1930 04 21 – 2019 06 24
Dailininko Rimanto Dichavičiaus žmona Valerija žinoma kaip fotomenininkė ir dailininkė-grafikė. 1954 m. ji baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir įgijo bibliotekininko specialybę. 1954–1962 m. dirbo Šiaulių viešojoje bibliotekoje. 1962 m. jai suteiktas nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos vardas. 1966 m. studijavo Maskvos kultūros instituto aspirantūroje. 1966–1977 m. dirbo Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. 1979 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. 2000-aisiais jai suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narės vardas, o 2005 m. – meno kūrėjo statusas.
1983–2018 m. surengė per 30 asmeninių fotoparodų, tarp kurių: „Portretai ir peizažai“ (1983, 1984, 1985); „Dailininkų portretai“ (Maskva, Rusija, 1987, 1988); „Praeities žvilgsnis“ (2000, 2001). 1997–2018 m. surengė 13 asmeninių piešinių parodų. Dalyvavo parodose: „Lietuvos peizažas“ (Leningradas, Rusija, 1986), Helsinkyje (Suomija, 1987), Paryžiuje (Prancūzija, 1987), Leningrade (Rusija, 1988), Osle (Norvegija, 1991), Vilniuje – Taikomosios dailės galerijoje (1977), A. Mickevičiaus bibliotekoje (2002). 2010 m. tarptautinėje fotobienalėje Plungėje jai, kaip geriausios kolekcijos autorei, įteikta šv. Kristoforo statulėlė.
2014 m. išleista Jurgio Usinavičiaus to paties pavadinimo knyga buvo iliustruota Valerijos Dichavičienės piešinių ciklu „Nulaužytų šakų giesmės“. 2015 m. išleistas fotografijų albumas „Jie ėjo su mumis į Laisvę“. Fotomenininkė Valerija Dichavičienė yra 1975–1995 m. fotografuotų, jau Anapilin išėjusių 113 Lietuvos kultūros asmenybių portretų autorė