(Pabaiga. Pradžia – Nr. 10 (675) ir 11 (676)
1921 m. pradžioje Veronika Alseikienė užrašė: „1921 m. sausio 23 d. Vilniuje gimė dukrytė Marytė, kuri buvo mano išsvajota ir labai laukiama. <…> Gyvenimas po karo audrų pasidarė kiek ramesnis. Nuo pirmos dienos Marytė buvo nepaprastas vaikas. Augo gražiai: be reikalo nešaukė, <…> šešių mėnesių pati gėrė iš stiklinės. <…> Aštuonių mėnesių pati išmoko vaikščioti, sulaukusi metų – jau gražiai kalbėjo. Aš dirbau daug. Vaiką prižiūrėjo jauna mergaitė, kuri rengėsi į mokytojų seminariją. Metai bėgo. Marytė augo kaip rožytė. Kartą, ją pamatęs, Antanas Žmuidzinavičius paklausė: „ Iš kur gavai tokią gražią dukrytę?“
Vaikai augo. Sūnus Vytautas baigė Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją. Laikas buvo apsispręsti, kur toliau mokytis. Veronika nenorėjo, kad sūnus studijuotų lenkiškame Vilniaus universitete, o ir apie Marijos mokslą reikėjo galvoti. Darbo ir gyvenimo sąlygos dėl lenkų valdžios vykdomos vidinės ir išorinės politikos darėsi vis sunkiau pakeliamos. Dėl nuolatinio įtempto darbo ir visuomeninės veiklos, seko ir jėgos bei gilėjo nesutarimai tarpusavio santykiuose su Danieliumi. Veronika apsisprendė išvykti į Nepriklausomą Lietuvą, į Kauną. „Dirbau sunkų ir labai nedėkingą labdaros darbą nuo 1910 iki 1931 m., nuolatiniai materialiniai sunkumai. LSP Draugijos ligoninėje – intrigos, nesutarimai. Nutariau viską mesti, nes nervai nebegalėjo išlaikyti, nors mesti ligoninės, kurią drauge su vyru organizavau, daug metų dirbau, ir išvykti į Kauną, kur manęs nelaukė, buvo didelė mano gyvenimo drama“, – prisimena Veronika.
Danielius Alseika liko Vilniuje ir toliau vadovavo ligoninei, poliklinikai ir draugijai, dirbo įvairų visuomeninį darbą, tobulinosi atlikti rentgeno tyrimus. Deja, įvairūs nesutarimai tarp pačių lietuvių organizacijų ir prastas rentgeno aparatas pakirto jo sveikatą. 1936 m. gegužės 9 d. D. Alseika, sulaukęs vos 55 metų, mirė. Ne be reikalo jo kapą ženklina žodžiai: „Kovojęs dėl Vilniaus krašto ir tikėjęs geresne žmonijos ir lietuvių tautos ateitimi.“ Veronika su vaikais, dėl sudėtingų važiavimo iš Kauno į Vilnių sąlygų, atsisveikinti su vyru nebespėjo. Nors Veronika ir Danielius gyveno atskirai, jų santykiai išliko šilti ir draugiški. Vilniuje jį lankydavo vaikai Vytautas ir Marija, o Veronika su Danieliumi apsikeisdavo laiškais.
Atvykusi į Kauną, Veronika nebuvo sutikta išskėstomis rankomis. Pradžia buvo gana sunki. Reikėjo ne tik įsikurti, bet ir iš naujo pradėti gyventi. Ji prisiminė: „Pirmiausia kreipiausi į prof. Avižonį, kuris dirbo universiteto klinikoje. Prašiausi priimama į ambulatoriją; stažas mudviejų buvo vienodas. Gavau labai nemalonų atsakymą. Prof. Petras Avižonis atsakė, kad mudu negalime dirbti drauge: „Jūs arba aš.“ Negalėjau suprasti, kodėl prof. Avižonis manęs bijojo. Turbūt buvo daug girdėjęs apie mano darbą Vilniuje, nes Kauną pasiekdavo geri atsiliepimai apie mūsų kliniką. Netrukus gavau darbą Kauno ligonių kasoje. Galėjau išlaikyti ir mokinti vaikus.“ (Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai, p. 110)
Kaune Veronika Alseikienė atidarė savo akių ligų kabinetą ir pasitraukė iš aktyvios visuomeninės veiklos. Ji dalyvavo tik akių ligų gydytojų suvažiavime, tačiau niekada neatsisakė konsultuoti ir gydyti našlaičių, vaikų namų globotinių. Publikacijų ar pasisakymų net profesiniais klausimais iš to laikotarpio neteko aptikti. Net atostogų metu, vasarą leisdama Palangoje ar Birštone, dalį laiko skirdavo ligoniams priimti. Apie tai byloja skelbimai spaudoje ir vizitinės kortelės.
