Mokymasis visą gyvenimą – svarbiausias UNESCO švietimo ir mokymosi principas.
Šiandien jaunam žmogui sunku net įsivaizduoti, kad mokytojas, mokyklos kūrėjas, vadovas, kuriam jau per trisdešimt metų, sėstųsi į universiteto suolą, laikytų egzaminus, rengtų ir gintų diplominį darbą, lankytų kursus ir rengtųsi privačioms pamokoms. Vienas iš jų buvo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto auklėtinis fizikas Jonas Kartanas.
J. Kartanas gimė 1890 m. sausio 2 d. Aukštosios Kulvos dvare (dab. – Jonavos r.) Raguvos valsčiaus valstiečių Jurgio Kartano ir Emilijos Majevskaitės šeimoje. Sausio 4 d. pakrikštytas Kulvos bažnyčioje. Kai gimė Jonas, jo tėvui Jurgiui Kartanui buvo keturiasdešimt ketveri, o mamai Emilijai – dvidešimt aštuoneri. Kartanų šeimoje, be Jono, jau augo trejais metais vyresnis Stanislovas. Vėliau gimė ir jaunėliai broliai – Juozas ir Kazimieras.
Daugiau kaip 40 metų tarnavęs dvarų valdytoju, Jurgis apsisprendė įsigyti savo ūkį. Už viso gyvenimo santaupas, paskolintus iš giminių pinigus ir iš Vilniaus žemės banko gautą 6 tūkst. rublių paskolą jis įsigijo Konciapolio dvarelį. Naujasis Kartanų ūkis ribojosi su Jonavos miesto stoties valdomis, todėl pasiekti Kauną ar Vilnių galima buvo ne tik plentu, bet ir traukiniu.
J. Kartanas, kaip ir kiti to meto pasiturinčių tėvų vaikai, pradžios mokslus ėjo namuose. Šeimoje buvo kalbama tiek lietuviškai, tiek ir lenkiškai. Pirmąsias lietuviškas knygas, net dvi „Lietuvos istorijas“, jam padovanojo Kartanų namuose apsilankęs giminaitis Antanas Smetona (būsimasis Lietuvos Prezidentas), kuris priminė, kad Kartanai visada buvę lietuviais. Rusiškai Kartanų vaikai pramoko iš vietinių gyventojų vaikų.
J. Kartanas, kaip ir daugelis Lietuvos jaunuolių, turėjo pasirinkti: likti Lietuvoje ar išvykti, rinktis dvasinę ar mokytojų seminariją. Jis apsisprendė tapti mokytoju ir 1910 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Joje mokėsi iki 1913 m. birželio 7 d. 1913 m. birželio 27 d. jam, sėkmingai išlaikiusiam tikybos, pedagogikos, pedagogikos praktikos, rusų kalbos, lietuvių kalbos, aritmetikos, algebros, geometrijos, gamtos pažinimo, fizikos, istorijos, geografijos, dailyraščio, braižybos ir piešimo, muzikos, dainavimo, gimnastikos egzaminus, seminarijos pedagogų tarybos nutarimu įteiktas brandos atestatas ir suteiktas dviejų klasių mokyklos mokytojo vardas.
Gavęs mokytojo pažymėjimą, J. Kartanas kreipėsi į Suvalkų, Kauno ir Gardino gubernijų direkcijas, ieškodamas pedagogo darbo. Kadangi Kartanai buvo katalikai, į Gardino guberniją kelias jam buvo uždarytas, nes mokytojai katalikai čia buvo nepageidaujami. Kvietimas dirbti atėjo iš Suvalkų gubernijos direkcijos. Nuo 1913 m. rugsėjo 10 d. iki 1915 m. liepos 18 d. jis mokytojavo Višakio Rūdos kaimo liaudies mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams priartėjus prie Lietuvos, J. Kartanas buvo priverstas išvykti į Rusiją.
