Kovo 18 d. žymiam Lietuvos pedagogui, kraštotyrininkui, muziejininkui, esperantininkui, žodynininkui, vertėjui, redaktoriui, istorikui, publicistui Petrui Čeliauskui sukanka 90 metų. Petras Čeliauskas yra legendinė asmenybė. Šiame rašinyje daugiausia dėmesio skirsime tik vienai jo veiklos sričiai – esperantiškajai.
Petras Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje. Dar 1939 m., būdamas 10-mečiu berniuku, vaikų žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba. Tačiau atėjo 1940 metai. Lietuva buvo okupuota, o esperanto kalba tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją, atitarnavęs sovietinėje armijoje ir baigęs pedagogikos studijas, jis 45 metus, t. y. iki pat išėjimo į pensiją, dirbo Švėkšnoje matematikos, braižybos ir astronomijos mokytoju. 17 metų jis buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Tačiau užtarnautas poilsis jo gyvenime yra tik sąlyginė sąvoka, nes Petrui Čeliauskui poilsis yra vieno darbo pakeitimas kitu. Jis gyvenime turėjo ir tebeturi dvi didžiules aistras, tai yra gimtosios Švėkšnos tyrinėjimus ir esperanto kalbą. Ir vienoje, ir kitoje srityje jis atliko vienam asmeniui sunkiai įveikiamus didžiulius darbus.
Netrukus po Stalino mirties, apie 1956 m. tuometinėje Sovietų Sąjungoje prasidėjo šioks toks atšilimas. Spaudoje kartais jau buvo galima pamatyti žodį Esperanto. Ir Petras Čeliauskas prisiminė savo vaikystės susidomėjimą šia kalba, savarankiškai ją išmoko ir tuoj pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą. Jis prenumeravo spaudą esperanto kalba, kaupė biblioteką, pradėjo dalyvauti esperantininkų renginiuose. Nuo 1975 m. dalyvavo Baltijos esperantininkų stovyklose.
Labiausiai jį traukė literatūra, vertimai ir redagavimas. Kad pramuštume geležinę uždangą leidybai esperanto kalba, reikėjo daugelio metų kryptingo darbo. 1986 m. „Vagos” leidykloje bendromis jėgomis pagaliau pavyko išleisti Petro Čeliausko meistriškai išverstą Eduardo Mieželaičio poemą „Žmogus”. Taip prasidėjo jo aktyvi ir labai produktyvi literatūrinė veikla. Kadangi Lietuvoje nebuvo modernios ir populiarios knygos apie tarptautinės kalbos problematiką, Petras Čeliauskas ėmėsi šio darbo. 1989 m. leidykla „Vyturys” serijoje „Noriu žinoti” išleido jo knygą „Nuo Babelio iki Esperanto”.
Netukus Petras Čeliauskas entuziastingai ėmėsi kitų vertimų. Jo meistriškai išverstą knygą – Antano Baranausko „Anykščių šilelį” pavyko išleisti tik 2003 m. Kauno leidykloje „Ryto varpas” lietuvių ir esperanto kalbomis. Po to sekė kitų knygų vertimai: Vlado Mozoriūno „Legenda apie Vilniaus pilį”, Salomėjos Nėries „Eglė – žalčių karalienė”, Maironio „Jūratė ir Kastytis“, pasaka „Saulės vaduotojas“ ir kt. Petras Čeliauskas vertė ir atskirus įvairių Lietuvos poetų eilėraščius, kurie buvo išspausdinti įvairioje periodikoje esperanto kalba. Tokių yra per 60, kurių autoriai – 24 Lietuvos poetai. Jo plunksnai priklauso ir 86 lietuviškų dainų tekstų vertimai. Jis vertė ir iš kitų kalbų į esperanto kalbą, pavyzdžiui, yra išvertęs nemažai baltarusių poetų eilėraščių, Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas” fragmentus, Šotos Rustaveli poemos „Karžygis tigro kailyje“ ištraukas. Petras Čeliauskas vertė ir iš esperanto kalbos į lietuvių kalbą. Lietuvoje 1992 m. buvo išleista vengrų rašytojo Ištvano Nemerės knyga „Uždaras miestas”.
Vienuolika metų jis gyveno Kaune, 1995–2005 m. redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo” (Lietuvos žvaigždė). Ne tik redagavo, bet ir didele dalimi užpildė jo turinį. Čia jis pasireiškė ir kaip puikus publicistas. Žurnalui jis parašė per 30 interlingvistinių ir esperantologinių straipsnių. Jo plunksnai priklauso per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau šie ir kiti straipsniai 2002 m. Kaune buvo išleisti atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva per amžius). 2008 m. sudarė ir išleido „Lietuvos-esperanto leidinių bibliografiją (1890–2006)“. Jis redagavo ir daugelį kitų autorių knygas, parengė daug smulkesnių leidinių.
2009 m. Petro Čeliausko 80-mečio proga Lietuvos esperantininkų sąjunga jo garbei išleido kapitalinį, 520 puslapių leidinį
„El mia Esperanta skatolo” (Iš mano esperantiškos dėžutės), į kurį pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsnių esperantiška bei lietuviška tematika rinkinys. Per 20 metų Petras Čeliauskas praleido prie savo darbo stalo, sudarydamas plačiausią Lietuvoje „Didįjį lietuvių-esperanto kalbų žodyną”, 816 psl.), kurį 2018 m. pabaigoje išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Petras Čeliauskas dalyvavo 8 pasauliniuose esperantininkų kongresuose, vykusiuose įvairiose šalyse. Jo darbai yra pripažinti tarptautiniu mastu. 1997 m. jis gavo tarptautinę Grabovskio premiją, o 1999 m. buvo išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos (Universala Esperanto-Asocio) garbės nariu. Yra vienas iš trijų visų laikų Lietuvos esperantininkų, įtrauktų į pasaulinę žymiausių esperantininkų enciklopediją.
Petro Čeliausko portretas nebūtų pilnas, jei nepaminėtume jo labai produktyvios veiklos gimtosios Švėkšnos labui. Susidomėjęs kraštotyra, jis 1969 m. įkūrė Švėkšnos muziejų ir vadovavo jam iki 1997 m.. Parašė ir išleido keletą knygų apie Švėkšną, tarp jų: poezijos antologiją „Švėkšnos lyra” (2009), „Švėkšna atsiminimuose” (2010) ir kapitalinį veikalą – Švėkšnos enciklopediją – „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai” (2012). Už kraštotyrinę veiklą 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premija. Lietuvos kraštotyros draugija 2000 m. jį išrinko garbės kraštotyrininku. 2012 m. tapo šalies konkurso „Lietuvos kaimo spindulys” laureatu Kaimo knygnešio kategorijoje.
Ir šiandien Petras Čeliauskas yra žvalus, kūrybingas ir nenuilstamai dirba toliau. Ant jo darbo stalo eilinis kapitalinis darbas – Lietuvos esperantininkų sąjūdžio istorija su enciklopedija. Stiprios sveikatos ir naujų viršukalnių, Jubiliate!
Povilas Jegorovas
Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas