„Stebėdamas paukščius, kitus gyvūnus, ne kartą suvokiau: mes, žmonės, esame laikini, o jie – amžini. Bet ar daug kam tai išaiškinsi?“ (Bronius Šablevičius)
Pirmasis Lietuvoje „Gamtos riterio“ titulą pelnęs gamtosaugininkas, ornitologas, entomologas ir botanikas, gamtos fotografas dr. Bronius Šablevičius yra kilęs iš Anykščių. Jis gimė Devenių kaime (Anykščių r.), mokėsi Dabužių septynmetėje mokykloje. Buivydiškių (Vilniaus r.) žemės ūkio technikume įgijo sodininko profesiją. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir įgijo istoriko kvalifikaciją. Supratęs, kad jo pašaukimas yra gamtos mokslai, pasiryžo keisti profesiją ir studijuoti biologiją. Išvykęs iš Anykščių į Ignaliną ir dirbdamas Aukštaitijos nacionaliniame parke, 1977–1983 m. jis neakivaizdžiai baigė biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas). 1993 m. apgynė disertaciją tema „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“, jam suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
2011 m. už mokslinius tyrimus saugomose teritorijose, už straipsnius ir knygas apie gamtą Valstybės saugomų teritorijų tarnybos ir „Eko Bangos“ surengtame konkurse Broniui Šablevičiui pirmajam šalyje suteiktas Lietuvos „Gamtos riterio“ titulas. Gamtosaugininkas įvertintas už reprezentacinių ir probleminių gamtos apsaugos temų sklaidą, labai retų ir nykstančių floros ir faunos rūšių propagavimą ir saugojimą, krašto gamtos grožio pristatymą ir puoselėjimą bei Rytų Lietuvos regiono reprezentavimą.
Bronius Šablevičius paskelbė apie 400 straipsnių moksliniuose žurnaluose ir populiarioje periodikoje, išleido nemažai leidinių apie retuosius augalus, paukščius, neįprastus drugius sfinksus, vabalus, varliagyvius ir roplius, taip pat apie Labanoro, Gražutės, Ažvinčių ir Minčios girias, yra akademinio dvitomio leidinio „Lietuvos fauna. Paukščiai“ bendraautoris.
1982 m. pasirodė pirmasis B. Šablevičiaus mokslo populiarinimo tematikos leidinys, parengtas kartu su Eugenijumi Drobeliu, – „Pelėdos ir plėšrieji paukščiai“. 1983 m. „Vagos“ leidykloje išleista grožinės publicistikos knygelė „Paklausyk griežlės“, kuri yra tarsi patarimai žmogui, nežinančiam, į ką atkreipti dėmesį, atėjus į „laukinę gamtą“.
„Lututė: gyvenimas drevėje“ (2013), „Sfinksai“ (2004)
1988 m. B. Šablevičius skaitytojus pradžiugino monografija „Erelis žuvininkas“. Leidinyje nagrinėjama vieno iš rečiausių Lietuvos paukščių – erelio žuvininko, įrašyto į daugelio Europos šalių raudonąsias knygas, biologija, ekologija ir elgsena. Nedidelės apimties knygoje pateikta glausta informacija, pagrįsta paties mokslininko surinktais duomenimis. Jos pradžioje autorius rašo: „<…> Esu laimingas, galėdamas skaitytojams papasakoti apie šį paukštį. Mano požiūris į jį pasikeitė taip: išankstinis besąlygiškas palankumas – susižavėjimas – pagarba – objektyvus paukščio vietos gamtoje suvokimas. Tas suvokimas buvo didžiausias stimulas rašyti. <…> Ši knygelė tepadeda geriau pažinti žuvininką ir, svarbiausia, labiau jį saugoti. Tegu tai būna pradžia ir stimulas išsamesniems moksliniams darbams. Gamta visada yra sklidina paslapčių. Žuvininko gyvenimas – viena iš jų. Esu įsitikinęs, kad racionalusis šiuolaikinis žmogus, nejaučiantis daug sentimentų gamtai, nors vieną dieną stebėjęs šio paukščio gyvenimą laisvėje, taptų gamtos bičiuliu <…>“ [1].
1990 m. Bronius Šablevičius parengė informacinį leidinį „Aukštaitijos nacionalinis parkas: svarbiausios žinios“, padedantį lankytojams susiorientuoti didžiulėje šio parko teritorijoje. Po to sekė kiti gamtos pažinimui skirti leidiniai: 1998 m. – knyga „Aukštaitijos nacionalinis parkas: retieji augalai“, o 1999 m. – dokumentinis leidinys „Retosios augalų rūšys Aukštaitijos nacionaliniame parke 1978–1998 m.“. Tai monografija apie gamtininko per 20 metų surastus ir prižiūrimus retuosius augalus, jų būklę. 2001 m. mokslininkas parengė gamtos pažinimui skirtus leidinius: „Miško paukščiai“ ir „Varliagyviai ir ropliai“.
