Tarptautinis mokslinis seminaras tokiu pavadinimu gegužės 30 – birželio 1 d. vyko Tbilisyje. Tai vienas iš renginių, vykdomų pagal LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos baltistikos projektą „Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro veiklos prioritetai – 2019“.Jį vykdo Vilniaus kolegija ir Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centras. Projekto partneriai: Vilniaus verslo kolegija, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos Respublikos ambasada
Sakartvele ir Sakartvelo lietuvių bendruomenė „Rūta-GEO“.
Seminare dalyvavo mokslininkai ir pedagogai iš Lietuvos (Vilniaus verslo kolegijos, Vilniaus kolegijos, Vytauto Didžiojo Šiaulių ir Klaipėdos universitetų, Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos), Sakartvelo technikos universiteto, Vienos universiteto (Austrija), Latvijos universiteto, Helsinkio universiteto (Suomija) lituanistikos ir baltistikos centrų.
Pirmiausia apsilankėme Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centre, su kuriuo supažindino prof. dr. Vidas Kavaliauskas, vadovaujantis jam nuo 2012 metų. Tai, ką pamatėme, padarė didžiulį įspūdį. Galima tik pavydėti tokių sąlygų: ir patalpų, ir Lietuvai pažinti skirtos medžiagos įvairovės bei gausos (šiek tiek papildėme ir mes, padovanodami savo parašytų knygų). Bet dar svarbiau – didžiulio būrio motyvuotų mokytis studentų.
Kadangi tą dieną profesorius egzaminavo studentus, su kolege iš Latvijos universiteto dr. Laimute Baluode, kuri jau dvidešimt metų dėsto latvių kalbą Helsinkio universitete, turėjome progą jame dalyvauti – klausytis, klausinėti ir net patarti, vertinant atsakymus. Maloniai nustebino studentų drąsa ir užsidegimas, su kuriuo jie atsakinėjo. Nė vienas neparodė, kad svetimų žmonių dalyvavimas juos trikdo. Kalbos mokėjimą studentai parodė ir per seminarą. Pradėję jį muzikiniu sveikinimu, jie dainavo lietuvių ir kartvelų dainas, grojo ir šoko.
Seminaro dalyvius pasveikino Sakartvelo technikos universiteto prorektorius prof. dr. Zurabas Gasitašvilis. Buvo perduoti linkėjimai nuo Lietuvos ambasadorius Giedriaus Puodžiūno. Pirmąją dieną perskaityti gana įvairios tematikos pranešimai – tiek pažintinio pobūdžio, atskleidžiantys Lietuvos ir Sakartvelo ryšius, tiek moksliniai ir mokslo populiarinimo. Kalbėta apie Vilniaus kolegijos indėlį į Sakartvelo jaunimo ugdymą, abiejų valstybių aukštųjų mokyklų studentų mainų svarbą, Lazdijų rajono ryšius su Sakartvelu, sekmadieninę lietuvišką mokyklą Tbilisyje, lietuvišką architektūrą Sakartvele. Aptarta kalbų bei kultūrų mokymo patirtis: lituanistikos studijos Latvijoje ir Suomijoje, lietuvių kalbos mokymo tradicijos ir aktualijos Klaipėdos universitete. Nagrinėtas autentiškų Lietuvos ir Sakartvelo pavadinimų įteisinimas lietuvių ir kartvelų kalbose, kartvelų literatūros vertimai į lietuvių kalbą, garsaus kartvelų dailininko Pirosmani kūrybos sklaida Lietuvoje, austriški epizodai lietuvių literatų kūryboje ir Sakartvelo vaizdai Sigito Gedos kūryboje.
Seminaro antroji diena buvo skirta lietuviškai besimokantiems studentams. Jo dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos ambasados atstovė Šarūnė Kubiliūtė ir Sakartvelo lietuvių bendruomenės „Rūta-GEO“ pirmininkė Dalia Baltrūnaitė. Seminare išklausėme net dvidešimt vieno studento pranešimus. Nors buvo skaitoma įvairiomis kalbomis, jų turinys ir seminare vyravusi nuotaika neleidžia abejoti nuoširdžiu studentų noru išmokti lietuvių kalbą ir jų giliu domėjimusi Lietuva. Ne viename pranešime buvo lyginama Lietuvos ir Sakartvelo situacija.
