…Velionis nefotografavo Lietuvos iš dangaus aukštybių.
Iš ten Lietuvos dvasios nepamatysi.
O jam ta lietuviška dvasia taip rūpėjo…
Surasti ją, pajusti, o paskui kitiems parodyti…
Lapkričio 5 d. po sunkios ligos, eidamas 91-uosius metus, į Amžinybę iškeliavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys Vytautas Ylevičius. Lietuva neteko žymaus fotomenininko.
V. Ylevičius gimė 1930 m. birželio 22 d. Kaune, darbininkų Uršulės ir Antano Ylevičių šeimoje. Šeimai persikėlus į Vilnių ir apsigyvenus Savičiaus gatvėje, Vytautas mokėsi Vytauto Didžiojo valstybinėje gimnazijoje (1940 m. pervardinta Vilniaus 1-ąja vidurine mokykla). Šeimos gyvenamajame name gyveno nemažai Vilniaus universiteto profesorių, kurie buvo pokario Lietuvos intelektualų karta. Matydami, kaip sunkiai gyvena Ylevičių šeima, šešiolikmečiui Vytautui jie pasiūlė darbą. Vytautas universitete pradėjo dirbti Gamtos fakulteto sekretoriumi, mašinėle spausdino visokias pažymas, sudarinėjo dėstytojų paskaitų tvarkaraščius. Profesoriai net ėmė jį vadinti „oberdekanu“. Dekanate jis pakurdavau ir krosnelę, o profesoriai per pertraukas ateidavo prie jos pasišildyti ir vis kalbėdavo, diskutuodavo.
Sunku net apsakyti, kokie tai buvo V. Ylevičiui „gyvenimo universitetai“, bet, baigus vakarinę mokyklą, darbo teko atsisakyti. Vytautas įstojo, žinoma, į tą patį Gamtos fakultetą. O kai jame prasidėjo hidrologijos studijos, ten buvo ir pirmosios praktikos, pirmosios ekspedicijos, Lietuvos upių ir upelių, ežerų tyrinėjimai. Jis tuose vandenyse pasijuto kaip žuvis. Viena nelaimė – neturėjo fotoaparato. Už paskutines kapeikas pirkdavo nedidukes nuotraukas iš tų, kurie turėjo kuo fotografuoti, nes už dyką niekas nedalijo.
1956 m. baigus studijas, prasidėjo tai, ko V. Ylevičius laukė visą gyvenimą – tikrasis vandenų tyrinėjimas. Baltoji Ančia, Peršėkė, Strėva, Verknė, Neris, Dubysa, Mituva… Praėjo visais Nemuno intakais. Po daugelio metų, savo 80-mečio proga duodamas interviu „Respublikos“ korespondentui F. Kauzonui, V. Ylevičius sakė, kad tada suprato, „ką reiškia, kai tu visas pasineri į tau mielą darbą. Ir žinai, kas dar labai svarbu buvo, kai ant peties jau pakabintas valdiškas fotoaparatas! <…> Mano dvasiai šito reikėjo. Eini ir staiga prieš tave išdygsta prie keliuko pasviręs koplytstulpis. Net krūpteli, kaip iš kokios dainos ar nuostabiausio eilėraščio. Pakelėje, dulkėse. Kažkokie šventi Lietuvos taškai. Tik prieidavau, aplink apeidavau ir fotografuodavau, fotografuodavau… Ir tu žinai, aš tame koplytstulpyje Dievo rasdavau daugiau, nei puošniausiose bažnyčiose. Ir Lietuvos – taip pat daugiau. Arba užeini pas žmogų, kuris tą koplytstulpį čia pastatė. Tu žinai, kokie tai žmonės? Jie kalba, jie mąsto, žinok, visai kitaip. O į bažnyčią ateini ir nežinai, yra joje Dievas ar ne. Žinau, Dievas yra visur, bet mano pakelės koplytėlėje jo būdavo kažkaip daugiau…“
Vytautas Ylevičius 1956–1972 m. dirbo įvairiose Vilniaus hidrologijos, hidrogeologijos, vandens resursų naudojimo valdybose vyr. inžinieriumi, skyriaus viršininku. 1972–1974 m. buvo Respublikinės komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo valdybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1974 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros dėstytoju. Šiame institute (vėliau – universitete) V. Ylevičius išdirbo net 31 metus, įkūrė foto laboratoriją-studiją, kaupė medžiagą universiteto metraščiui, dėstė fotomeno pagrindus, surengė labai daug parodų, talkino fotoreportažais „Šviesos“ laikraščiui.
2005 m. vasario mėnesį V. Ylevičius išėjo į pensiją, tačiau ir toliau tęsė fotomeninę veiklą. Kartu su ilgamečiu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Algimantu Masaičiu surengė kilnojamąją fotografijų parodą „Tėvynės spalvos“ Pabradės, Švenčionių, Nemenčinės, Kalvelių, Dieveniškių mokyklose. Jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvai pagražinti draugijos narys, Vilniaus miesto Vytautų klubo narys. Savo ir rėmėjų lėšomis išleido fotoalbumus: „Tėviškė“ (Mintis, 1971 m., 267 psl.); „Gimtinės kloniais“ (Kaunas, 1996 m.); „Manoji Lietuva“ (Vilnius, 2007 m., 219 psl.); „Dainų ir artojų tėvynė: nepriklausomybės keliu“ (2013 m.). Buvo numatęs išleisti fotoalbumą pagal Donelaitį „Sveiks, sveteli margs“, taip pat šia Donelaičio tema tikėjosi organizuoti parodą savo 90-mečio proga Vilniaus mokytojų namuose, tačiau nenumaldoma liga numatė kitaip…
Mielas Vytautai, pašventei visą savo gyvenimą Lietuvos fotografijai, Lietuvos žmogaus ir gamtos atspindėjimui, daug jėgų ir pastangų padėjai, kad Lietuva gražėtų, būtų saugoma jos gamta ir aplinka. Tavo fotonuotraukų ir šmaikštaus žodžio mums visiems, ilgainiui, labai truks. Amžinąjį Tau atilsį, išėjus Amžinybėn. Ilsėkis ramybėje…
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija visų universiteto kolegų vardu reiškia gilią užuojautą Vytauto Ylevičiaus žmonai Irenai, dukroms Rimai ir Simonai, kitiems artimiesiems ir buvusiems bendradarbiams. LEU Alumnų draugija