Atėjo Rugsėjo pirmoji. Valdžios žmonės sveikino mokinius ir mokytojus, studentus ir dėstytojus, kartodami, kad švietimas – labai, labai svarbus. Jais turėtume patikėti, nes švietimo sistema pradėta reformuoti, dar net neatkūrus valstybės. Per tris dešimtmečius tikrai buvo galima daug nuveikti. Juolab kad, pasiginčydami dėl detalių – „terbelių“ klasei ar mokiniui, universitetų skaičiaus, politikai, o neretai ir verslininkai, neblogai sutarė dėl reformų ar bent dėl uždaromų universitetų pastatų. Aišku, švietimo politikai, kaip ir kiti politikai, kartais pameluodavo, kartais jiems nesisekdavo, tačiau daugmaž vieningai siekdami kažkokio tikslo, prie jo tikrai artėjo. Todėl ir tiktų nors kartą jų „laimėjimus“ pripažinti ir aptarti, kas pasiekta.
Dera pastebėti, kad atskiri pedagogai ne visada pritarė tokiai švietimo politikai, ne kartą bandė sukurti sąlygas ugdyti kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Tačiau visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bandė konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, kad užsakymas lemia ugdymo tikslą. Antai sovietinė švietimo sistema tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų.
Šiandien apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus taip pat sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis daugiau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo:
atgyvenusios ekonomikos dalyvį, gebantį agresyviai konkuruoti (žeminti kitus ir tyčiotis iš jų);
lojalų korporacijai (didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir vis prasčiau moka lietuvių kalbą, vis menkiau išmano Lietuvos istoriją);
godų vartotoją (nuo paauglystės žinantį, kad svajonių svajonė – naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai).
Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankus ir skirtingas regionų išsivystymo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių, kontroliuojamų dešimties technikų, įgyvendina vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių skaičiaus. Tačiau XXI a. perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandien modernioje šalyje šimtas inžinierių, padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairiapusių profesinių gebėjimų darbuotojo, įgyvendina konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą.
Regis, modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, korporacijų interesams atstovaujančioje žiniasklaidoje vis niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos – šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos. Tuo pat metu protų (medikų, mokslininkų ir kt.) nutekėjimas iš mažiau pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar vienu jų „pagalbos” labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. O klausiantis, kaip „prasti” universitetai parengia pasaulinėje rinkoje paklausius specialistus, nedelsiant išjuokiamas.
Atgyvenusiai ugdymo sistemai nereikalingi ir nacionalinius interesus atitinkantys moksliniai tyrimai. Todėl vykdant mokslines ekspertizes, pirmenybė teikiama užsienio specialistams. Mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos ir Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie “Maxima” kasininkės atlyginimų, bet jie gali užsidirbti, jei darbuosis užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbs straipsnius moksliniuose žurnaluose užsienio kalba, kurie bus vertinami labiau, nei tas pat tekstas, paskelbtas lietuvių kalba.
Esminė švietimo sistemos problema – orientavimas į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančią neribojama gamtos išteklių eksploatacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Šios sistemos neatitiktis gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu tampa žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su oligarchijai mielos neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu. Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias, visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas vargiai įmanomas, nekeičiant sistemos tikslo, o tik apsiribojant dalinėmis jos reformomis.
Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai – jiems primestos užduoties konstatavimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraėjusio amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams, jie „negirdi”, kad, norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuva, būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausias išteklius yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.
Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti, arba jos ima sparčiai degraduoti ir galiausiai jų elitas, saugojęs savo intelektines privilegijas, žlunga. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau, nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos pagražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškintis, kas daroma, kad jų būtų daugiau. Jie gali vis reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis, skaičių, tačiau nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes.
O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau jį tenkina tik neformalusis ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebi. Tai taip pat atspindi švietimo sistemos padėtį. Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus, ji vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausiu ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą. Deja, klausimas, kada Lietuvos švietimo sistema išdrįs šiuo keliu žengti, kol kas lieka be atsakymo.
Prof. dr. Gediminas Navaitis