Žmonija turi 12 metų terminą, per kurį dar gali pakeisti žemės klimato ateitį ir neutralizuoti pasaulinio atšilimo keliamus padarinius. Tokį lūžio tašką šį spalį įvardijo Jungtinių tautų suburta Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, nustačiusi, kad esamomis sąlygomis ir nieko nesiimant sąlyginai saugi riba baigsis 2030 metais, kai bus peržengta 1,5° pagal Celsijų atšilimo norma. Kad to neįvyktų, pasaulis turi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 45 proc.
Kauno technologijos universiteto mokslininkės Aistės Balžekienės atlikta tarptautinių mokslo tyrimų apžvalga rodo, kad imtis ryžtingesnių veiksmų, kovojant su klimato kaita žmonėms trukdo ir informacijos stoka, ir elgesio modeliai.
Didžiausioms valstybėms rūpi mažiausiai?
„Yra pakankamai dideli skirtumai tarp gyventojų požiūrių į klimato kaitą skirtinguose pasaulio regionuose“, – teigia sociologė A.Balžekienė, pabrėždama skirtingą gyventojų informuotumo lygį įvairiose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Japonijoje 90 proc. gyventojų yra girdėję apie klimato kaitą, o besivystančiose šalyse šis procentas – labai žemas. „Net 40 proc. pasaulio gyventojų nėra niekada girdėję apie klimato kaitą”, – akcentuoja A. Balžekienė. Tokie rezultatai 2015 m. buvo paskelbti mokslo žurnale „Nature Climate Change“, kur analizuojamas 119 pasaulio šalių gyventojų požiūris į klimato kaitą.
Net ir apie klimato kaitos problemą informuoti gyventojai pasižymi nuomonių ir elgsenos įvairove. Vieni bando neigti šį reiškinį, kiti juo tiki, treti apie tai žino ir nuolat papildo žinias. Dalis gyventojų yra susirūpinę, bet tik nedaugelis imasi veiksmų. „Paradoksas, tačiau didžiausios pasaulio valstybės demonstruoja mažiausią susirūpinimą“, – pastebi KTU docentė. Pasak jos, JAV ir Kinija rikiuojasi tarp valstybių, kurios pasižymi didžiausiais į aplinką išskiriamo anglies dioksido (CO²) kiekiais, spartinančiais klimato atšilimo procesą. Tačiau kad klimato kaita – rimta problema, pripažįsta tik 45 proc. JAV gyventojų, o Kinijoje dar mažiau – vos 18 proc. „Kita vertus, net 71 proc. Kinijos gyventojų pritaria, kad vyriausybė turi įsipareigoti mažinti šiltnamio dujų emisiją“, – pozityvesnę tendenciją įžvelgia KTU mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ pagrindinė tyrėja, remdamasi „Pew Research Center“ publikuotais tyrimais.
Kas labiau jaudinasi dėl grėsmės?
Pasak A. Balžekienės, tai, ką skirtingų šalių gyventojai mano apie klimato kaitą ir kaip į tai reaguoja, gali lemti ir asmeniniai gyventojų skirtumai, tarp kurių – lytis, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, politinės pažiūros, žinių lygis, pasaulėžiūra. Tyrimai išryškino, kad aukštesnis išsilavinimas padeda geriau suprasti, kaip žmogiškoji veikla lemia klimato kaitos procesus, kokie gamtiniai reiškiniai yra su tuo susiję bei kaip asmens veiksmai gali turėti įtakos kovai su klimato kaita. Skirtingą nuomonę turi miestų ir kaimų gyventojai. Miestų gyventojai daugiau žino apie klimato kaitą bei jos poveikį.
Mokslininkės teigimu, moterys ir vyrai skirtingai traktuoja grėsmes, tarp jų – ir klimato kaitą. „Moterys dažniausia grėsmes vertina kaip didesnes nei vyrai“, – pastebi tyrėja. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad moterys labiau nei vyrai mano, kad kovai su klimato kaita reikalingi pokyčiai, koreguojantys asmeninio gyvenimo būdą.
