Tęsinys. Pradžia – Nr. 10 (675)
Grįžusi į Lietuvą, 1910 m. Veronika pradėjo savarankišką gydytojos praktiką Ukmergėje. Ji greitai įgijo pasitikėjimą, jos geras vardas pasklido po visą apylinkę ir už jos ribų. Baigęs studijas, į Ukmergę atvyko ir Danielius Alseika, turėdamas gerklės, nosies ir ausų gydytojo diplomą. 1910 m. Veronika ir Danielius susituokė. Sužadėtuvės, kaip prisimena Veronika, įvyko neįprastomis aplinkybėmis: „Danielius Alseika atvyko manęs aplankyti ir pavasaroti. Gražiai praleidome dvi savaites ir abu sugrįžome į Lietuvą. Dėmėtosios šiltinės epidemijos apimtoje vietovėje pasižadėjome vienas kitam, susižiedavome.“ Vestuves iškėlė brolis kunigas Pranas Janulaitis.
Veronika ir Danielius buvo išsiskiriančios asmenybės – gražūs, veiklūs, visa širdimi atsidavę savo krašto ir jo žmonių gerovei. Kaip jiems buvo įprasta, greitai ir Ukmergėje jie įsitraukė į visuomeninį vietos gyvenimą, organizavo lietuvių moksleivių vaidinimus, kvietė atlikėjus, švietė visuomenę, gydė visus, neskirdami nei luomo, nei tautybės. Po kurio laiko Danielius Alseika buvo paskirtas valsčiaus gydytoju į Siesikus.
1912 m. Alseikos susilaukė sūnaus Vytauto. Danielius jautė, kad jam trūksta praktikos, ir 1913 m. išvyko į Vieną. Netrukus aplankyti jo, taip pat ir pasitobulinti nuvyko ir Veronika. 1914 m. rugpjūtį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė visus jaunos šeimos ateities planus. Alseikos tuoj sugrįžo į Lietuvą, nes jų mažametis sūnus buvo paliktas artimųjų priežiūrai. Danielius buvo mobilizuotas ir kaip karo gydytojas išsiųstas į Rytprūsių frontą. Veronika gavo darbą Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje.
Frontui artėjant, iš Vilniaus ji pasitraukė į Voronežą, kur tuo metu jau buvo nemažai lietuvių pabėgėlių, tarp jų – ir sesuo odontologė Julija Janulaitytė-Biliūnienė. Voroneže
Veronika dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete, tikrino mokinių sveikatą, bendrabučius, maistą, gydė savus, tačiau toks darbas – ne Veronikai. Suradusi skelbimą, kad Šiaurės–Vakarų fronte reikalingas akių ligų gydytojas, ji su mažu vaiku išvyko į Minską. Ten dirbo keliose ligoninėse, aktyviai reiškėsi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete, rūpinosi lietuvių kariais. Tinkamai progai pasitaikius, pareikalavo, kad į Minską būtų perkeltas ir jos vyras gydytojas D. Alseika. 1918 m. vasarį vokiečių kariuomenė užėmė Minską.
V. Alseikienė, penktas – D. Alseika. Trečioje eilėje iš kairės ketvirtas – A. Krutulys. LLMA,
F 459 3 24
Po revoliucijos Rusijoje prasidėjusi suirutė skubino tautiečius grįžti į Lietuvą, juo labiau kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę. Dėl vis labiau plintančių infekcinių ligų vokiečiai įvedė karantiną. Grįžtantieji į Lietuvą privalėjo gauti sveikatos pažymą arba išbūti nustatytą karantino laiką. Pabėgėlių srautas vis augo, gyvenimo sąlygos blogėjo, žmonės vargo, daugumai pabėgėlių reikėjo medicininės pagalbos. V. Alseikienė buvo vienintelė lietuvė gydytoja, kuri, be savo tiesioginių pareigų ligoninėje, buvo įsipareigojusi dirbti savanore Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitete.
