2021-ųjų metų antroje pusėje startuos modernizuota Elektroninio archyvo informacinė sistema (EAIS). Tai taps viena pagrindinių platformų giminės istorijos tyrimams atlikti. Tikimasi, kad jau dabar didelę paklausą turintys genealoginiai tyrimai bus atliekami greičiau ir paprasčiau, tad sužinoti savo giminės istoriją galės kiekvienas.
Siekdama užtikrinti vieningą prieigą prie valstybės archyvuose sukauptų skaitmeninių išteklių, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba Europos Sąjungos lėšomis ėmėsi įgyvendinti projektą „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla sukūrimas“. Šio projekto rėmuose Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje kuriamos trys naujos elektroninės paslaugos: „Skaitmeninė skaitykla“, „Genealogija“ ir „Asmenvardžių archyvas“.
Projekto metu valstybės archyvuose saugomi dokumentų fondai bus papildyti katalikų bažnyčios parapijose saugomais metrikų dokumentais, kurie bus suskaitmeninti ir aprašyti. Nuo šiol norint ištirti giminės istoriją pakaks turėti interneto prieigą.
Greito gyvenimo tempo atsvaros taškas
Pagrindinė genealoginių šaltinių saugykla mūsų šalyje yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Tačiau valstybės archyvuose pavyktų rasti tik dalį metrikų knygų – nemažai jų saugoma pačiose bažnyčiose, o kai kurios jau visiems laikams prarastos, nes kartu su bažnyčiomis sudegė per karus, į kuriuos Abiejų Tautų Respublika įsivėlė XVII a.
1710 m. prasiautęs maras nusinešė kone du trečdalius Lietuvos populiacijos, tad iš kaimyninių Abiejų Tautų Respublikos teritorijų į ištuštėjusius regionus atsikėlė daug naujų gyventojų. Visa tai atsispindi minėtojo laikotarpio bažnytinių knygų metrikų įrašuose.
Paklaustas, nuo ko reikėtų pradėti ieškoti savo giminės šaknų, projekto skaitmenintojas Justinas Janickas pataria paiešką pradėti nuo pokalbio su seneliais, tėvais, artimais giminaičiais. Išsiaiškinus, kur gyveno seneliai, su šiuo „siūlo galu“ reikėtų tyrinėti išlikusias atskirų bažnyčių ir dekanatų metrikų knygas. Svarbu žinoti, kad to meto gyventojai (valstiečiai) paprastai buvę sėslūs, tad juos gana lengva rasti toje pačioje ar gretimoje parapijoje, o štai bajorai, turėję daug žemių, nuolat keliaudavę po jiems priklausiusias valdas. Dar svarbu prisiminti, kad santuokos būdavo sudaromos jaunosios parapijoje, gimimų ir mirčių metrikų įrašai – to laikotarpio gyvenamojoje teritorijoje.
Neįtikėtini atradimai
Jeigu po pirmųjų atradimų tyrinėtojo įkarštis neatslūgs, tikėtina, per kelis mėnesius pavyks atsekti įrašus bent iki 1800 m. – šio laikotarpio bažnytinių metrikų knygų išlikę daugiausiai. Tačiau vien tik entuziazmo neužteks, mat iki 1827 m. bažnytinės metrikų knygos buvo rašomos lotynų kalba, 1827–1849 m. – lenkų kalba, nuo 1849 m. iki I pasaulinio karo – rusiškai. Įrašai lietuvių kalba prasideda tik nuo 1919 m., taigi reiks apsišarvuoti kantrybe, bent kelių kalbų žodynais ir būti pasiruošus netikėtumams. O tų netikėtumų ir pačiam J. Janickui yra pasitaikę ne kartą. Seniau pavardžių keitimas buvo gana dažnas reiškinys, tad tyrinėdamas neretai gali atrasti, kad tavo pavardės ištakos visai iš kitos pavardės, kilusios iš tėvavardžio, vietovės, gamtos reiškinio. Todėl nereikėtų stebėtis metrikų knygų įrašuose atradus dvigubas pavardes – tokie pavardžių rašymo atvejai XVIII–XIX a. gana įprasti. Baudžiavos laikais pasitaikydavę bajorų, kurie dėl paprasčiausios užgaidos, juoko dėlei ar gerokai įkaušę pakeisdavo jiems nuosavybės teise priklausiusių valstiečių pavardes. „Vienas toks bajoras gyveno Juziškių dvare. Tarnaudavo žmogus pas jį metus, kitus – ir vieną dieną jį pasiekia žinia: nuo šiandien tu būsi, tarkim, Ąžuolinis! Ir visa baudžiauninko šeima tampa Ąžuoliniais. O po kelerių metų bajoras juos vėl „perkrikštija“, – šypsodamasis pasakoja J. Janickas.
Savo giminės istoriją tyrinėja ir projekto skaitmenintoja Rasa Gurčytė. Šeimos pėdsakus ji jau atsekė iki XVIII a. R. Gurčytė pasakoja seniai pastebėjusi, kad šie tyrimai yra ne tik visuomenės struktūros ir jos kaitos pažinimo objektas, bet ir žmogų keičiantis procesas. Iš bajorų šeimos kilusi R. Gurčytė prisimena, kad iš pradžių artimieji klausinėdavę, kam jai viso to reikia, tačiau ryškėjant giminės medžio bruožams ir augant šakoms, susidomėjo ir kiti. „Giminė tapo vieningesnė. Giminaičiai, gyvenantys Lenkijoje, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Atsirado giminystės ryšys, kokio niekada neįsivaizdavau, kad gali būti. Šeimos istorijos driekiasi per epochinius Lietuvos įvykius. Ir palaipsniui, bet neišvengiamai, verčia leistis į šalies istoriją. Štai, tarkim, mano protėviai kilę iš skurdžios parapijos. Mažai ten buvo mokytų žmonių. Man irgi vis atrodydavo, kad yra dėl ko pykti ant vietinių. Kai išsiaiškini priežastis, kodėl taip susiklostė, nustoji pykti“, – sakė R. Gurčytė.
Lietuvos valstybės istorijos archyvas per metus vidutiniškai sudaro nuo 60 iki 70 giminės medžių.