„Mokslo Lietuvą“ neseniai pasiekė žinia, kad profesorės habil. dr. Dalios Giedrimienės mokslinė monografija „Širdies ir kraujagyslių fiziologijos, patofiziologijos ir farmakologijos pagrindai“ (angl. Essentials of Cardiovascular Physiology, Pathophysiology & Pharmacology) pripažinta tarp dešimties geriausių šios tematikos darbų pasaulyje.
kraujagyslių fiziologijos, patofiziologijos ir
farmakologijos pagrindai“
Kai ką stebina ir tai, kad mokslininkė, besidarbuojanti daugybėje tarptautinių programų, per visą mokslinės karjeros laiką išlaikė savo originalią lietuvišką pavardę ir jos nesutrumpino.
Nors D. Giedrimienė jau daugiau kaip tris dešimtmečius tyrinėja sudėtingiausias kardiologijos problemas ir yra gerai žinoma šios srities mokslo centruose, tačiau Lietuvos akademinėje bendruomenėje jos pavardė girdėta tik nedaugeliui. Tai gana sunkiai suprantama, nes būtent širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimai yra viena iš labiausiai paplitusių dabartinės žmonijos mirtingumo priežasčių. Todėl „Mokslo Lietuva“ ryžosi sumažinti šią informacijos spragą.
Būsimoji profesorė Dalia Giedrimienė gimė 1955 m. vasario 27 d. Alytuje. 1961–1972 m. mokėsi tuometinėje Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. 1972 m. įstojo į Kauno medicinos instituto gydomosios medicinos specialybę. Mokydamasi aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dainavo instituto chore ir ansamblyje, įsitraukė į kardiologijos būrelio veiklą. Būdama dar studentė, skaitė pranešimus studentų mokslinėse konferencijose. 1978 m. su pagyrimu baigė institutą ir metus specializavosi Kauno klinikų terapijos specialybės internatūroje.
1979 m. rugsėjo 1 d. gydytoja Dalia pagal paskyrimą pradėjo dirbti naujame Kauno klinikų Kardiologinės reanimacijos skyriuje. Dirbdama ir kartu augindama 1978 m. gimusį pirmąjį sūnų, pradėjo mokslinę veiklą. Pasaulyje tuo metu besiplečiančioje širdies elektrofiziologinių tyrimų ir stimuliacijos srityje buvo kuriama nauja technika ir metodika. Bendraujant su Kauno medicinos instituto (KMI) Kardiologijos instituto ir Kauno politechnikos instituto mokslininkais, buvo sukurta sava originali įranga: stimuliatoriai, elektrokardiografijos (EKG) filtrai ir elektrodai, kurie buvo patvirtinti keliomis dešimtimis racionalizacinių pasiūlymų ir keturiais išradimais. Stiprėjo bendradarbiavimas su Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir JAV mokslininkais. 1980–1981 m. sukomplektuota reikalinga technika moksliniam darbui.
1982 m. D. Giedrimienė, dirbdama gydytoja Kauno klinikų Kardiologinės reanimacijos skyriuje, įstojo į KMI neakivaizdinę aspirantūrą. Tais pačiais metais sąjunginiame žurnale „Kardiologija“ buvo paskelbtas jos pirmasis mokslinis straipsnis apie sėkmingą daugkartinį dažnuminės perstemplinės stimuliacijos panaudojimą, nutraukiant supraventrikulinę paroksizminę tachikardiją. Ir toliau dirbdama reanimacijoje, budėdama dažniausiai naktimis ir savaitgaliais, dienomis ji užsiėmė intensyvia moksline ir klinikine veikla. 1984 m. Kauno klinikų Kardiologinėje poliklinikoje įkūrė „Sudėtingų širdies ritmo sutrikimų diagnostikos ir gydymo kabinetą“, kuriame buvo atliekami ūmių ir lėtinių širdies ritmo sutrikimų inovaciniai tyrimai bei gydymas. 1985 m. birželio 14 d. KMI mokslinėje taryboje D. Giedrimienė apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją „Dažnos prieširdžių stimuliacijos metodo sukūrimas ir jo efektyvumas, nutraukiant supraventrikulinę paroksizminę tachikardiją ir prieširdžių plazdėjimą“.
1982–1992 m. mokslininkė vykdė tarptautinio masto inovatyvius širdies diagnostikos ir ritmo sutrikimų mokslinius tyrimus ir buvo viena iš tyrėjų, išaiškinusių paroksizminių tachikardijų elektrofiziologinius mechanizmus bei nustačiusių gydymo efektyvumą. Sukūrus specialią techninę įrangą stemplinei širdies diagnostikai, buvo pasiekta aukštesnė, negu išorinės elektrokardiogramos, diagnostikos kokybė. Be to, stemplinės procedūros buvo ekonomiškesnės ir saugesnės nei intrakardinė širdies diagnostika.
Dar 1981 m. Kauno klinikose, kaip viename iš pirmųjų Europos centrų, buvo pradėti klinikiniai naujų antiaritminių vaistų efektyvumo tyrimai ir individualizuotas širdies ritmo sutrikimų gydymas, pritaikant ligoniui tinkamiausią antiaritminį vaistą, ištirtas Cordarone (Amioderone) efektyvumas. JAV šis vaistas patvirtintas 1986 m. gyvybei pavojingiems skilveliniams širdies ritmo sutrikimams ir tik daug vėliau pritaikytas prieširdių sutrikimams gydyti.
1986 m. kovo 17 d. dr. D. Giedrimienė buvo priimta į KMI doktorantūrą vyr. moksline bendradarbe. 1986 m. rugsėjo 1 d. Kauno klinikų Kardiologinio priėmimo skyriuje ji įkūrė pirmąjį Lietuvoje „Vienos dienos stacionarą“. Jame buvo atliekami ūmių širdies ritmo sutrikimų nutraukimai, antiaritminių vaistų testavimai, tiriamas jų tinkamumas širdies ritmo atstatymui ir sutrikimų perspėjimui. Čia buvo vykdomi ir medicinos technikos testavimo darbai. Mokslininkė dalyvavo automatizuotos elektrokardiografijos analizės kūrime, įjungiant stemplinės derivacijos panaudojimą. 1986 m. Sveikatos apsaugos ministerijoje patvirtintas jos sukurtas „Ligonio su ritmo sutrikimais pasas“, kuris įdiegtas Kauno klinikose. Ji viena pirmųjų pasaulyje pradėjo testuoti ir kliniškai įvertinti antiaritminius vaistus (Fosfobion, Ethmozine, Ethacizine), skirtus širdies aritmijoms gydyti. Buvo tiriamas šių vaistų poveikis elektrofiziologinėms širdies funkcijoms – širdies automatizmui, atrioventrikuliniam ir papildomų įgimtų pluoštų laidumui bei paroksizminių širdies ritmo sutrikimų nutraukimui ir perspėjimui.
1989 m. spalio 13 d. KMI mokslinėje taryboje D. Giedrimienė apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Supraventrikulinės paroksizminės tachikardijos tipo nustatymas ir medikamentinių metodų bei perstemplinės širdies stimuliacijos efektyvumo įvertinimas“. Šioje disertacijoje ji apibendrino daugiau kaip 1000 tirtų atvejų ir gavo patvirtinimą dėl 4 išradimų. Būdama 34 metų, D. Giedrimienė tapo jauniausia Lietuvoje medicinos mokslų daktare, 1991 m. – nostrifikuota habilituota mokslų daktare. Parengė E. G. ir J. J. (Tęsinys –kitame numeryje)