V. Alseikienė, gerai mokėjusi vokiečių kalbą, gydė vokiečių štabo karininkus. Paaiškėjo, kad vienas iš štabo karininkų 1906–1908 m. kartu su Veronika studijavo mediciną Berlyne. Veronika, pasinaudojusi šia pažintimi, iš vokiečių štabo gavo pritarimą atidaryti pabėgėlių karantino ir skiepijimo nuo raupų punktą, kas labai palengvino grįžtančiųjų vargus. Dėl jos išradingumo, organizuojant rinkliavas, o iš turtingesnių imant mokestį ir už skiepus, buvo galima padėti grįžtantiems neturtingiems tautiečiams, o vėliau ir gauti leidimą išvežti karo ligoninės, kurioje dirbo D. Alseika, inventorių.
Siekiant išsaugoti ir legalizuoti ligoninę bei jos turtą, buvo įkurta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, kurios įstatuose buvo įrašyta galimybė kurti ligonines ir kitas sveikatos įstaigas. Į valdybą buvo išrinkti dr. V. Alseikienė, dr. Vl. Bagdonas, karo felčeris A. Krutulis, P. Mičiulis ir dr. D. Alseika. Pastarasis tapo valdybos pirmininku.
Dėl ypatingų organizacinių gebėjimų Alseikoms pavyko įrengti ligoninę ir polikliniką apleistame trijų aukštų pastate Vilniaus g. 28 (dabar – Nr. 25) ir 1918 m. spalio mėnesį laikraštyje „Darbo balsas“ (1918, Nr. 6, p. 13, 14) pasirodė pranešimas apie Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės atidarymą. Skelbime buvo nurodyta draugijos naujoji valdyba, kurią sudarė: gydytojai D. Alseika, V. Bagdonas, V. Kairiūkštis,
V. Janulaitytė-Alseikienė, J. Bagdonavičius, A. Vileišis, provizorius J. Dyša ir p.
P. Mičiulis. Veronika vadovavo Akių ligų skyriui ir tuo pat metu atidarė privatų akių ligų kabinetą tame pačiame bute, kuriame apsigyveno jos šeima (kaip jau minėta, Jogailos g. 9, dabar – Nr. 11). Šalia apsigyveno ir sesuo Julija Biliūnienė-Matjošaitienė su šeima.
Į Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos veiklą įsitraukė dr. Jonas Basanavičius ir kiti Vilniuje gyvenę ar sugrįžę iš Rusijos gydytojai: A. Hagentornas, J. Augevičius,
V. Nagevičius, J. Biliūnienė, anksčiau išvardyti valdybos nariai ir kt. (plačiau apie tai skaitykite „Vilniaus fenomenas – Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, ligoninė ir poliklinika, veikusios 1918–1941 m.“, „Mokslo Lietuva“, 2019, Nr. 5–7).
Lietuvių sanitarinės pagalbos ligoninėje gydytojai už darbą gaudavo nuošimčius. Veronika prisimena, kad jos uždarbis ligoninėje dažniausiai būdavo skiriamas ligoninės ar poliklinikos reikmėms, o šeimos pragyvenimui ji užsidirbdavo iš privačios praktikos. Abu Alseikos, be darbo ligoninėje, tik grįžę į Vilnių, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Danielius Alseika 1918 m. lapkričio mėnesį buvo nuo liaudininkų kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1920 m. ėjo Sveikatos skyriaus vedėjo pareigas. Jam teko atsakomybė suvaldyti šiltinės epidemiją.
Vilnių užėmus lenkams, D. Alseika išvyko į JAV, rinko aukas „Varpo“ bendrovei, Vilniaus krašto lietuvių kultūros, švietimo reikalams. 1923–1928 m. jis buvo renkamas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nariu, pirmininku, kartu su Veronika įkūrė Kultūros draugiją, kuriai vadovavo 1929–1934 m. 1928 m. įsteigė, leido ir redagavo žurnalą „Vilniaus šviesa“. Buvo vienas iš Lietuvos ūkio draugijos steigėjų, nenuilstantis 1918–1934 m. Lietuvių mokslo draugijos veikėjas. 1929 m. įsteigė laikraštį „Vilniaus žodis“ ir iki 1931 m. buvo jo faktinis redaktorius. Varšuvoje keturiomis kalbomis leisto žurnalo „Natio“ (1927) vienas redaktorių ir bendradarbių. Už lietuvišką veiklą D. Alseika buvo lenkų valdžios persekiojamas, kalinamas, nuolat ujamas.
