2011-ųjų spalį Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvos atstovybė surengė eilinę pedagogų ekskursiją į Briuselį. Tąkart joje dalyvavo dvidešimt dėstytojų, atrinktų iš įvairių Lietuvos universitetų. Išvyka sutapo su gana neeiliniu įvykiu – Europos sostine tituluojamo miesto rajone, kuriame sutelktos svarbiausios Europos Sąjungos įstaigos, spalio 14 d. atidarytas parlamentariumas – didžiausias lankytojų centras, skirtas parlamentarizmo ir apskritai demokratijos idėjų sklaidai. Didžiuliame modernios architektūros pastate panaudota gausybė interaktyvių garso ir vaizdo technikos priemonių, padedančių susipažinti su Europos Parlamento ir kitų Europos Sąjungos institucijų veikla. Informacija teikiama Europos Sąjungai priklausančių šalių valstybinėmis kalbomis.
Skaitmeniniame 360 laipsnių ekrane galima pamatyti, kaip priimami kasdienį mūsų gyvenimą liečiantys politiniai sprendimai. Buvome vieni pirmųjų šio centro lankytojų, apsilankiusių jame dar iki jo oficialaus atidarymo. Po to mūsų laukė įdomūs susitikimai ne tik su Lietuvai tuo metu atstovavusiais Europos Parlamento nariais, bet ir su įvairių komitetų, komisijų bei kitų institucijų vadovais.
Bet štai išvyka baigėsi. Oro uoste laukė gana ilgos eilės, tarnautojai įdėmiai apžiūrinėjo keleivių dokumentus. Kažkuriam iš jų abejonių sukėlė tapatybės kortelė ir jis pareikalavo rodyti pasą. Buvo aišku, kad jis nelabai žino, kurios valstybės priklauso Europos Sąjungai. Tačiau didžiausias „siurprizas“, bent jau man, laukė prieš patenkant į lėktuvą. Autobusas gana ilgokai vingiavo pro įvairiausius statinius, kol galų gale pasiekė pačiame oro uosto kamputyje stovėjusį tuo metu dar veikusioms Lietuvos oro linijoms priklausantį ir valstybinės vėliavos spalvomis papuoštą „Dzūką“. Buvo akivaizdu, kad prie modernaus oro uosto pastato „rankovių“ jam neatsirado vietos.
Jau kelerius metus plačiai sklandė vieša paslaptis, kad tiek Vokietijos, tiek ir kitų vadinamųjų „ES-15“ valstybių gamintojai į Lietuvą ir kai kurias kitas Europos Sjungos nares eksportuoja, nors ir taip pat įpakuotą, tačiau prastesnės kokybės produkciją. Beje, kartais tiekiamą net už didesnę, negu gamintojo šalyje, kainą. Tačiau tik dabar apie tai imta kalbėti oficialiuose sluoksniuose. Ir tikrai ne Lietuva tapo šio gana gėdingo fakto demaskavimo iniciatore.
Neseniai gautame LR Seimo pranešime nurodoma, kad Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (beje, buvusi europarlamentarė) kreipėsi į žemės ūkio ministrą Bronių Markauską, teisingumo ministrę Mildą Vainiutę, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą bei Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, atkreipdama dėmesį į ne vienerius metus viešumoje keliamus klausimus dėl galimo vartotojų klaidinimo. Pasak jos, „pastebėtas ne vienas atvejis, kai mažinimo linkme pakeičiamas plataus vartojimo maisto produktų svoris ar tūris pakuotėje, bet atitinkamai nesumažinama jo kaina arba produktas vartotojui parduodamas net už nežymiai didesnę kainą“.
Žemės ūkio ministerijos pranešime pasakoma dar daugiau ir konkrečiau: „Rytų Europos šalių nepasitenkinimas dėl skirtingos kokybės produktų, turinčių tą patį pavadinimą ES vidaus rinkoje, pasiekė kulminaciją. <…> siūlomi prastesnės kokybės ir dažnai netgi brangesni maisto produktai. <…> Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktas tyrimas atskleidė, kad iš 33 rūšių maisto prekių net 23 skiriasi sudėtimi, skoniu, spalva ar konsistencija.“ Paaiškėjo, kad to paties produkto sudėtis skiriasi tikrai ne „nežymiai“: „Pagrindinis skirtumas <…> yra tas, kad Vokietijoje produktai mažiau chemizuoti, mažiau dažiklių, naudojamas cukrus, o ne saldikliai, vietoj pigaus palmių aliejaus bulvių traškučiams skrudinti – saulėgrąžų aliejus. Šiuos skirtumus galima pastebėti ne tik laboratorijos tyrimų metu, bet ir skaitant produktų sudėtis smulkiu šriftu ant pakuočių.“
Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas rėžė iš peties: „Jei vartotojas perka visoje Europos Sąjungoje žinomą produktą, jis natūraliai viliasi, kad ragaus tą patį nuo Vilniaus iki Lisabonos, ir gamintojai turi tai užtikrinti.“ Toliau šiame pranešime paaiškinta, kad Europos komisarė Vera Jourova, atsakinga už teisingumą, vartotojų teises ir lyčių lygybę, yra pažadėjusi kitąmet pradėti tyrimą Europos Sąjungos mastu, kuris apims ne tik maisto prekes. Kaip ir įprasta, komisarė „pažadėjo imtis veiksmų situacijai keisti“. Taigi, ilgai laukęs – dar palauk.
