Mokslininkų grupė iš Belfasto universiteto ir Makso Planko Saulės sistemos tyrimo instituto atliko tyrimą, kuriame nagrinėjo, kas būtų, jei ne Žemės gyventojai mėgintų aptikti kitas planetas, bet atvirkščiai – stebėtojai iš kitų Visatos planetų mėgintų atrasti planetas, naudodamiesi tais pačiais būdais, kaip ir egzoplanetų ieškotojai Žemėje.
Mokslininkai nustatė, kad bent devynios jau atrastos egzoplanetos yra idealiai tinkamos aptikti Žemę, naudojantis tranzitų būdu
Planetos tranzito diagrama (planeta – mėlyna, žvaigždė – geltona).
Juoda kreivė apačioje rodo žvaigždės ryškumo kitimą, pastebimai sumažėjantį tranzito įvykio metu, kai planeta užstoja tam tikrą dalį žvaigždės šviesos. Dešinėje: kaip Saulės sistemos planetos tranzito zona atrodytų stebėtojui, esančiam kitoje planetoje: jei planeta pakliūtų į šią zoną, stebėtojas galėtų matyti Žemės tranzitus. Iliustr.: R. Wells
Astronomai jau atrado tūkstančius planetų, skriejančių apie savo žvaigždes – jos vadinamos bendru egzoplanetų vardu.
Didžioji jų dalis aptikta, kai planetos praskrieja priešais savo žvaigždę ir kiek užstoja jos šviesą, sklindančią Žemės link. Šis įvykis vadinamas tranzitu, jis įvyksta reguliariai ir leidžia astronomams registruoti žvaigždės ryškumo sumažėjimą tais pačiais intervalais kiekvieną kartą, kai tik planeta atsiduria vienoje linijoje su savo žvaigžde ir Žeme.
Naujo tyrimo autoriai pakeitė šią koncepciją ir paklausė: „Kaip stebėtojas, esantis kitoje planetų sistemoje, galėtų sužinoti, kad Saulė turi planetas?“ Jie identifikavo tolimojo kosmoso zonas, iš kurių būtų gali matyti, kad priešais Saulę praskrieja jos planetos. Taip pat jie įvertino, kad labiau tikėtina stebėti vidinių planetų – Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Marso tranzitus, nes, būdamos arčiau Saulės, jos blokuotų didesnę jos šviesos dalį. Tolimesnės planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas užstotų mažiau šviesos, nepaisant jų daug didesnio dydžio.
Iš kur būtų galima stebėti mūsų Saulės sistemos planetų tranzitus. Kiekviena linija rodo zoną, iš kurios būtų galima pamatyti bent vienos iš planetų tranzitą. Mėlyna linija rodo zoną, kurioje esantis stebėtojas matytų Žemės tranzitą. Iliustr.: 2MASS / A. Mellinger / R. Wells
Skaičiavimai parodė, kad atsitiktinis stebėtojas turėtų maždaug 1 iš 40 galimybių stebėti bent vienos planetos tranzitą. Tikimybė aptikti mažiausiai dvi planetas būtų apie dešimt kartų mažesnė , o tikimybė aptikti trijų planetų tranzitus būtų dar dešimt kartų mažesnė.
Iš tūkstančių žinomų egzoplanetų tyrėjai identifikavo šešiasdešimt aštuonias, iš kurių stebėtojai matytų vieną ar daugiau Saulės sistemos planetų tranzitų. Devynios iš šių planetų idealiai tiktų stebėti Žemės tranzitus.
Be to, tyrėjai apskaičiavo, kad tarp jų galėtų būti maždaug dešimt planetų, kurių paviršiuje galėtų būti skysto vandens, taigi jose teoriškai galėtų būti gyvybė, bent jau tokia, kokia yra Žemėje.
NASA kosminis teleskopas „Kepler“ nuolat „medžioja“ egzoplanetas skirtinguose dangaus regionuose, stebėdamas juos kas kelis mėnesius. Šie regionai yra arti Žemės orbitos plokštumos, o tai reiškia, kad juose esančiose planetose gali būti stebimas Žemės tranzitas.
Šis tyrimas paskelbtas žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.
R. Wells et al. Transit Visibility Zones of the Solar System Planets, Monthly Notices of the Royal Astronomical Society (2017). DOI: 10.1093/mnras/stx2077
Daugiau:
Keplerio teleskopas atskleidė daugiau detalių apie TRAPPIST-1 planetų sistemos atokiausią planetą
Kuriamas egzoplanetų šeimos medis
Rasta ekstremali planeta – su paviršiumi, karštesniu nei kai kurių žvaigždžių, ir lydima uodegos, tarsi kometa
Keplerio kosminio teleskopo misija: paskelbta apie 1284 naujų planetų
„Mokslo sriuba“: didžiausi Lietuvos teleskopai iš arti
Atrasta unikali planetų sistema
Ką NASA kuria Lietuvos stažuotojai
PhysOrg: Are we being watched? Tens of other worlds could spot the Earth