D. Alseikos interesų ratas buvo platus ir įvairiapusis, todėl šeimos ūkio rūpesčiai sugulė ant Veronikos Alseikienės pečių. Tačiau ši moteris nebuvo linkusi pasiduoti, o ir vaikus norėjo tinkama dvasia auginti ir mokyti. Veronika savo prisiminimuose rašė, kad jų vaikai augo demokratiškoje aplinkoje, išsilavinusių ir kultūringų žmonių apsuptyje.
Lenkų kariuomenei, vadovaujamai Želigovskio, užėmus Vilnių ir dalį Vilnijos krašto, gyvenimas Vilniuje tapo itin sudėtingas. Daugelis aktyvių lietuvių veikėjų, tarp jų ir gydytojų, pasitraukė į Kauną, o kitus lenkų valdžia ištrėmė. Ir Alseikoms buvo siūloma pasitraukti į Kauną, tačiau Danielius, kaip ir Jonas Basanavičius, liko gyventi ir kovoti už Vilniaus lietuvių teises ir lietuvybę. Veronika Alseikienė aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. Ji, kaip Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto narė, įsipareigojo nemokamai gydyti našlaičius, kurių po karo buvo per 700. Komiteto pastangomis buvo įsteigta per 10 prieglaudų. Dauguma našlaičių sirgo trachoma ir kitomis ligomis.
Darbo buvo nepaprastai daug, susisiekimo nebuvo, prieglaudos išmėtytos po visą miestą, tekdavo visur eiti pėsčiomis. Tik Aušros vartų bendrabutyje kartais talkindavo penktos klasės gimnazistė Alė Karužaitė. V. Alseikienės kabinetas būdavo pilnas vaikų, padaryta šimtai operacijų. Ne visi našlaičių namų auklėtiniai galėjo ir gebėjo gerai mokytis. V. Alseikienės iniciatyva buvo įsteigtos amatų mokyklėlės: mergaitėms – siuvimo, audimo, mezgimo, rankų darbelių, berniukams – batsiuvių, stalių, šaltkalvių. Išmokę amato, jaunuoliai jau galėdavo šiaip taip savarankiškai verstis. Vėliau buvo pradėtos rengti ir jų darbų parodėlės, kas skatino stengtis kuo dailiau padaryti.
Kad ir kaip lenkų valdžios atstovai varžė lietuvių visuomeninę veiklą, Vilniuje likę lietuviai sugebėjo ne tik išlaikyti seniau įkurtas draugijas, bet ir kūrė naujas. Kad neuždarytų, keitė jų pavadinimus, bet veiklos nenutraukė net pačiu sunkiausiu metu. V. Alseikienė dalyvavo švietimo draugijos „Rytas“, „Labdaros“ (buvusi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti), Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos bei jos pačios iniciatyva įkurtos „Kultūros“ draugijos veikloje. Nors veiklai šiek tiek lėšų gaudavo iš Amerikos lietuvių ar Kauno visuomenės, abu Alseikos dažnai prisidėdavo ir savo lėšomis. Gydė neskirdami nei luomo, nei tikybos.
Danielius ir Veronika Alseikos buvo laisvų ir plačių pažiūrų žmonės. Jie gebėjo sutarti su įvairių tautybių, konfesijų ir pažiūrų žmonėmis. Buvo tikri demokratai, lankstūs, tačiau tvirtų įsitikinimų. Niekada nėra pasisakę prieš Dievą, tik nebent prieš jo vietininkus žemėje – kunigus, tarp kurių buvo ir nedorai besielgiančių.
Veronikos ir Danieliaus Alseikų butas Vilniuje tapo lietuvybės salele sunkiais lenkų okupacijos metais. Čia prieglobstį rasdavo daugelis atvykusių visuomenės veikėjų iš visos Lietuvos: kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Žmuidzinavičius, broliai Janulaičiai ir daugelis kitų. Vydūnas, su kuriuo Veronika susipažino Berlyne ir vėliau palaikė draugiškus ryšius, skaitė paskaitas, kurios paliko gilų įspūdį Vilniaus lietuviams. „Vydūnas mus sušildė, įkvėpė dvasios stiprybės, suteikė jėgų tolesnei kovai“, – prisimindavo V. Alseikienė.
Regina Vaišvilienė
(Pabaiga – kitame numeryje)