1943 m., išėjusi į pensiją, ji toliau dirbo privačiai. 1944 m. abu vaikai – dukra Marija su vyru ir maža dukrele ir sūnus Vytautas, pasitraukė į Vakarus. Tylos periodas truko iki šešto dešimtmečio vidurio. Susirašinėjimas su pasitraukusiais abiem vaikais atsinaujino tik apie 1957-uosius.
Iki tol žinios vieniems apie kitus buvo perduodamos slaptai, užšifruotos, neoficialiai. Kaip rašo Veronika, nuo 1954 m. ji pradeda intensyviai ir tikslingai rinkti, pirkti įvairius liaudies meno dirbinius: statulėles, juostas, gintaro dirbinius, gražius natūralius gintaro gabalus, tautinius rūbus ir įvairius kitokius daiktus, dominusius dukrą Mariją. Mamos siunčiamos knygos, liaudies meistrų skulptūrėlės, įvairiausi gintaro darbai buvo išradingai panaudoti, rengiant lietuvių liaudies parodas Amerikoje 1958 ir 1966 m., kurios turėjo didelį pasisekimą ir kėlė Marijos prestižą. Ir tai dėka motinos Veronikos nuolatinio rūpesčio – surinkti ir nusiųsti dukrai kuo įvairesnių darbų jos parodoms.
Marija, nors ir būdama labai užimta, iš visų pasaulio kampelių, kur tik būdavo, rašė laiškus mamai. Pasakojo, ką veikia, kur vykdo kasinėjimus, kokią knygą rašo, nepamiršdavo vienu kitu žodeliu parašyti ir apie bendrus pažįstamus, pasidžiaugti dukromis ir jų draugais, vėliau anūkėmis ir perduoti linkėjimus visiems artimiesiems Lietuvoje.
Alseikų sūnus Vytautas, baigęs teisės mokslus Vytauto Didžiojo universitete, dirbo daugiausia žurnalistinį darbą, domėjosi kinu. Jis buvo žurnalo „Kino naujienos“ leidėjas ir redaktorius (1931–1932 m.), 1934–1935 m. žurnalo „Kinas“ redaktorius. Tai buvo pirmieji bandymai viešai kalbėti apie kino meną. Kaip ir jo sesuo Marija, pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Ameriką ir čia dirbo vertėjo, žurnalisto ir kitokius darbus, daugiausia lietuvių bendruomenės reikalais. Po motinos mirties, 1972 m., jis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, vėliau persikraustė į Vilnių. Kruopščiai sekė sesers Marijos veiklą, rinko medžiagą apie ją ir tėvus. Vytautas pirmasis parengė pluoštą mamos prisiminimų, kuriuos išspausdino savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (2001 m. lapkričio 17 d.). Veronikos Alseikienės prisiminimų išlikę keli variantai, kurių vienas yra saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve. Jų pagrindu parengta knyga „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai“.
Veronika Alseikienė visą savo gyvenimą artimai bendravo su seserimi Julyte Biliūniene-Matjošaitiene, broliais – profesoriumi Augustinu ir jo šeima ir Betygalos klebonu Pranu Janulaičiu. Susilaukė keturių anūkių. Su dukra Marija, po ilgos nesimatymo pertraukos, susitiko tik 1960 m., kai ši atvyko į XXV Orientalistikos kongresą Maskvoje ir trims dienoms atskrido į Vilnių.
Veronikai pasisekė išgirsti dukros Marijos skaitomas paskaitas Vilniaus universitete 1968 m., kai jai oficialiai buvo leista jas skaityti. Paskutinį kartą motina su dukra pasimatė Kaune 1971 m., kai Veronika Alseikienė jau labai sunkai sirgo. Dukra suprato, kad tai –paskutinis jų pasimatymas. Koks stiprus buvo mamos ir dukros ryšys, liudija kelios Marijos laiško eilutės mamai: „…ir tai, kad man viskas sekėsi, įvyko ir dėl to, kad nešiojau gintarus, mat juose glūdi ir Tavo gyvybės bei meilės jėga, kuri mane visur lydi ir stiprina.“ (Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai, p. 317).
Mirė Veronika Alseikienė 1971 m. rugsėjo 26 d., sulaukusi 88 metų, po sunkios ir ilgos ligos. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Marija Alseikaitė-Gimbutienė mirė 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele. Tų pačių metų gegužės 8 d. perlaidota šalia mylimos mamos.
Tekstas parengtas pagal Vytauto Alseikos publikaciją „Kūno pacientai ir dvasios draugai“ (Šiaurės Atėnai, 2001, Nr. 43), Kornelijos Jankauskaitės sudarytas knygas: „Daktarės Veronikos Alseikienės prisiminimai ir laiškai“ (2010, Vilnius), „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“ (2005, Vilnius), Julijos Janulaitytės-Biliūnienės-Matjošaitienės „Laiko prasmės“ (2004, Vilnius) ir kt.
Regina Vaišvilienė