Pradžia – Nr. 11 (654)
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, daugiabučiuose namuose įrengti būstai niekada nebuvo populiarūs. Miestuose juos vadino „barakais“, kaimuose – „kumetynais“. Skurdas, nešvara ir primityvus gyventojų elgesys buvo įprastinis tokių būstų ir jų aplinkos bruožas. Daugiabučių plėtrą Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse lėmė sovietinė okupacija ir jos diegiamas žmonių elgesio unifikavimas. Gerai žinoma, kad įtvirtinti okupacijos primetamą elgseną greičiausiai galima, pavertus užgrobtos valstybės gyventojus bežemiais ir benamiais. Tik taip galima diegti nuostatas, svetimas jų kultūros tradicijoms.
Žemė buvo nacionalizuota. Visi bent kiek didesni gyvenamieji namai paversti „valstybės nuosavybe“, jų tikruosius savininkus išžudžius arba išvežus į Sibirą. Ūkininkų sodybos buvo sunaikintos, prisidengiant melioracija ir iškeliant ten dar likusius žmones į kolchozų gyvenvietes, pagal išplanavimą labiausiai primenančias baudžiavos laikus. Todėl visi, kas tik galėjo, bėgo iš okupantų sukurtų „kolektyvinių“ ir „tarybinių“ ūkių į miestus. Tačiau kur ten apsigyvensi, jei ne daugiabutyje… Greitai buvo sukurta nauja ir praktiškai vienintelė būstų statybos mada – iš gelžbetonio blokų sulipdytos griozdiškos dėžės, kurias rašytojas Kazimieras Saja netruko pavadinti „daugiablakiais“.
Civilizuotame pasaulyje žmonės labai brangina tokias sąvokas, kaip tėvynė, tėviškė, gimtinė. Su jomis susiję vaizdiniai turi ir didžiausią emocinę vertę. Dar sovietmečiui besitęsiant, po daugelio metų Lietuvą iš Kanados aplankyti susiruošęs žmogus prasitarė: „Nereikia man jų (sovietinių „turizmo“ organizatorių) siūlomų Trakų ar Vilniaus muziejų. Niekas manęs su jais nesieja. Noriu tik išvysti tėviškę, noriu pasėdėti ant to akmens, ant kurio vaikystėje ir jaunystėje sėdėdavau. Paglostyti beržus, kuriuos kartu su tėte kiemo pakraštyje sodinome…“ Nebodamas jokių draudimų, jis ryžosi pasinaudoti giminaičių pagalba, kad, nors ir nelegaliai, aplankytų gimtąjį kraštą, nepaisydamas to, kad buvo nedviprasmiškai atsakyta, jog tose vietovėse „turistui“ lankytis neleidžiama. Grįždamas, nors artimųjų per tas porą valandų, praleistų gimtosiose vietose, buvo ir labai įžeistas, ir net įskaudintas (reikalaujant su jais būtinai išgerti ir pan.), vis tiek sakėsi esąs patenkintas, nes patenkino savo didžiausią troškimą.
Prieš gerą dešimtmetį, vykdant sociologines studentų apklausas, paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis jų pripažino neturintys jokios konkrečios vietovės, kurią galėtų vadinti savo tėviške, su kuria juos sietų stiprus emocinis ryšys. „Juk nevadinsiu gimtine to purvino kiemo, kuris buvo šalia gamyklai priklausančio namo, kur gyveno mano tėvai ir nuolat vyko berniūkščių peštynės. Nevadinsiu tėviške ir vėliau tėvų įsigyto kooperatinio buto, nors jame prabėgo mano vaikystė ir jaunystė…“ – panašius atsakymus įrašė ne vienas apklaustasis. Kažkas bandė gimtine pavadinti naujo „mikrorajono“ gatvę, kurioje gyveno, kažkas tiesiog parašė, kad esąs šiaulietis (radviliškietis ir pan.). Ne vienas atsakė ir taip: „Tėviškės neturiu. Tėvai iš senelių sodybos išsikėlė dar prieš man gimstant. Gyvename daugiabutyje, turime kolektyvinį sodą…“
Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940) nepriklausomybę įtvirtinti pradėjo nuo žemės reformos, dalindama vietiniams žmonėms svetimtaučių valdytų dvarų žemes, pirmiausia skirdama ūkius iš fronto ką tik grįžusiems kariams. Netrukus buvo parengta naujakurių ūkininkų rėmimo programa, imta rūpintis, kad nuosavus namus pasistatytų ir miesto įmonių bei įstaigų gyventojai. Nebuvo ta Pirmoji Respublika – rojus žemėje, bet tuometinė valdžia bent suprato, kad valstybė bus stipri tik tada, kai piliečiai ja pasitikės. Todėl padėti žmonėms apsirūpinti būstu ir darbu – pragyvenimo šaltiniu buvo jos pirmasis rūpestis. Per tuos nepilnus du dešimtmečius Lietuvoje susiformavo gana stabilus ūkių ir įmonių savininkų sluoksnis.
