Beveik prieš 78 – rius metus trys garbingi Lietuvos didžiavyriai lietuviai – buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas dr. Kazys Grinius, buvę Lietuvos Respublikos ministrai ir Seimo nariai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. Mykolas Krupavičius 1942 m. lapkričio 9 d. pasirašė ir išsiuntė lietuvių tautos vardu Memorandumą, kuris 1942 m. lapkričio 14 d. buvo įteiktas vokiečių generaliniam komisarui Kaune T. A. fon Rentelnui. Tie garbingi vyrai buvo labai skirtingi, tačiau visi jie buvo labai įvairiapusiški, darbštūs, drąsūs, dori ir labai mylėjo Lietuvą.
Šiandien sunku suvokti šių asmenybių pilietinę ir tiesiog žmogiškąją drąsą: 1942-ųjų lapkritį, kai nacių kariuomenė okupuotose valstybėse šeimininkauja ciniškai ir žiauriai, kai siaučia holokausto šmėkla, jie išdrįso atvirai pasipriešinti okupantams taip, lyg aukščiausiu lygmeniu tebeatstovautų Lietuvos valstybei. Už šį laisvės žodį dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. J.P. Aleksa sumokėjo didžiausią – laisvės kainą: pirmasis buvo ištremtas į savo gimtinę, du kiti – į kalėjimus, vėliau su gestapo priežiūra į Vokietiją. Pirmieji gyvenimą baigė Amerikoje, trečiasis Sibire. Labai žiauru ir kartu labai simboliška, kad žmogus, persekiotas dar Rusijos imperijos žandarų, sovietų ir nacių pareigūnų, mirė toli nuo savo Lietuvos.
Dr. Kazys Grinius Prezidentu išbuvo vos šešis mėnesius, tačiau istorinėje atmintyje išliko kaip viena ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Inteligentiškas, charizmatiškas politikas, nepalenkiamas demokratas ir gydytojas iš pašaukimo. Jis buvo mylimas ir gerbiamas ne tik savo rinkėjų, pacientų, bet ir kitų mūsų tautiečių.
Prelatas ir profesorius Mykolas Krupavičius labiausiai pasižymėjo kaip tarpukario Lietuvos žemės ūkio reformos autorius. Tai buvo nenuilstantis kovotojas už žemę ir ūkininką. Situacija po Pirmojo Pasaulinio karo 1914 m. Lietuvoje buvo labai sudėtinga. Net 84 proc. gyventojų gyveno kaimuose, mažuose miesteliuose ir vienkiemiuose. Jiems priklausė tik apie pusė visos krašto žemės. Tuo tarpu dvarininkai, sudarydami vos 4 proc., valdė 36-40 proc. visos šalies žemės (vos ne kaip dabar). Kaime tvyrojo didelė bedarbystė, nes šeimos buvo gausios, o darbų labai trūko. Ne ką geresnė padėtis buvo ir miestuose. Dėl to per 50 prieškario metų ieškodami darbo iš Lietuvos išvyko apie 600 tūkst. jaunų žmonių.
Reforma prasidėjo dar 1919 metais, dar tebevykstant kovoms. Per beveik trejus metus buvo išdalyta vos 64671 ha žemės. Tokiu tempu vykdant reformą ji būtų užsitęsusi 20 – 30 metų (panašiai kaip dabartinė žemės ūkio reforma). 1922 m. vasario 15 d. po didelių svarstymų ir dvarininkų priešinimosi buvo priimta viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvos reforma. Jos politinis architektas buvo prelatas M. Krupavičius. Iš pradžių buvo numatyta dvarininkams palikti po 80, o vėliau padidinta iki 150 ha. Nusavinta žemė buvo nupirkta valstybės. Iš įvairių šaltinių buvo suformuotas 420 tūkst. ha žemės reformos fondas. Reforma vyko labai sparčiai. Per nepilnus 3 metus ūkininkais tapo 38700 bežemių ir 26000 mažažemių. Smulkūs ir vidutiniai ūkiai labai sparčiai kūrėsi ir stiprėjo. Buvo įkurta 14 žemės ūkio mokyklų, o 1924 m. – žemės ūkio akademija Dotnuvoje, sparčiai vystėsi kooperacija ir kt.
M. Krupavičius savo titanišką veiklą 1928 m. aprašė knygoje „ Kova už žemę ir ūkininką“. Gaila, kad mažai kas iš dabartinių veikėjų ją skaitė ir jos idėjas panaudojo savo darbuose. Reforma buvo istorinis įvykis, pakeitęs į gerąją pusę daugelio kaimo žmonių gyvenimą, sustiprinęs Lietuvos valstybę ekonomine ir politine prasme. Prelatas M. Krupavičius – viena iš didžiausių mūsų asmenybių. Jis visą savo amžių veikė visais frontais prieš tuos, kas prieš Lietuvą ar prieš bet kurį lietuvį. Jis – tikras sukilėlis, visą savo amželį paskyręs Lietuvai – Tėvynei. Istorikas E. Gudavičius jį prilygino Vytautui Didžiąjam.
