Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nurodytas pagrindinis šios sąjungos tikslas – siekti tautų gerovės. Deja, gausi Briuselio ir vietinė biurokratija nėra suvokusi gerovės valstybės kūrimo teorijos, kuri susiformavo per pastaruosius 70 metų ir yra žinoma klasikiniais R. Titmuso bei G. Espig-Anderseno darbais.
Biurokratinėje teisėkūroje raktažodis, atitinkantis anglišką „development“ (vystymasis, plėtra), pavirto savitiksliu ir pamynė raidą gerovės rodiklių link. Atsirado ne tik daugybė teisės aktų, bet ir Kaimo, Regionų plėtros departamentų, skyrių ir net projektų, neatitinkančių „burtažodžio“ plėtra prasmės. Todėl jau 15 metų stebima akivaizdi kaimo ir atokesnių regionų nykra.
Daug kas įgytų loginę prasmę, jei būtų kalbama apie kaimo gerovės plėtrą, regiono gerovės plėtrą, o ir Lietuvos Konstitucijos preambulėje vietoje „kurti teisinę valstybę“ atsirastų „kurti teisinę gerovės valstybę“. Tokiu atveju, vietoje įtartino prasmingumo įstatymų pataisų konvejerio Vyriausybėje ir Seime, sukamo ministerijų specialistų, kuriems reikia parodyti savo reikalingumą, atsirastų daug aiškesnė ir prasmingesnė veikla: gerovės valstybės, gerovės regionų, gerovės miesto ir viso gerovės užmiesčio kūrimas teisinėmis ir kitomis priemonėmis.
Argumentacija – paprasta. Ji slypi pagrindinių gerovės valstybės aukščiausio hierarchijos lygmens rodiklių visumoje: BVP, socialinės nelygybės koeficientas, užimtumas, nusikalstamumas, aplinkos kokybė, sveikatingumas, ilgaamžiškumas ir kt., pagal kuriuos premjeras ir visas ministrų kabinetas turėtų atsiskaityti Seimui. Beliktų nykstančių regionų ar kaimo situaciją apibūdinti ta pačia lokalia visuma su jo gyvybingumo rodikliais, apimančiais ir ekonominius socialinius lūkesčius, ir emigravimo bei dirbančiųjų ir išlaikytinių santykio rodiklius. Visa tai per Lietuvos ekonominės raidos scenarijų su Vyriausybės nutarimu įteisintais rodikliais suponuotų itin aiškią ir realią demokratinio atsiskaitymo sistemą netgi ministerijų ar savivaldos lygmeniu.
Kol nėra sukurta bendros ES ir Lietuvos teisės sistemos, įkūnijančios ir įtvirtinančios fundamentalią gerovės valstybės sąvoką, lieka „plėtrą“ traktuoti kaip „gerovės plėtrą“, pačią gerovę suvokiant kaip gerovę daugumai, o ne saujelei sėkmingai „prichvatizavusių“ valstybės turtą magnatų, bankų grobstytojų ar kitų neskaidriai ir neteisėtai pralobusių asmenų.
Regioninės politikos įstatymo 3 straipsnyje pagrindinį regioninės politikos tikslą – „tvari plėtra“ būtina keisti į „tvari gerovės plėtra“. Tikslinga modifikuoti ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą. Jį derėtų vadinti „Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio vystymo ir kaimo gerovės plėtros įstatymu“ su atitinkamais 3 straipsnio pakeitimais ir papildymais, užtikrinančiais kaimo infrastruktūros tvarumą. Juolab kad kaimo plėtra dabar reiškia tik europinių lėšų įsisavinimą pagal atskiras kryptis, veikiančias ekonominį ūkių pajamingumą, aplinkos kokybę. Deja, pati opiausia regionų ir viso užmiesčio problematika iki šiol nėra aprėpta Lietuvos mokslo tarybos kuruojamuose moksliniuose darbuose.
Kęstutis K. Urba