Antrasis knygos „Vabalai“ leidimas 2011 m. buvo papildytas naujais tekstais. Šioje knygoje autorius pakvietė skaitytojus į apžvalginę ekskursiją po vabalų pasaulį, skatino pamatyti jų įvairovę ir estetinį grožį. B. Šablevičiaus teigimu, vabalai turi didžiulę reikšmę gamtai: padeda apvalyti aplinką nuo teršalų, suardyti kritusius gyvūnus, trūnijančius medžius, kelmus, įvairiai lemia žmonių maistą, sveikatą, aprangą, būstą ir visą gyvenimo kokybę. Mokslininko nuomone, kas trečias vabzdys Žemėje yra vabalas, o vabalų būrys – pati įdomiausia, paslaptingiausia sala begalinėje visų kitų vabzdžių apsuptyje. Gaila, bet žmonės apie šiuos mažuosius savo kaimynus labai daug ko nežino ir net jų baiminasi.
2003 m. kartu su L. Raudonikiu B. Šablevičius išleido gamtos pažinimo leidinį „Biologinei įvairovei svarbios teritorijos Aukštaitijos nacionaliniame parke“. 2004 m. pasirodė gausiai iliustruota knygelė „Sfinksai“ apie naktinius, dieną beveik nematomus drugius, pagrįsta mokslinių tyrimų rezultatais: autorius drugius augino namų sąlygomis ir registravo sfinksų „išsiperėjimą“, vikšrelių augimą juos maitinant. Tai buvo laikas, kai pusę jo kambario užėmė stiklainiai, kuriuose judėjo, graužė ir augo daugybė sfinksų vikšrų. Bet koks vikšras su ragu „uodegoje“ buvo nešamas į sfinksų inkubatorių. Taip buvo stebimas ir aprašomas didysis gamtos stebuklas, kaip iš spalvotų vikšrų išsivysto kita gyvybės forma – nuostabaus grožio stambūs drugiai. Suaugę sfinksai pasirodo vakarais ir naktimis, maitinasi nektaru, bet ant žiedų nenutupia, o siurbia jų nektarą kybodami ore, kaip kolibriai. Sfinksai skraido kitaip nei kiti drugiai – tiesiai ir greitai lyg lėktuvai.
Dirbtinis retųjų drugių auginimas leido pamatyti jų biologinės raidos procesą, kuris vyksta gamtoje, tačiau daugeliui lieka nematomas. Rengdamas šią knygą, autorius siekė paskatinti žmones domėtis drugiais sfinksais ir juos pamėgti. B. Šablevičiaus teigimu, vien tik pažinęs tuos gražius drugius, žmogus gali „praregėti“ ir pamatyti kitas gamtos sritis. Autorius apgailestauja, kad gamtos nesuprantantiems žmonėms net gražiausi sfinksų vikšrai yra tik „baisios kirmėlės“. O juk sfinksai puošia Lietuvos gamtą ir nekenkia jokiam sodo, daržo ar gėlyno augalui.
Daugiau nei tris dešimtmečius Bronius Šablevičius tyrinėjo pelėdų gyvenimo būdą, įpročius ir elgseną. Pirmieji apibendrinti rezultatai buvo paskelbti 1983 m. jo diplominiame darbe „Nacionalinio parko pelėdų ekologija“. Vėliau sukaupti duomenys sugulė į knygą „Lututė: gyvenimas drevėje“ (2013). Stebėdamas pelėdų lutučių gyvenimą, autorius daugybę naktų praleido miškuose. „Pelėdinius paukščius labai sunku tyrinėti – jie gi naktiniai. Jeigu žmogus nori gyventi normalų gyvenimą – naktimis ilsėtis, o rytą keltis ir eiti į darbą, tai naktinių paukščių tyrinėti neįstengs. Reikės keisti gyvenimo būdą. O kam tas pelėdas tyrinėti? Tam, kad būtų atskleistos dar nežinomos, nematomos gamtos vertybės, – sako B. Šablevičius. – Ar kada esate vaikštinėję miškuose naktimis? Ne, ne tarnybinių reikalų verčiami, ne todėl, kad pasiklydote, ne per triukšmingą draugų išvyką su palapine, o norėdami paklausyti naktinio miško nuotaikos. Gal ir buvote išsiruošę į tokį žygį, bet slinkote mišku sukaustyti baimės, kad tik iš tamsos neiššoktų vilkas ar nežinia koks baisūnas. Vilkai, jei jų ir yra, pirmieji pajunta žmogų ir duoda jam kelią, todėl miškas nekelia pavojų, priešingai – jis kviečia pažinti savo paslaptis.“ [2] Tokiais gražiais žodžiais gamtininkas kreipiasi į knygos „Lututė: gyvenimas drevėje“ skaitytojus, kviesdamas susipažinti su pelėdomis, be kurių naktinių balsų žiemos miškai yra tušti…