1915 m. spalio 8 d. Lietuvių komitetas tremtiniams šelpti pavedė J. Kartanui organizuoti, o vėliau ir vadovauti dviejų komplektų lietuvių tremtinių pradžios mokyklai Ramzajuje, Penzos valsčiuje. Gavęs valstybinę stipendiją, jis nuo 1917 m. rugsėjo 18 d. studijavo Penzos mokytojų institute. 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, J. Kartanas, baigęs Penzos mokytojų instituto Fizikos-matematikos skyriaus pirmąjį kursą, sugrįžo į Lietuvą ir įkūrė Jonavos pradžios mokyklą, kuriai ne tik vadovavo, bet ir mokytojavo iki 1920 m. rugpjūčio 20 d.
Nors Jonavos mokyklai trūko lėšų patalpoms, kurui, apšvietimui, baldams ir net sargo atlyginimui, J. Kartanas pasirūpino, kad ten būtų įsteigta keturių klasių vidurinė mokykla. Sušaukus vietos gyventojų susirinkimą, tokiam jo pasiūlymui buvo pritarta. 1920 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ministerija paskyrė naująjį mokyklos direktorių Silvestrą Naudžių. Tačiau pastarasis atsisakė vykti į Jonavą, teigdamas, kad jonaviečiai norėtų mokyklos vedėju matyti mokytoją, iki tol ėjusį Jonavos pradžios mokyklos vedėjo pareigas. Jų pageidavimai buvo išgirsti ir J. Kartanas nuo 1920 m. rugpjūčio 21 d. pradėjo eiti Jonavos vidurinės mokyklos vadovo pareigas.
Oficialiai Jonavos keturių klasių vidurinė mokykla buvo įkurta 1920 m. rugsėjo 27 d. išnuomotame Judelevičiaus name (Plento g. 32). Pirmaisiais metais joje buvo tik dvi klasės. 36 mokinius (23 berniukus ir 13 mergaičių) mokė penki mokytojai: J. Kartanas mokė matematikos, kun. Stanislovas Irtmanas ėjo kapeliono pareigas ir mokė tikybos, mokytoja Eleonora Avižienytė-Sruogienė – gamtos, vokiečių kalbos, piešimo, dailyraščio, mokytoja Kisielytė – lietuvių kalbos ir geografijos, o Jonavos bažnyčios vargonininkas Mykolas Kulakauskas – dainavimo ir muzikos teorijos.
Kadangi mokyklai išnuomotas pastatas neatitiko mokymo įstaigai keliamų higienos reikalavimų, 1921 m. vasario 1 d. Jonavos miesto savivaldybė pasiūlė įsikurti grafienės Kosakovskienės Lipniako dvare. Tačiau, norint ten perkelti mokyklą, reikėjo didelių lėšų patalpoms pritaikyti. Jonavos vidurinės mokyklos kapelionui S. Irtmanui pasiūlius, mokykla įsikūrė Jonavos centre, Jonavos šv. Jokūbo bažnyčiai priklausančiame dviejų aukštų mūriniame vienuolyno pastate (Vilniaus g. 12). 1921 m. buvo atidaryta trečioji, o po metų – ir ketvirtoji klasė. Šioje mokykloje jau mokėsi 36 berniukai ir 25 mergaitės.
Mokinių skaičiui vis augant, J. Kartanas kartu su mokykloje dirbusiais mokytojais ir mokinių tėvais kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami leisti įsteigti gimnaziją Jonavoje, tačiau prašymas buvo patenkintas ne iš karto. J. Kartanas ir toliau ne tik ėjo direktoriaus pareigas, bet ir mokė algebros, geometrijos ir aritmetikos. Mokytojaudamas jis ir pats mokėsi, lankydamas įvairius kursus, ruošėsi privačiai pamokoms. Jis mokėjo lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių kalbas.
