Regioninės politikos aktualumas
2005–2008 m. Lietuvoje vyko diskusijos, į kiek regionų tikslinga suskirstyti mūsų valstybės teritoriją. Kalbėta apie trijų, keturių ir penkių regionų galimybes bei privalumus. Nuo 2010 m. liepos 1 d. panaikinus apskričių viršininkų administracijas, susiklostė paradoksali situacija: liko geografinis suskirstymas į 10 apskričių, neturintis atitinkamų valdymo institucijų. Formaliai apskričių valdymą perėmė Vidaus reikalų ministerija, o apskrityse liko šiai ministerijai pavaldūs Regioninės plėtros departamento skyriai, turintys vos po kelis valstybės tarnautojų etatus. Kelios funkcijos paliktos kiekvienoje apskrityje kelis kartus per metus posėdžiaujančioms Regiono plėtros taryboms, kurias sudaro apskrities savivaldybių merai.
1994 m. Lietuvoje atkuriant apskritis, buvo akcentuojama būtinybė išlaikyti darnų visos Lietuvos vystymąsi. Darnus regionų vystymasis ir dabar plačiai akcentuojamas valstybiniuose ir tarptautinių organizacijų strateginiuose dokumentuose. 2011 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje išskirtas ilgalaikis teritorinio vystymosi tikslas – užtikrinti tolygų šalies teritorinį vystymąsi, palankias socialinio ir ekonominio vystymosi sąlygas, gerą aplinkos kokybę visoje valstybės teritorijoje.
2014–2020 metų Nacionalinės pažangos programoje, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2012 m. lapkričio 28 d., iškeltas 3.4 tikslas – „didinti teritorinę sanglaudą regionuose“. Jo aprašyme teigiama, kad „siekiant visoje šalies teritorijoje užtikrinti vienodus ekonominės aplinkos standartus, būtinos valstybės investicijos į šalies miestų kompleksišką infrastruktūros modernizavimą, sprendžiant kiekvieno miesto specifines problemas“.
Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos II skyriuje „Darni visuomenė ir aplinka“ teigiama: „Vyriausybė regioninės politikos srityje kelia tikslą – sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą ir užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą bei aukštą gyvenimo kokybę juose. Tam, kad Lietuvoje nesusiformuotų padėtis, kai didesnė gyventojų dalis yra susitelkusi viename mieste, o regionų plėtra nebūtų priklausoma tik nuo ES lygmeniu pasiektų susitarimų, svarbu stiprinti socialinę, demografinę, ekonominę bei ekspertinę bazę regionuose, siekiant, kad kiekvienas jų taptų stipriu augimo ir verslo bei gyventojų traukos centru.“
europos-komisija-lietuvojedu-regionai
Dabartinė Lietuvos regionų situacija
Lietuvos statistikos departamentas pateikia išsamią informaciją apie Lietuvos apskritis, kurias viešojoje erdvėje dažnai pavadiname regionais. Vilnius yra vienintelis augantis didmiestis, 2017 m. sausio 1 d. turėjęs 544 391 gyventoją. Kaunas turėjo 292 677, Klaipėda – 151 227, Šiauliai – 101 210, Panevėžys – 91 106 gyventojus. Atitinkamomis gyventojų skaičių proporcijomis pasižymi ir apskritys: Vilniaus apskritis 2017 m. sausio 1 d. turėjo 804 410 gyventojų, Kauno apskritis – 570 163, Klaipėdos apskritis – 320 626, Šiaulių apskritis – 271 046, Panevėžio apskritis – 225 196 gyventojus.
departamentas
Panašios proporcijos tarp apskričių ir pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis. 2015 m. didžiausia BVP dalis – 40,4 proc. – sukurta Vilniaus apskrityje. Kauno apskrityje sukurta 19,8 proc. šalies BVP, Klaipėdos apskrityje – 11,6 proc., Šiaulių apskrityje – 7,2 proc., Panevėžio apskrityje – 6 proc. mūsų valstybės BVP. Likusių – Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos – apskričių indėlis į šalies BVP neviršijo 3,6 proc. Tai rodo, kad 2015 m. Vilniaus apskritis sukūrė apie 40 proc. šalies BVP, Kauno apskritis – 20 proc., Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskritys kartu sudėjus – 25 proc., o likusios 5 apskritys – vos 15 proc. šalies BVP.