2014 m. mokslininkas išleido monografiją „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“. Gamtos tyrėjas prisipažino, kad, atėjęs dirbti į parką, paukščių faunos tyrinėjimus rado nepradėtus. Iki tol čia buvo žinomas tik erelio žuvininko lizdas, kurį aptiko jo pirmtakas, parko biologas A. Lubys. B. Šablevičiaus dėka pirmieji įrašai apie paukščius atsirado 1977 m. rudenį. Dvidešimt metų jis buvo vienintelis biologas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Nepaisant gausybės nereikalingų ir priverstinių darbų, mokslininkui pavyko surinkti ir naujajame leidinyje susisteminti 36 metus kauptus duomenis apie 240 paukščių rūšių, gyvenančių ar apsilankančių Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Daugiau kaip tris dešimtmečius B. Šablevičius paskyrė savo mėgstamiausiam gamtos objektui – ereliams žuvininkams. Pirmasis jų lizdas parke aptiktas 1975 m. Tuo metu tai buvo vienintelė žinoma jų lizdavietė Lietuvoje. Tyrėjas šių paukščių tyrimo geografiją praplėtė net į septynis Rytų Lietuvos rajonus. Šia tema gamtininkas nepertraukiamai dirbo nuo 1979-ųjų ir, kaip jau minėta, 1993 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Ne tik mokslinėje veikloje pastebimi B. Šablevičiaus darbai. Jo grožinės literatūros kūriniai taip pat nepalieka abejingų. 1997 m. jis išleido miniatiūrų knygą „Dugne pasaulis kitoks“, už kurią 2000 m. Rytų Lietuvos literatų konkurse buvo apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės laureato diplomu. 2015 m. Utenos leidykloje „Indra“ išleista B. Šablevičiaus apmąstymų knyga „Nematomoji žmogaus pusė“, sulaukusi ypatingo skaitytojų dėmesio ir aktyvių diskusijų. Knygoje daug neįprastų temų, netikėtumais stebinančių situacijų. Iš tikrųjų tai slepiamos žmonių gyvenimo pusės atsukimas į viešumą. Tai sukaupta patirtis ir išmintis, stebint aplinkinį pasaulį, ieškant atsakymų į amžiną klausimą, kas gi yra tas Dievo ar Gamtos sukurtas žmogus, vadinantis save protinguoju?
Knygos įžangoje, pavadintoje „Mintys, prieš įeinant į knygą“, B. Šablevičius rašo: „Mano išgyventos, išnešiotos ir iškentėtos mintys yra taip pat ir jūsų mintys. Bet dauguma žmonių bijo užslėptų minčių, gėdijasi, o kiti vaizduoja, kad jų mintys sterilios, be jokios drumzlės. Ir eina iškelta galva, supraskite – „aš neverkšlenu, aš tvirtas, aš be nuodėmės“. <…> Nieko neišgalvojau, nesukūriau. Viskas, ką pasakoju, per mane perėjo lyg traktorius. Bet išlikau gyvas. Kiekvienas nepelnytas žmonių ar likimo smūgis partrenkdavo, bet aš, lyg daržo piktžolė, įsikibdavau šakelėmis ir vėl sužaliuodavau.“ [3]
Knyga „Nematomoji žmogaus pusė“ – be galo intelektualus, minčių, vaizdų ir žodžių grožiu viliojantis bei romantiškas pokalbis autoriaus paties su savimi, su knygos skaitytoju, o galbūt su kažkuo kitu, kažkur esančiuoju. Kažkam tas pokalbis gali pasirodyti per daug atviras, gal net per daug kitus vertinantis, tačiau tikrai labai įdomus. Eina Bronius Šablevičius per gyvenimą ir mato viską: vabzdžius, augalus, žmones… Visus savo stebėjimus fiksuoja, džiaugsmais ir skauduliais pasidalina. Ir viskas sugula į knygas. Nesvarbu, ar tai būtų mokslinis leidinys, ar grožinės literatūros knyga – visos jos išgyventos, išjaustos. Tik imkime ir skaitykime.
Audronė Berezauskienė
NUORODOS:
1. Šablevičius, Bronius. (1988). Erelis žuvininkas. Vilnius: Mokslas, p. 3–4.
2. Šablevičius, Bronius. (2013). Lututė: gyvenimas drevėje. Kaunas: Lututė, p. 2.
3. Šablevičius, Bronius. (2015). Nematomoji žmogaus pusė. Utena: Utenos Indra, p. 6.