Neįmanoma nepastebėti to, kokie atsidavę savo veiklai yra šie skirtingo amžiaus ir patirties jaunuoliai, kaip jie vertina žinias, kurias gauna centre, ir kaip žavisi savo profesoriumi. Matyti, kad centras yra tapęs jų antraisiais namais, o jie visi jaučiasi lyg šeima. Viską jie mokosi ir daro iš širdies: dainuoja abiejų tautų dainas, šoka, vaidina, o kai reikia, pabūna ir modeliais. Jie rūpinasi centru, organizuoja išvykas ir patys jose dalyvauja. Išvardinti visus studentus ir aptarti jų veiklą čia nėra galimybių, tačiau kelias pavardes tiesiog būtina paminėti. Tai puikiai lietuviškai kalbantis Iraklis Dudauris, kuris kasdien spėjo viskuo ir visais pasirūpinti, Sophi Tabatadzė, kuri yra jau taip gerai išmokusi lietuvių kalbą, kad gebėjo vertėjauti seminare, Tamta Petašvili, kuri pranešimą apie žmogaus teises įvairų valstybių konstitucijose skaitė lietuvių kalba, Misiko Irematzė, kuris savo pranešimą drąsiai pavertė diskusija, klausinėdamas apie skirtingų šalių prezidentų galias, Šetė Kemoklidzė, ketinantis po magistrantūros studijų Lietuvoje tęsti tėvų verslą Sakartvele, mus supažindinęs ir su savo gimtuoju kraštu – Kachetiją, Davitas Leškašelis, besidomintis krepšiniu (apie tai jis skaitė ir pranešimą), tapęs centre rengiamų baudų metimo varžybų iniciatoriumi.
Seminaras baigėsi protų kova „Nuo Kazbeko iki Baltijos“, kurią surengė kolegės iš Klaipėdos universiteto: Daiva Pagojienė, Jūratė Derukaitė ir Virginija Jurgaitytė. Tai buvo puiki galimybė pritaikyti seminaro metu gautas žinias, prisiminti anksčiau žinotus dalykus bei sužinoti tai, kas nebuvo žinoma. Kadangi komandos buvo mišrios, kiekvienos iš jų galimybės laimėti buvo vienodos. Nors daugiausiai taškų surinko viena komanda, laimėjo visi, nes tai buvo puiki proga įgyti žinių ir pasimėgauti gera nuotaika. O vakare mūsų laukė edukacinė ekskursija po su Lietuva susijusias vietas Tbilisyje.
Po dviejų darbingų dienų Lietuvių kalbos ir kultūros centre išvykome į Boržomį, kad pamatytume vietas, kur gyveno, dirbo ir kūrė Antanas Vilkutaitis-Keturakis. Čia jis su broliu rašė ir pirmąją profesionalią lietuvišką komediją „Amerika pirtyje“. 2012 metais tuometis Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius Boržomyje atidengė paminklą rašytojui. Prof. V. Kavaliauskas, lydėjęs mus tiek šioje, tiek ir kitose išvykose, prie geležinkelio stoties parodė vietą, kur A. Vilkutaitis-Keturakis įamžintas kaip ir rašytojas bei publicistas, ir kaip geležinkelių inžinierius. Deja, dabar ši atminimo vieta atrodo apgailėtinai. Išvydome mėlyna plėvele apvyniotą postamentą ir uždengtą lentelę. Žymiojo tautiečio biustas prieš kelerius metus buvo pavogtas. Šioje kelionėje mumis taip pat rūpinosi Sakartvelo Lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Baltrūnaitė su šeima.
Pakeliui į Boržomį dar aplankėme ir į UNESCO paveldą įrašytą senąją Sakartvelo sostinę Mcchetą.
Lietuvių kultūros pėdsakų paieškoms buvo skirta ir išvyka į kalnus. Čia grožėjomės kadaise Gruzinų karo keliu keliavusį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pakerėjusiais vaizdais, pakilome į Gergečio vienuolyną, su kuriuo susijęs Antano Vienuolio legendos „Užkeiktieji vienuoliai“ veiksmas. Tiesa, Kazbekas mums nelabai norėjo pasirodyti, nes jį dengė debesys, tačiau kantrybė davė vaisių. Vis dėlto pamatėme ir kalno viršūnę, ir vienuolių figūras.
Sakartvele yra ir šiuolaikinio Lietuvos bendradarbiavimo su Sakartvelu ženklų, vieną iš kurių pamatėme. Tai Telavyje pastatytas atminimo akmuo, liudijantis apie ryšius su Kėdainiais ir Anykščiais. Apie kitus panašius bendrystės ryšius sužinojome tiek iš pranešimų, tiek bendraudami su pranešėjais asmeniškai. Buvo paminėtas Lazdijų rajono ir Ambrolaurio savivaldybės, Prienų, Šakių ir Dušečio, Plungės ir Kvarelio bendradarbiavimas.
Lietuvių kultūros ženklai atvedė į Sakartvelą ir nebepaleidžia. O Pasaulio lietuvių metai paskatino aplankyti vietas, susijusias su Lietuva ir lietuviais, susipažinti su žmonėmis, kurie geografiškai tolimame, bet dvasiškai artimame krašte mokosi lietuvių kalbos ir puoselėja lietuvių kultūros tradicijas. Todėl pasakyti „ačiū“ seminaro ir viso šio projekto rengėjams norisi ir kartveliškai – madloba.
Doc. dr. Regina Kvašytė
Autorės asmeninio archyvo nuotr.