Dabartinė Antrosios Respublikos piliečių karta neprisimena ir jau net negali prisiminti, kaip jų seneliai ir tėvai kūrė savo sodybas, kaip rūpinosi jų aplinka, kaip planavo savo vaikų ateitį. Daugeliui didžiulį nerimą kelia siaubinga mūsų gyvenamosios aplinkos tarša, elementarus dabartinių gyventojų nevalyvumas. Tačiau nereikia stebėtis, nes didžiulė gyventojų masė neturi nė metro nuosavos žemės ir yra samdiniai tiek pagal savo socialinę padėtį, tiek pagal gyvenseną. Švaros ir tvarkos įgūdžiai pamažu formuojasi, bet iki tikro jų reikšmės suvokimo dar labai toli. Koks yra tas žmogelis, kuris į upę suverčia nudėvėtas padangas ir sudaužytus butelius? Kaip pavadinti tą, kuris pavasarį surinkęs po buto rekonstrukcijos susikaupusias statybines atliekas jas išverčia miško aikštelėje? O kas lemia elgesį asmens, niokojančio neseniai išvykusio kaimyno (net to, kuris prašė prižiūrėti) trobelę, rudens vakarais sliūkinančio plėšti sodo namelių, pjaunančio malkoms jų šeimininkų pasodintus medžius? Joks savininkas taip nesielgtų. Taip gali elgtis tik atsitiktinai užklydęs samdinys ar benamis valkata, bet ne pilietis…
Žinoma, dalis dabartinių daugiabučių gyventojų vis tik suvokia, kad Lietuvoje buvo ir kitoks gyvenimo būdas, nors apie tai žino tik iš pasakojimų arba tik apsilankę Lenkijoje ar Švedijoje. Vasaromis pastebimai ištuštėja daugiabučių kiemai, nors ką tik juose, bent kiek vėliau grįžus, nebūdavo jokios vilties rasti vietą savo automobiliui. Didesnių miestų prieigose išaugo didžiuliai individualių būstų masyvai, nors daugumos jų sodybomis nepavadintum, nes ten tik vienas namelis ir šalia kiemelis vienam ar dviem automobiliams. Skirtumas nuo daugiabučio tik toks, kad virš tavo galvos niekas negyvena ir turi bent šiokį tokį „privatumą“. Tokių kvartalų išplanavimas mažai kuo skiriasi nuo buvusių kolchozo brigadų gyvenviečių. Visokios „firmos“, supirkusios buvusias priemiesčio kolchozų žemes ir nutiesusios šiokias tokias „komunikacijas“, taip iškėlė sklypų kainas, kad daugelis šeimų, norinčių ten įsikurti, apie bent kiek didesnę sodybos erdvę galėjo tik pasvajoti.
Kitokia situacija – atokesniuose, žemo urbanizacijos lygmens regionuose, vadinamosiose kaimiškosiose savivaldybėse. Valdžios klerkų pasiūlyta lengvatinė individualių būstų įsigijimo programa – sunkiai įgyvendinama, nes toli gražu ne kiekvienas sugeba pats susikurti darbo vietą. Ne vienoje gyvenvietėje kiaurais langais į gatvę žvalgosi buvę kolchozų triaukščiai, o jų viduje – viskas išdraskyta. Nulupti radiatoriai, išplėštos virtuvės, suniokotos vonios, net išlupinėtos grindų dangos, lyg visas šis turtas būtų niekam nepriklausęs. Norinčių tokius namus atkurti ir juose apsigyventi beveik neatsiranda, nors už keliolikos metrų driekiasi neseniai atnaujinta patogi asfalto juosta, vedanti į miestą, kur galima susirasti darbo. Savivaldybių sąrašuose – ilgos eilės asmenų, laukiančių vadinamojo „socialinio būsto“, tačiau sutinkančių apsigyventi tik miesto centre. Miesteliuose pilna apšiurusių namų su kiaurais stogais, tačiau juose gyvenantys drimbos „pašalpininkai“ piršto nepajudins, kad juos susiremontuotų. Ar juos taip pat galima laikyti kuriamos „gerovės valstybės“ piliečiais?
Atokesnių kaimiškųjų savivaldybių gyvenvietės per pastaruosius dešimtmečius ištuštėjo. Net labai gražiose vietose stovi tuščios sodybos arba riogso jų likučiai. Tačiau tik retoje savivaldybėje randame, kad būtų atlikta tokių tuščių sodybų „inventorizacija“, o šeimoms, ieškančioms galimybės kurti sodybas, būtų pasiūlyta jas įsigyti. Nereikia girtis, kad uždaryta ištuštėjusi mokykla arba kultūros centras, nes jokio biudžetinių lėšų sutaupymo čia nėra. Kalbėkime atvirai: tai liudija tik apie tai, kad švietimo sistema prarado dalį savo turto. Verslo diversifikacija, kuri ir dabar galėtų pritraukti naujų gyventojų, daug kur net nepradėta. Trumposios maisto tiekimo grandinės, neagrarinių verslų skatinimas, pagaliau ir šiuolaikiškų modernių ir erdvių sodybų plėtros plano parengimas, pasinaudojant geoterminiais ištekliais, sukurtų naujas darbo vietas ir padidintų šių vietovių patrauklumą.
Transporto sistema Lietuvoje jau dabar yra pakankamai moderni, todėl ir galimybės pasiekti potencialius darbo vietų židinius yra gana neblogos. Tik reikia tuojau pat atsisakyti „profesionalių tinginių“ šėrimo pašalpomis, pereiti nuo žaliavų (grūdų, medienos, statybinių medžiagų ir kt.) išvežimo prie vietinės gamybos gaminių eksporto. Besikuriančių sodybų savininkai netruks prisiminti, kad yra ir tokios veiklos sritys, kaip mikroūkininkavimas ir vietinis apsirūpinimas maistu, kai šiose sodybose augantys vaikai pajus, koks tikrasis namuose išauginto agurko ar pomidoro skonis, kai avį ar kalakutą pamatys savo kieme, o ne kompiuterio ekrane. Užaugęs savo sodyboje, niekada nemėtys padangų į pamiškes.
Prof. dr. Jonas Jasaitis