingas švaistymasis frazėmis apie tariamai prastą aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje tokias nuostatas tik dar labiau skatina.
Vienas iš sudėtingiausių dar neseniai dirbančios Vyriausybės uždavinių yra valstybės raidos strategijos atnaujinimas. Visos reformos, ar tai būtų viešojo sektoriaus pertvarka, ar miškininkystės valdymas, ar švietimo ir aukštojo mokslo permainos, turi būti susietos su naujos specialistų kartos poreikio prognozavimu. Nebegalima teisintis, kad esą dabar niekas negali numatyti, kuriomis kryptimis plėtosis valstybės ūkis. Norint pertvarkyti aukščiausią specialistų rengimo grandį – universitetinį ugdymą, Vyriausybė kartu su Seimu turi pagaliau suformuluoti ilgalaikį užsakymą universitetams: kiek ir kokių specialistų valstybės ūkiui reikia planuojamu laikotarpiu. Kol kas net negirdėti, kad kas nors ruošiasi jį parengti. Neturėdami tokio užsakymo, universitetai tik hipotetiškai prognozuoja specialistų poreikį.
Neturint bendro užsakymo, sunku suformuluoti ir tyrimų programas. Neaišku, kokios apimties tyrimai turi būti planuojami ir kiek lėšų tam reikės. Ypač tai svarbu planuojant tyrimus, turinčius strateginę reikšmę valstybės ir visuomenės (nacionaliniam) saugumui: emigracija, gimstamumas, pilietinė pozicija, piliečio prievolės valstybei, visuomenės kultūra, šeimos politika, etika, dorovė, meninis išprusimas ir kt.
Labai daug diskusijų kelia su profesionalumo ir konstitucingumo principais konfrontuojantys reikalavimai būsimiesiems studentams, ypač paaštrėję pastaruoju metu. Nurodoma, kad universitetai Švietimo ir mokslo ministerijos nurodymu nuo kitų mokslo metų nebegalės priimti asmenų, kurių „balas“ mažesnis negu 3. (Kolegijoms leidžiama priimti asmenis ir su žemesniais balais.) Esą šis balas rodo pretendentų į studentus gebėjimus ir pasirengimą (nepasirengimą) studijuoti. Pamirštama, kad tas aukštas pažymių vidurkis gana dažnai pasiekiamas padedant korepetitoriams. Tačiau atokesnių ir skurdesnių vietovių mokyklų auklėtiniai neturi galimybės naudotis korepetitorių paslaugomis.
Stojančiojo galimybės studijuoti labiausiai priklauso ne nuo jo bendrojo ugdymo įvertinimų, o nuo motyvacijos, domėjimosi atitinkama profesinės veiklos sritimi ir specifinių gebėjimų. Nereti atvejai, kai asmuo, nuo paauglystės besidomintis kažkuria specifine sritimi, gali būti gavęs žemus įvertinimus iš kitų dalykų. Nė vienas individas nėra statiška būtybė. Buvęs silpnas mokinys po kurio laiko subrendęs gali visiškai pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir ištaisyti ankstesnio pasirengimo spragas. Niekas neturi teisės jam užkirsti kelią siekti aukštesnio išsilavinimo. Visuotinai pripažįstamos patirtinės kompetencijos. Pagaliau niekas neturi teisės neleisti asmeniui mokytis, jei jis pats sutinka mokėti už savo studijas. Valstybė suinteresuota visuomenės išprusimu, todėl ir tokią studijų formą privalo vertinti pozityviai.
Optimizuojant universitetų tinklą ir studijų programų skaičių, nederėtų pulti į kitą kraštutinumą ir palikti tik vieną kurios nors programos studijų galimybę. Sveika konkurencija yra gana stiprus universitetinio ugdymo kokybės veiksnys. Eliminavus konkurentus ir sukūrus studijų monopolius, iškiltų reali stagnacijos grėsmė. Tikėkimės, kad nei į „Kapsuko universiteto“ modelį, nei į Vilniaus ir Kauno universitetų „dipolį“ nesirengiama grįžti. Verta atidžiai pastudijuoti, kaip formavosi visa Lietuvos aukštojo mokslo sistema nuo 1922 m. (Apie tai išsamiau – kitame numeryje)