1922 m. vasario 16 d. Kaune iškilmingai atidarius Lietuvos universitetą, atsirado galimybė Lietuvos jaunuomenei studijuoti aukštojoje mokykloje. Gavęs švietimo ministro leidimą lankyti universitetą su sąlyga, kad tai netrukdys jo tiesioginėms pareigoms, J. Kartanas 1924 m. rugsėjo 19 d pateikė prašymą studijuoti Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyriuje tikruoju arba laisvuoju klausytoju. Jo prašymas buvo patenkintas, jis priimtas laisvuoju klausytoju.
Tą rudenį į Matematikos-fizikos skyrių buvo priimti 33 studentai. Laisvųjų klausytojų sąraše J. Kartanas – aštuonioliktas. Nors jo studijų byloje – vos keli dokumentai, tačiau jie atspindi pasirinkimą studijuoti ne tik fiziką, bet ir pedagogiką. 1926 m. J. Kartanas užsirašė klausytis rudens semestre Teologijos-filosofijos fakultete Stasio Šalkauskio dėstomos pedagogikos kurso, tačiau, kaip matyti iš įrašų studijų knygelėje, egzamino nelaikė. Jis šį kursą pakartotinai išklausė 1928 m. pavasario semestre ir sėkmingai išlaikė egzaminą.
Norint tapti Lietuvos universiteto studentu, reikėjo išlaikyti gimnazijos egzaminus, tačiau J. Kartanas buvo baigęs tik Veiverių mokytojų seminariją. Remiantis 1924 m. gruodžio 15 d. Švietimo ministerijos raštu Universiteto rektoriui Nr. 12417, buvo paaiškinta, kad Lietuvos mokytojų seminarijų kursas visiškai atitiko gimnazijos kursą, tačiau be lotynų kalbos, todėl baigusieji šias seminarijas absolventai atitiko Universiteto statuto 38-ojo paragrafo reikalavimus.
1927 metais Fizikos skyriaus V semestro laisvasis klausytojas J. Kartanas, pateikdamas buvusio Veiverių mokytojų seminarijos mokytojo, o vėliau – ir Pilviškių vidurinės mokyklos direktoriaus A. Matulevičiaus pažymėjimą, kreipėsi į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto (MGF) dekaną prof. Zigmą Žemaitį, prašydamas perkelti jį į tikruosius klausytojus. Tačiau buvo suabejota dėl prašytojo mokslo cenzo ir nutarta atidėti perkėlimo į studentus klausimą tol, kol bus išaiškintos baigusiųjų Veiverių mokytojų seminariją teisės stoti į universitetą. 1927 m. gruodžio 13 d. fakulteto taryba leido J. Kartaną pervesti į tikruosius studentus. 1928 m. rugsėjo 22 d. jis universitete išlaikė lietuvių kalbos egzaminą.
Nors MGF tarybos protokolų knygoje nurodyti du J. Kartano diplominio darbo vadovai, tikėtina, kad jis pasirinko prof. Keistutį Šliūpą. Tačiau vis atsinaujinanti prof. K. Šliūpo liga neleido jam darbuotis universitete, todėl diplominio darbo vadovo pareigas perėmė prof. Ignas Končius.
J. Kartano diplominis darbas parengtas 1929 metais, tačiau įvertintas tik 1930 metais. Tai patvirtina 1930 m. vasario 11 d. MGF tarybos protokole Nr. 62 esantis įrašas: Jono Kartano 132 puslapių diplominis darbas „Termometrija”, atliktas pas prof. K. Šliūpą ir Igną Končių, buvo įvertintas pažymiu „gerai“. Dailyraščiu, lietuvių kalba parašytas J. Kartano diplominis darbas yra aprašomojo pobūdžio. Darbe aptariama termometrų istorija, įvairios jų konstrukcijos, pateikiamos temperatūrų matavimo metodikos, panaudota 10 literatūros šaltinių. Diplominis darbas išsiskiria nuostabiais, ranka pieštais 35 piešiniais. Milimetriniame popieriuje pateikiamos eksperimentinės termometro kalibravimo kreivės.
Doc. dr. Judita Puišo
(Pabaiga – kitame numeryje)