Prof .Jonas Pranas Aleksa: mokslininkas, strategas, žemės ūkio ministras, pirmasis Žemės ūkio rūmų pirmininkas, pirmasis žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius ir t.t. Visiškai pritariu knygos „ Jonas Aleksa ūkio, mokslo ir valstybės baruose“ autorių ir sudarytojų mintims, kad ilgametis žemės ūkio ministras prof. J. Aleksa buvo vienas pačių iškiliausių Nepriklausomos Lietuvos agrarininkų. Su jo vardu susijęs Lietuvos žemės ūkio atsikūrimas bei spartus augimas po niokojančių Pirmojo pasaulinio karo pasekmių ir sunki kova su Lietuvos ūkį užgriuvusia pasauline krize ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje. J. Aleksos iniciatyva, jam vadovaujant ir aktyviai remiant, buvo formuojama ir įgyvendinama žemės reformos idėja, ypač vienkiemių kūrimas, plėtojama žemdirbių savivalda bei kooperacija ir kt. Jam visuose darbo baruose rūpėjo Lietuvos problemos. Net Sibiro lageriuose parašyta filosofinė studija „Mano testamentas lietuvių tautai“ tapo paminklu Lietuvos dabarčiai, ateičiai ir istorijai. Jo svarbiausi postulatai:
… ūkininkų ūkis, bendrai imant, yra normalesnė, sveikesnė žemės ūkio vystymosi lytis, negu stambusis žemės ūkis;
… ūkininkas patsai prieš save nestreikuos;
… ūkininkų tarpe kuo puikiausiai gali plėstis kooperacija;
… tai dvarininkų ekspansija plėtėsi link miškų, ežerų, pelkių ir kitų nedirbamų žemių plotų;
… minėdami ūkininko šeimyninį charakterį turime pažymėti, kad ūkininko ūkio istorija paprastai yra drauge žymioj daly ir ūkininko šeimos istorija;
… Lietuvoje vidutiniškomis mūsų žemės ūkio kultūros sąlygomis tik ūkiuose nuo 35- 50 ha žemės ploto pelnas iš ūkio pradeda prilygti ūkininko ir jo šeimos darbo uždarbiui;
… ūkininko ūkis tai nėra vien kokia tai iš senovės užsilikusi liekana, kuri moderninio ekonominio progreso turės būti tuo ar kitu būdu panaikinta, bet tai yra tam tikra savotiška ir racionalinga ekonominė organizacija;
… darbas ūkininkui – ne koksai nevidonas, priešas, kaip tatai dažnai išrodo darbininkui, o jo gerovės kūrėjas, jo jėgų ugdytojas. Tuo būdu ūkininkas pirmon eilėn naujų gėrybių gamintojas, kūrėjas;
… ūkininkų organizacijų stiprėjimas ir jų įtakos visuomenės gyvenime didėjimas neišvengiamai, organingai surišti su gamybos plėtimu ir krašto gerovės augimu.
Tenka tik apgailestauti, kad iki šiol su jo darbais ir vizijomis ne daug kas šalyje yra susipažinęs ir pritaikęs. Turime tūkstančius diplomuotų agronomų ir kitokių žemės ūkio specialistų, tačiau tokių talentingų, darbščių, drąsių ir nesavanaudiškų veikėjų, kaip aprašomi didžiavyriai, pokario metais ir Atgimusioje Lietuvoje beveik nebuvo. Pertvarkant Lietuvos žemės ūkį, tokių veikėjų labai trūko ir trūksta, pridaryta daug klaidų. Reformos užsitęsė ir nuėjome kaimų nykimo, besaikio ūkių stambinimo, mechanizavimo bei chemizavimo keliu. Dažnai net neberandame, ką skirti ministrais. Jais ir kitais atsakingais darbuotojais tampa ir atsitiktiniai bei nekvalifikuoti piliečiai. Silpni vadovai ir vadukai ugdo dar silpnesnius. Todėl turėjome ir tebeturime problemų, privatizuojant žemes, miškus, vystant kooperaciją, reformuojant žemės ūkio mokslą ir kt. Iš čia vis didėjanti atskirtis tarp smulkių ir stambių ūkių savininkų, bedarbystė bei kitos socialinės ir ekologinės problemos.
Mane stebina daugelio šalies žemės ūkio specialistų ir mokslo darbuotojų abejingumas, pertvarkant Lietuvos žemės ūkį, mokslą bei sprendžiant daugelį kitų šalies problemų. Sunku net išvardinti, kiek daug klaidų padaryta po Atgimimo. Buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių mechaninės dirbtuvės bei gyvulininkystės fermų pastatai galėjo ir turėjo tapti kooperatiniais agroservisų centrais. Taip buvo padaryta buvusioje VDR. Lietuvoje jie buvo privatizuoti (ir net ‚prichvatizuoti‘) bei išdraskyti. Dauguma trihektarininkų ir smulkių ūkių, neturėdami žemės ūkio technikos ir kito inventoriaus, buvo priversti tuos savo sklypus pusvelčiui nuomoti ar parduoti bendrovėms, turtingesniems bei apsukresniems ūkininkams, o gautus pinigėlius pravalgė ar pragėrė, buvo priversti emigruoti ar skursti.