Įtaką daro šalies politika
Gyventojų nuomonė apie klimato kaitą priklauso ir nuo šalyje veikiančios žiniasklaidos turinio, valstybės ekonominio išsivystymo, netgi pačios šalies klimatinių sąlygų. A. Balžekienės teigimu, gyventojų nuomonei įtaką daro ir politiniai kontekstai, nes skirtingos šalys skiria nevienodą dėmesį klimato kaitos klausimui, vykdo skirtingus aplinkosaugos veiksmus. „JAV egzistuoja didelis skirtumai požiūryje į klimato kaitą tarp respublikonų ir demokratų rėmėjų. Kairiųjų pažiūrų gyventojai įprastai labiau pritaria kovos su klimato kaita priemonėms“, – tendenciją pastebi A. Balžekienė.
Mokslininkė neigia nuomonę, esą atsakingesnį požiūrį į klimato kaitą lemia šalyje patiriamos stichinės nelaimės. „Įdomu, kad panašiomis klimatinėmis sąlygomis egzistuojančių šalių gyventojai gali turėti radikaliai skirtingą požiūrį“, – komentuoja A. Balžekienė. Pavyzdžiui, 2017 m. Eurobarometro duomenimis, net 79 proc. Švedijos ir 65 proc. Suomijos gyventojų asmeniškai ėmėsi kokių nors veiksmų kovoje su klimato kaita, kai Estijoje ir Latvijoje tokių gyventojų yra tik po 34 proc.
Ji pabrėžia, kad gyventojų požiūris į klimato kaitą nėra nekintantis. Jis fragmentuotas, daugialypis, dinamiškas, gali kisti priklausomai nuo aplinkybių. Dažnai lemia „čia ir dabar“ įvykiai.
Esame susirūpinę, bet nieko nesiimame?
„Egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp susirūpinimo ir realios elgsenos“, – teigia A. Balžekienė, komentuodama, jog ne visi, kurie demonstruoja rūpestį klimato kaita, yra pasiruošę vardan to kažką daryti. „Turbūt sunkiausia yra suvokti, kad kiekvienas mažas veiksmas prisideda prie bendro rezultato“,– pastebi tyrėja. Anot jos, egzistuoja įvairūs psichologiniai barjerai, tam tikri mitai, dėl kurių žmonės nesiima asmeninių veiksmų. „Mokslininkas Robertas Giffordas tokius faktorius pavadino „neveiklumo drakonais“ (angl. – dragons of inaction), – patikslina ji.
Savo neveikimą esame linkę pateisinti įvairiais argumentais. Pavyzdžiui, savo šaliai priskiriamos mažesnės grėsmės arba reaguojama perdėtai optimistiškai. Kartais gyventojai išgyvena bejėgiškumo jausmą – neva ką čia pakeisi? Taip pat neveiksnumas pateisinamas aplinkinių įtaka – kodėl kažką daryti, jei kiti nieko nesiima? Arba: „Aš jau nuveikiau ką reikia, tegu kiti dabar tuo rūpinasi!“.
KTU docentė išskiria dar vieną problemą. Neretai kovos su klimato kaita būdai formuluojami taip, kad žmonėms tektų kažko atsisakyti, sumažinti, taip formuojant nuomonę, kad juos taikant pablogėtų gyvenimo kokybė. O reiktų kalbėti priešingai. Pasak A. Balžekienės, žmonių elgsena keičiasi tik tuomet, kai keičiasi pasaulėžiūra. Sociologės nuomone, finansinių priemonių taikymas įmonėms ir atskiriems vietovių gyventojams – tik laikinas sprendimas, kurio poveikis baigiasi sulig jo nutraukimu. Nesvarbu, ar tai būtų bauda už nerūšiuotas atliekas, ar mokestinės lengvatos elektromobiliams.
„O pasaulėžiūriniai dalykai keičiasi palengva. Tam daug įtakos turi kasdieninė aplinka, bendras informacinis laukas – televizijos naujienų, socialinių tinklų turinys, politinė darbotvarkė. Jei klimato kaitos tematikos ten nėra – žmonės per daug apie tai nesusimąsto. O tuo labiau nėra aišku, kokie konkretūs individualūs veiksmai galėtų padėti spręsti šias problemas“, – teigia A. Balžekienė, vykdanti projektą „Socialinis klimato kaitos suvokimas: Lietuvos atvejis tarptautinėje Europos lyginamojoje perspektyvoje“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.