Lietuvos regioninės politikos optimalios krypties paieška
Siekdama pritraukti į Lietuvą daugiau ES investicijų 2021–2027 metais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. sausio 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Sostinės regiono ir Vidurio bei Vakarų Lietuvos regiono sudarymo“. Europos Komisija 2016 m. lapkričio 21 d. priėmė reglamentą, kuriuo iš dalies pakeitė bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) priedus. Pakeistas reglamentas nurodo, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. Europos Komisijai bus perduodami statistiniai duomenys pagal du NUTS 2 lygio Lietuvos regionus – Sostinės regioną, kurį sudaro Vilniaus apskritis, ir Vidurio bei Vakarų Lietuvos regioną, kurį sudaro likusios devynios Lietuvos apskritys (žr. 1 pav.). Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionas 2021 m. turėtų likti ES mažiau išsivysčiusių regionų kategorijoje (BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio) su daug didesniu nei kitose kategorijose ES investicijų kiekiu. Sostinės regionas atsiduria kitoje kategorijoje su mažesniu ES investicijų kiekiu.
Tačiau valstybės viduje toks suskirstymas į du regionus būtų pernelyg neproporcingas. Daug racionalesnė kryptis – pereiti prie trijų Lietuvos regionų modelio: augantis Sostinės regionas, 2017 m. sausio 1 d. turėjęs 804 410 gyventojų, Kauno regionas (Kauno, Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskritys), 2017 m. sausio 1 d. turėjęs 956 440 gyventojų, ir Šiaurės Lietuvos regionas (Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos apskritys), 2017 m. sausio 1 d. turėjęs 1 088 467 gyventojus (žr. 2 pav.). Tuomet visi trys regionai, turintys ne mažiau kaip 800 000 gyventojų, liktų NUTS 2 lygyje. Be to, Sostinės regionui liktų apie 40 proc., o Kauno ir Šiaurės Lietuvos regionams tektų maždaug po 30 proc. ekonominio ir socialinio potencialo. Toks valstybės suskirstymas į tris regionus būtų ne tik patogus geografiniu požiūriu, bet ir optimaliai proporcingai išdėstytų mūsų ekonominį ir socialinį potencialą.
Trijų Lietuvos regionų aukštasis mokslas ir specialistų rengimas
Panaši situacija ir su Lietuvos aukštuoju mokslu bei profesiniu specialistų rengimu. Vilnius ir Kaunas – gilias universitetines tradicijas turintys miestai. Klaipėdos ir Šiaulių universitetai bei Panevėžio fakultetas gali užimti deramą aukštajam universitetiniam mokslui vietą Šiaurės Lietuvos regione. Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos kolegijos gali sudaryti stiprų Šiaurės Lietuvos kolegijų tinklą (žr. 3 pav.). Panašiai galima planuoti tris profesinio rengimo centrų ir mokyklų tinklus: Sostinės, Kauno ir Šiaurės Lietuvos regionų.
Kiekviename iš trijų mūsų valstybės regionų galima formuoti trijų pakopų aukštojo mokslo ir profesinio specialistų rengimo piramidę: universitetai (arba jų tinklas), kolegijų tinklas ir profesinio rengimo centrų bei mokyklų tinklas. Tokia regioninė aukštojo mokslo ir profesinio specialistų rengimo politika įgalintų proporcingai paskirstyti žmogiškuosius išteklius ir optimaliai patenkintų Lietuvos gyventojų bei darbo rinkos poreikius.
Prof. dr. Teodoras Tamošiūnas
Autorius yra Šiaulių universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas, regionų darnios raidos tyrimo projektų dalyvis