Nugairintais skruostais stovėjom,
Bendravom dainom ir dvasia,
Kai jie – žmogiškumo griovėjai
Atslinko mirčių urvuose.
Pabūklais nustelbę mūs‘ dainą,
Prasmeigę krūtinę kulka,
Jie kėlė imperijos kainą
Nauja vandalizmo auka.
Mes žinom, už ką atsistojom,
Prieš žlegančius tankus nakčia,
Ką savo gyvybėm užklojom,
Dėl ko nesitraukėm iš čia.
Neverkit prie mūs‘ kauburėlių
Dėl laisvės nemiršta žmogus.
Mes esame budinčios vėlės,
Namai mūs‘ – Gimtinės dangus.
Neteiskite tų, kurie šaudė –
Tai robotai, mirtį nešą.
Jų sielos te prakeiksmuos maudos
Po stingstančio kraujo kruša.
Kas kruviną maištą sukėlė,
Pasmerks tuos pačių jų vaikai.
Jie krūpčios nuo savo šešėlių,
Juos persekios mūs‘ palaikai.
1991 m. sausio 13 d.
Jonas Šėla
Apie autorių:
Jonas Ivoška – teisininkas-advokatas, poetas (literatūrinis pseudonimas – Jonas Šėla), Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmeivis. 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Nuo nepriklausomybės atkūrimo dirba teisininku. Advokatas nuo 2000 m. Dalyvauja akademinėje ir visuomeninėje veikloje. Dvi kadencijas buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto tarybos narys.