Kaip sako mūsų klasikas (taip pat buvęs europarlamentaras), kas gali paneigti, kad, kol komisarė su savo padėjėjų komanda ruošis tyrimui, sukčiaujantys ir į kitų Europos Sąjungos valstybių piliečius iš aukšto žiūrintys gamintojų atstovai turės laiko „pasitvarkyti“, kad ateityje tyrėjai neberastų nieko labai reikšmingo ir būtų galima konstatuoti, jog „įtarimai nepasitvirtino“. Panašiai, kaip ir dyzelinu varomų galingų automobilių gamintojai, įdiegę modernią elektroniką, ilgai įrodinėjo, kokios tariamai ekologiškos šios transporto priemonės.
Kiek automobilių su duomenis klastojančiais prietaisais dabar rieda Lietuvos ir Latvijos keliais? Kiek kartų daug keliaujantys mūsų tautiečiai yra pastebėję, kad, pavyzdžiui, to paties pavadinimo kavos, pirktos Prancūzijoje ar Vokietijoje, ir įsigytos Lietuvoje, kokybė tikrai ne „neženkliai“, o itin skiriasi. Ir technologijos čia niekuo dėtos. Anų valstybių gamintojai ir produkcijos eksportuotojai nei tyrė mūsų mitybos ar kitus vartojimo įpročius ir tradicijas, nei juos domino mūsų sveikata. Čia labiau išprusimo ir moralės, o ne verslo vadybos dalykai.
Seniai metas ir mums patiems prisiimti daug didesnę atsakomybę už savo valstybės ir tautos prestižą, už šalies pažangos greitį. Kai, siekiant atkurti nepriklausomybę, koks nors Prancūzijos socialistas siūlė mums palaukti ar patylėti arba aiškino, kad esame neverti demokratijos, nes esą jos niekada ir neturėjome, ar kada giliau susimąstėme, kokios tokio požiūrio ar tokių nuotaikų priežastys? Kai ne tik JAV, bet ir Norvegijos ar Danijos baigiamosios bendrojo lavinimo mokyklos moksleivis ar net magistrantūros studentas, užklaustas apie Antrąjį pasaulinį karą, sugeba prisiminti tik holokausto sąvoką, bet nesuvokia, kas buvo tremčių ir gulagų sistema, ar nėra čia ir mūsų akademinės bendruomenės kaltės?
Iš kur daugeliui dabartinių ES centrinių institucijų lyderių žinoti apie mūsų pramonės, statybų, transporto ir agrarinio sektoriaus raidą XX a. antrojoje pusėje, jei net mūsų pačių baigiamųjų kursų studentai ima naiviai mirksėti ir trinti paausius, išgirdę apie Pirmojoje Respublikoje pagamintus lietuviškus lėktuvus? Kaip vakariečiai gali suvokti, kodėl pas mus iki šiol nėra jokios regioninės politikos ir savivaldos, jei mes patys iki šiol nepajėgiame atsikratyti sovietinės „rajonų“ sąvokos, nesugebame pripažinti seniūnijos, kaip savivaldos, subjekto? Kodėl mums prireikė net centrinės valdžios spaudimu ir absoliučiai antidemokratiniais metodais įvedinėti jokių šaknų Lietuvoje neturinčias „seniūnaičių“ ir „seniūnaitijų“ kategorijas, nors čia pat veikia vietos bendruomenės, o ir tokių sąvokų, kaip „kaimas“ ir „miestelis“ dar niekas nepanaikino? Nors, tiesa, vienas Marijonas jau pasiūlė visus kaimiečius sukelti į didmiesčių daugiabučius.
Mes patys – akademinė bendruomenė – turime prisiimti atsakomybę už daugelį tiek valstybėje, tiek už jos ribų vykstančių procesų, turinčių tiesioginės įtakos šalies pažangai: už visuomenės paruošimą neįtikėtinu greičiu artėjančiai ketvirtajai pramonės revoliucijai, už bendrojo, profesinio ir universitetinio ugdymo humanitarizaciją. Ne kartą buvo klausiama, prie kurio Vakarų vamzdžio prisijungėme – prie civilizacijos ar „kanalizacijos“. Ar neįžvelgiame savo kaltės tame, kad Švietimo ir mokslo ministerija mūsų universitetų tinklo ir mokslinės veiklos vertinimo kriterijų klausimus sprendžia iš aukšto, vėl ir vėl kviesdama „užsienio ekspertus“.
Tik nereikia vėl aiškinti, kad esą nieko negalima padaryti, nes „valdžia mūsų negirdi“. Pastarosiomis dienomis išryškėjęs gydytojų Sąjūdžio judėjimas rodo, kad galima net labai storą odą užsiauginusius biurokratus priversti keisti požiūrį ir rasti tokias išeitis, kurios iki šiol buvo laikomos utopiškomis.
Prof. dr. Jonas Jasaitis