1936-03-25 – 2019-05-24
Gegužės 24 d., eidamas 84-uosius metus mirė profesorius, socialinių mokslų habil. daktaras Sigitas Juozas Marčiukaitis, Lietuvos Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, 2017 metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas, piliečių judėjimo „Talka tėviškei“ iniciatorius. Jaunystėje pogrindinėje „Geležinio Vilko“ organizacijoje prisiekęs dalyvauti rezistencinėje kovoje, o atkurtos nepriklausomybės metais visą savo energiją ir darbus skyręs gimtojo krašto žmonėms.
S. J. Marčiukaitis gimė 1936 m. kovo 25 d. Kalnynų kaime (Gudelių seniūnija, Marijampolės r.) ūkininkų šeimoje. 1961 m. baigė KPI Hidrotechnikos fakultetą, 1967 m. – to paties instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto Statybos fakultetą. 1969 – 1980 m. jis buvo Statybos ministerijos Valdymo tobulinimo ir kompiuterinių sistemų diegimo skyriaus vadovas, 1978-1991 m. dėstė Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute. 1990-1992 – Lietuvos vadybos akademijoje, 1992-2000 – VGTU. 1995 metais dėstė Kauno technologijos universitete, 1998-2000 m. – Lietuvos žemės ūkio universitete, 2001-2002 m.– Klaipėdos universitete. Nuo 2000 m. buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos instituto intelektinių ir investicinių projektų centro vadovas.
2007 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
S. J. Marčiukaitis yra paskelbęs daugiau kaip 100 mokslo straipsnių, yra kelių dešimčių mokslo darbų ir mokslo populiarinimo leidinių autorius, sudarytojas arba bendraautoris. Mokslinių interesų pagrindinės sritys: funkcinių tinklų teorijos modifikavimas ir pritaikymas, kuriant šiuolaikinį būstą, mokyklą, universitetą, ugdant bendruomenių intelektinį potencialą, jų darnią aplinką, didinant vietinių energijos išteklių vartojimo efektyvumą, būsto modernizavimo programų ir projektų vadyba bei rezultatų stebėseną.
Per pastaruosius 30 metų S. J. Marčiukaitis buvo daugelio pilietinių iniciatyvų gimtajame krašte ir profesinės savanorystės pradininkas, ypač daug dėmesio skyręs Lietuvos kaimo vietovių ir miestų pažangai. 1992 m. jis inicijavo Lietuvos piliečių judėjimą „Talka tėviškei“ ir buvo jo valdybos pirmininkas. 1994 m. sutelkė kelių šalies universitetų dėstytojus ir studentus įgyvendinti jo parengtą programą „Parama gimtinei“. 1997 m. Vilniaus miesto Šeškinės ir Žirmūnų seniūnijose jis subūrė „Piliečių parlamentą“. Plėtodamas pilietiškumo idėjas jis kartu su bendraminčiais parengė Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo šalies kaimų ir miestelių bendruomenėse programą „Gimtinė 2000–2009“.
Dauguma šio judėjimo iniciatyvų jau tapo visuotinai pripažintomis, pavyzdžiui, kraštiečių sambūrių (susibūrusių pagal etnografinius regionus), aktyvių piliečių seimelių (nuo kaimo seniūnijų iki miesto bendruomenių) telkimas ir plėtra, vietinės iniciatyvos projektų rengimas daugiabučių namų ir jų aplinkos savivaldos stiprinimui. Tai tik kruopelytė profesoriaus darbų, kurie liudija, kad gimtinę šis žmogus regėjo ir puoselėjo kaip šventovę. Tai iškilus ne tik Suvalkijos, bet ir visos Lietuvos pilietiškumo ugdymo mokytojas.