Lietuvos akademinei bendruomenei – apie jos vaidmenį valstybėje

Kartais ateina laikas, kai privalai pasakyti, ko jau galbūt nebebus lemta pasakyti. Apibendrinti, ką mums davė gyvenimas, ir išsakyti, ką kiekvienam verta pergalvoti, priimti sprendimus, apie kuriuos dažnai pagalvodavome, bet vis atidėliodavome, įvertindami savo laikotarpį.

1 Jasaitis 29
Prof. dr. Jonas Jasaitis

Taip, kaip vienas iš tauriausių Lietuvos sūnų, visuomenės veikėjų, agrarinės ekonomikos ir sociologijos pradininkų, Žemės ūkio rūmų kūrėjas, vėliau Sibiro kankinys profesorius Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), žinodamas, kad daugiau nebepamatys gimtosios žemės, parašė savo paskutiniame veikale „Mano testamentas lietuvių tautai“: „Feci, quod potui. Feciant meliora potentes“ („Padariau, kiek galėjau. Tepadaro daugiau galingesnieji“).

 

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu. Ką tik paminėjome Vasario 16-osios šimtmetį, o netrukus, neabejoju, minėsime 30-ąsias Nepriklausomybės metines. Yra kuo didžiuotis ir džiaugtis, kad išsipildė ilgai puoselėtos viltys, kad pamatėme netikinėtinai gražius pirmuosius savo darbų rezultatus. Vargu ar rastume daug tokių, kurie norėtų laiko mašinos „bilieto“ į, pavyzdžiui, 1985-uosius. Didžiausias virsmas įvyko mūsų pačių sąmonėje, mūsų elgsenoje, mūsų planuose. Neseniai teko pabuvoti vienoje kaimyninėje valstybėje, kur tas laikas, rodos, būtų sustojęs.

Žinoma, ir ten miestų gatvėse laksto modernios vakarietiškos mašinos, o parduotuvėse nebeliko kilometrinių eilių, kai buvo bandoma įsigyti eilinę prekę, pasikeitė gyventojų apranga. Bet užtenka atsidurti kokioje nors oficialioje aplinkoje, kai pajunti pas mus jau seniai praėjusių laikų atmosferą. Viskas iš anksto surikiuota pagal „rangus“, išgirsti anų metų laikraščių stiliumi tariamas pompastiškas frazes, privalomas liaupses aukščiau sėdintiems. „Planinė ekonomika“… Aukštesnių institucijų numatyta, kas turi atlikti socialinių pokyčių tyrimus ir kokių ribų negalima peržengti.

 

Dar didesni skirtumai išryškėja, atsidūrus kokioje nors buitinėje situacijoje. Mes jau seniai atpratome nuo šiurkštumo, veiksmų, kurie atliekami, tik gavus aukštesnio asmens leidimą ar nurodymą. Atpratome nuo prastai veikiančios aparatūros. Nebesulyginama elgsenos, klientų aptarnavimo kultūra. Jei kas viso to nėra matęs, bet būtų vėl tai išvydęs, išnyktų bet kokia nostalgija sovietmečiui. Jau galima didžiuotis savo elgsenos kultūra, nors taisytinų dalykų (korupcijos, savivalės, „švogerizmo“, įstatymų traktavimo taip, „kaip viršininkui reikia“, darbdavių chamizmo, ypač pasireiškiančio atlyginimų dempingu, ir kt.) dar turime apsčiai. Tačiau prie vakarietiškos kultūros jau sparčiai artėjame. Ir kuo greičiau artėsime, tuo didesnės pagarbos iš jos atstovų galime tikėtis.

Vis dėlto ir tie mūsų pasiekimai būtų buvę daug didesni, ir tokios emigracijos neturėtume, jei atsirastų daugiau valios pačiai bendruomenei susitelkti ir parodyti daug didesnį nepakantumą iki absurdo ribos išvešėjusiam biurokratizmui, seniai pribrendusių sprendimų vilkinimui. Prielaidų daug spartesnei valstybės pažangai turime. Bet svarbiausia turime išmokti pasitikėti savimi, gerbti šalia esantį.

 

Ar jau pribrendome permainoms?

Penkiasdešimt okupacijos metų nepraėjo be pėdsakų. Kruopščiai puoselėtos sodybos – išardytos. Ką tik pradėjusi formuotis vidurinioji klasė, puoselėjusi mažiausiai penkiasdešimt metų numatytas privačios veiklos strategijas, paskelbta buržujais, darbo liaudies išnaudotojais, jų įgyta nuosavybė – suvalstybinta (atimta). O kas ta vadinamoji darbo liaudis? Mano gimtajame kaime buvo tik du labiau mėgę „samanę“, nei rūpintis savo ūkiu. Vienas iš jų buvo paskirtas naujosios valdžios „įgaliotiniu“, kitam teko taip pat iki šiol negirdėtos pareigos. Nors iki tol abu su kaimynais lyg ir nesipyko, nebent dėl netvarkingai prižiūrėtų gyvulių, netrukus jų leksikone iš kažkur atsirado „buožės“, prasidėjo grasinimai išvežti pas „baltas meškas“. Grasinimai tapo tikrove. Išvežtųjų sodybose apsigyveno svetimi.

Mūsų dabartiniai studentai niekaip negali įsivaizduoti tų laikų. Sausi, trumpi, keistu stiliumi išdėstyti istorijos vadovėlių teiginiai niekaip netapo tikrovės vaizdiniais. Kas tada įvyko, jie nesuprato. Nesupranta iki šiol. Tačiau jie išaugo šeimose, kurios visa tai ne tik matė, bet ir pergyveno. Jie matė baisiausią artimiausių žmonių susipriešinimą, bet jau nepajėgė suprasti, kas jį sukėlė. Jie negirdėjo į pirmąsias vadinamąsias kolūkines fermas suvarytų dvesiančių gyvulių kraupaus priešmirtinio bliovimo. Jie nežino, kas yra „darbadienis“, už kurį buvo skiriama 300 gramų grūdų.

 

Dabartiniai studentai užaugo kiek aptvarkytose sodybose. Dauguma jų nežino, ką reiškia „60 arų“ sklypas. Jie nematė, kaip jų tėvai ir vyresnieji broliai dar prieš dešimtmečius kas vakarą nešėsi iš tų kolūkių fermų kas tik ką pajėgė: kas kokį įnagį, kurio gali prireikti, dirbant tuose „60 arų“, kas salietros savo daržui tręšti, kas nors kišenę miltų. Studentai negali įsivaizduoti, kad tuometinio žmogaus gyvenimas buvo padalintas į dvi keistas dalis: darbo valandomis – bendrame lauke, o vakarais ir sekmadieniais – „60-yje arų“. Beje, ne kartą suskaičiuota, kad tuose „aruose“, santykinai imant, derlius buvo didesnis, negu bendrame – kolūkio (tarybinio ūkio) lauke. Tie „arai“ ir keli primityviame privačiame tvartelyje laikomi gyvuliai buvo rimta paspirtis, leidusi aprūpinti moksleivius – dabartinių studentų tėvus. O vogti iš kolūkio buvo ne „nuodėmė“. Skirtumas tik tas, kad eiliniai kolūkiečiai „nešė“, o jų viršininkai (kolūkių pirmininkai, jų pavaduotojai, brigadininkai ir pan.) – „vežė“, net nesislėpdami per daug. Taip vienas iš didžiausių nusikaltimų – vagystė tapo įprastu reiškiniu.

Ar jo atsikratėme dabar? Tikrai ne. Tik dabar tai vadinama kitaip. Korupcija taip pat yra vagystė. Sukti „viešieji pirkimai“, kai iš anksto susitariama, kas juos laimės ir kuri to laimėjimo dalis kam atiteks, ne kas kita, kaip vagystė. Kai tūlas valdininkėlis bičiuliui už 10 tūkst. eurų kyšį perduoda galimybę naudotis gamtos ištekliais, kurių vertė – keli milijonai eurų, ar tai – ne vagystė? Kai valstybei už neteisėtą geležinkelio atkarpos tarp kaimyninių valstybių išardymą skiriama 28 mln. eurų bauda – ar tai ne vagystė iš Lietuvos iždo?

 

Prezidentė daugybę kartų žadėjo kovoti su korupcija, net pareiškė, kad esame nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybė. O ar daug jų jau nuteista tikra bausme, be jokio bausmės atidėjimo? Štai šiuos reiškinius mūsų studentai jau mato. Jie nežino, kad vagystė turi tokias gilias šaknis, tačiau regi jos vaisius. Tik tada, kai apsivogęs valdininkas, kyšininkas, suktų sandėrių planuotojas puikiausiai žinos, kad neišvengs atsakomybės, atsiras pasitikėjimas ir savivaldybės administracija, ir ministerijų struktūromis, ir Seimu. Kas gali būti baisesnio už nepasitikėjimą savo valstybės institucijomis?

Seimui pavestos dvi svarbiausios funkcijos: įstatymų leidyba ir parlamentinė kontrolė. Ar tikrai Lietuvai reikia kelių šimtų įstatymų kasmet? Tačiau, peržvelgę Seimo pranešimų suvestines, matome daugybę pataisų ir papildymų tikrai ne pačiais aktualiausiais klausimais. O didžiąją šių pranešimų dalį sudaro visokiausi aiškinimai apie tai, kad kažkas apie kažką ne taip pasakė. Daugybė pareiškimų į Etikos ir procedūrų komisiją…

Antai posėdžiauja Seimo komitetas, svarsto regionų sąstingio priežastis. Kitas komitetas nagrinėja tautos išblaivinimo priemones, trečias – naujųjų urėdijų formavimą, ir pan. O ar daug tų komitetų narių bent turi pakankamai žinių, ar yra įsigilinę, kaip spręsti susikaupusias problemas? Ar daug kartų jie prašė akademinės bendruomenės geriausių specialistų padėti parengti sprendimus?

Prof. dr. Jonas Jasaitis

(Tęsinys – kitame numeryje)

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.