Pabaiga. Pradžia – Nr. 9
Studijuodamas universitete, J. Kartanas ne tik ėjo Jonavos vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas, bet ir aktyviai dalyvavo, svarstant švietimo sistemos reformas. Jis buvo Lietuvai pagražinti draugijos Jonavoje steigėjas, Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Už nuopelnus Lietuvai 1928 m. apdovanotas Lietuvos dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. 1929 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo mokytoją J. Kartaną Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1930 m. vasario 8 d. jam buvo suteiktas vidurinės mokyklos mokytojo vardas su teise mokyti rusų kalbos, istorijos, geografijos, gamtos mokslą, aritmetikos, geometrijos, algebros, fizikos ir dailyraščio.
Po dvylikos metų darbo Jonavoje, Švietimo ministerijos sprendimu nuo 1932 spalio 1 d. J. Kartanui pavedama eiti Kėdainių gimnazijos direktoriaus pareigas. Tačiau Kėdainiuose jis neužsibuvo, nes jau kitą rudenį, 1933 m. rugsėjo 1 d., buvo paskirtas į Šiaulių berniukų gimnaziją (dabar – Juliaus Janonio gimnazija). Dirbdamas Šiauliuose, J. Kartanas, pasitaikius progai, aplankydavo Jonavą, jos burmistrą, Šv. Jokūbo bažnyčios kleboną kun. Petrą Vaitiekūną ir savo artimuosius.
1933 m. spalio 1 d. J. Kartanas Šiauliuose pradėjo eiti Lietuvių mokytojų tautininkų Dr. J. Basanavičiaus vardo sąjungos Liaudies universiteto Šiaulių skyriaus vedėjo pareigas. Ne vienerius metus Švietimo ministerija jį skirdavo Šiaulių žydų privat-progimnazijos keliamųjų ir baigiamųjų egzaminų Švietimo ministerijos atstovu. 1935 m. vasario 16 d. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
1936 m. kovo 16 d. J. Kartanas įgijo aukštesniosios mokyklos matematikos-fizikos mokytojo vardą su teise mokyti aukštesniosiose mokyklose matematikos, fizikos, kosmologijos ir jų metodikų. 1937 m. birželio 13 d. Lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Jaunoji Lietuva“ šefas Antanas Smetona Šiaulių gimnazijos direktorių J. Kartaną apdovanojo LTJ Sąjungos garbės ženklu „Trijų liepsnų“ II laipsnio žymeniu.
Tačiau po nesutarimų su mokiniais J. Kartanas persikėlė dirbti į Raseinius. Jam pavesta pritaikyti mokymo reikmėms naują gimnazijos pastatą, sukurtą pagal garsaus tarpukario architekto, Raseinių gimnazijos antrosios laidos abituriento Adolfo Lukošaičio projektą. Raseinių gimnazijoje tuomet mokėsi 216 berniukų ir 208 mergaitės, dirbo 22 mokytojai. Vos atvykęs į Raseinius, J. Kartanas kreipėsi raštu į Švietimo ministeriją su prašymu Raseinių gimnazijai suteikti poeto kunigo Maironio (Jono Mačiulio) vardą. Prašymas buvo patenkintas ir atidarymo dieną gimnazijai suteiktas Maironio vardas.
1939–1940 mokslo metais J. Kartanas ėjo direktoriaus pareigas ir turėjo 10 savaitinių pamokų. Jis tapo Raseinių Lietuvių tautininkų sąjungos nariu. Už sėkmingą pedagoginį darbą apdovanotas Skautų lelijos ženklu. 1940 m. birželio 6 d. paskirtas Jaunosios Lietuvos sąjungos Raseinių rajono vadu.
1940 m. gegužės 17 d. 21 abiturientui pradėjus laikyti egzaminus, po paskutinio egzamino paaiškėjo, kad ne visi gaus atestatus. Nors aštuntoje klasėje mokėsi 31 mokinys, egzaminus laikyti leista tik 21. Atestatus gavo tik dvylika abiturientų, likę buvo palikti antriesiems metams. Tiek moksleivių, tiek ir mokinių tėvų, tiek ir kolegų nepasitenkinimo žvilgsnis nukrypo naujojo direktoriaus link.
Leono Tamulevičiaus nuotr.
Lietuvos praradus nepriklausomybę ir 1940 m. birželio 22 d. SSSR Raudonajai armijai užėmus Raseinių gimnazijos patalpas, gimnazijos vadovybė atsidūrė kieme. Nors raudonarmiečiai greitai (1940 m. liepos 2 d.) pasitraukė, tačiau, kaip konstatavo sudaryta komisija, gimnazija patyrė 4 618,62 lito nuostolių.
1940 m. liepos 3 d. į švietimo ministrą raštu kreipėsi aštuonių moksleivių, kurie buvo palikti antriesiems metams, tėvai su prašymu leisti antrą kartą laikyti baigiamuosius egzaminus 1940 m. rudenį, motyvuodami tuo, kad tais metais buvo ypač daug neišlaikiusių abiturientų. Prašyme buvo nurodytos įvairios priežastys, išdėstyti priekaištai naujajam direktoriui. 1940 m. liepos 13 d. J. Kartanas buvo suimtas ir uždarytas Raseinių kalėjime. 1940 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu jis atleistas iš direktoriaus pareigų.
1941 m. balandžio 19 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSSR Vidaus reikalų liaudies komisaro nutarimu J. Kartanas, kaip „socialiai pavojingas elementas“, nuteistas kalėti pataisos darbų stovykloje 8 metus, terminą skaičiuojant nuo 1940 m. liepos 13 d. Po nuosprendžio buvo kalinamas Kauno IX forte, vėliau pervežtas į Pečioros, po to – į Vorkutos lagerius. J. Kartanas mirė Vorkutos lageryje (Komijos ASSR) 1944 m. sausio 15 d.
1989 m. balandžio 11 d. Lietuvos TSR prokuratūra peržiūrėjo Jono Kartano baudžiamąją bylą, pagal kurią jis buvo suimtas ir vėliau nuteistas. Remiantis TSSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. sausio 16 d. įsaku „Dėl papildomų priemonių, atstatant teisingumą 30-aisiais, 40-aisiais ir 50-ųjų metų pradžioje vykusių represijų aukų atžvilgiu“ jis po mirties buvo reabilituotas.
Atvykdamas dirbti į Raseinius, mokytojas J. Kartanas tikriausiai net nenumanė, kad daugiau niekada nesugrįš į Jonavą įgyvendinti savo svajonės – gyventi savo pastatytame name prie Neries ir dirbti Jonavos mokykloje. Norėčiau padėkoti Jono Kartano sūnėnui Šarūnui Kartanui ir „Žeimių ainių“ kraštotyros klubo pirmininkui Artūrui Narkevičiui už pagalbą, renkant medžiagą šiam straipsniui. Vinjetė – iš Artūro Narkevičiaus archyvo. Padėka, rengiant straipsnį ir nuotraukas, – Jonavos J. Ralio gimnazijos mokytojai Daivai Kšivickienei, Jonavos J. Vareikio progimnazijos muziejui, Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui, Jonavos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, VšĮ „Atrask Raseinius“ direktoriui Arnui Zmitrai, VšĮ „Atrask Raseinius“, Jono Kartano sūnėnui Šarūnui (Conrad) Kartanui.
Doc. dr. Judita Puišo