Kita didelė klaida buvo nekilnojamo turto ( žemės) pavertimas kilnojamu bei paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių. Tai užtęsė, apsunkino ir taip komplikuotą žemės reformą. Trečia didelė problema buvo ES parama pagal programą „ Pasitraukimas iš prekinės gamybos“. Jai panaudoti keli milijardai eurų nuvarė nuo žemės ūkio tūkstančius perspektyvių žemdirbių, kurie, sudarius palankesnes ūkininkavimo sąlygas , galėjo priauginti daug ir kokybiškos produkcijos. Baisesnę programą sunku besugalvoti.
Rezultatas – per 30 atgimimo metų išnyko daugiau vienkiemių ir kaimų nei per sovietinę okupaciją ir kolektyvizaciją. Du procentai stambių ūkių jau valdo beveik pusę šalies žemės ūkio naudmenų ir pasinaudojo apie 80 proc. ES paramos. Likę gi 80 proc. ( apie 100 000) smulkių ūkių priversti skursti arba parduoti savo žemelę turtingiesiems, emigruoti bei kumečiauti. Dabartinis 1000 ha ūkis tolygus 40-50 šeimos ūkių arba nemažo kaimo sunaikinimas. Kam to reikia? Tik nedoram praturtėjimui.
Klestinčioje Šveicarijoje vidutinis ūkis – 17 ha. Ten sunku rasti du panašius ūkius, nes kiekvienas randa savo nišą. Gi absoliuti dauguma mūsų ūkių augina tik varpinius javus, rapsus ir dar vieną kitą javų ar kitų augalų rūšį. Nebemokame auginti net dobilų bei kitokių daugiamečių žolių (pagrindinių dirvožemio gerintojų) rūšių. Katastrofiškai nyksta gyvulininkystė. Juk net anais sunkiais laikais buvo aišku, kad normaliai šeimai pragyventi pakanka 30 – 50 ha.
Ar tai ne paskutinė mūsų kaimo, kaip tokio, kryžkelė. Įvesti įvairūs saugikliai, apribojantys maksimalų ūkio dydį, tačiau mažai kas jų paiso nes ir dabar žiniasklaidoje pilna skelbimų apie žemių ir miškų supirkimą visoje Lietuvoje. Kas tie milijonieriai, kurie nesikuklindami bando supirkti visą Lietuvą? Kaltų nėra….
Stebiuosi, kad skirtingai nuo prieškarinės Lietuvos dvarininkų, vos vienas kitas dabartinis mūsų stambus ūkininkas statosi gražius namus, sodybas, sodina gojelius, parkus. Matyt jaučia, kad stambūs ūkiai Lietuvoje neturi jokių perspektyvų, veda į niekur ir anksčiau ar vėliau atsiras išmintingi ir padorūs nauji Krupavičiai, Aleksos kurie įves tvarką Lietuvos žemės ūkyje.
Tenka pabendrauti ir aptarti su įvairias specialistais ir kolegomis Lietuvos kaimo ir žemės ūkio problemas, kaip antai, žemės reforma, pardavimas užsieniečiams, genetiškai modifikuotų augalų veislių invazija į laukus ir mūsų skrandžius, besaikė chemizacija, nekontroliuojamas miškų kirtimas, sėjomainų nesilaikymas, veda ne tik į dirvožemio degradaciją, bioįvairovės mažėjimą, produkcijos kokybės prastėjimą, bet ir į klimato kaitą arba į pramoninę stepių žemdirbystę, taip vadinamą biologinę dykumą. Beveik visi pašnekovai pritaria, kad reikia kažką daryti, bet kai pakvieti dalyvauti kokioje protesto akcijoje ar pasirašyti kokią nors peticiją ar straipsnį dažnas pasako:
– Antanai, aš dar noriu padirbėti…
Todėl iš daugybės dabartinių mokslo darbuotojų ant dviejų rankų pirštų galima suskaičiuoti mokslininkus, drąsiai ir neabejingai kovojusių ir kovojančių su įvardintomis problemomis ar dalyvaujančiais politikoje. Kur dabartiniai Krupavičiai, Aleksos ir kiti kovotojai už Lietuvos šviesią ateitį? Tikriausiai rašo prestižinius (niekieno neskaitomus ) straipsnius, nes jie dabar yra pagrindinis veiklos rodiklis, kad ir menkai algai gauti.
Dabartinėje Lietuvoje, palyginti, gana daug aukštojo mokslo įstaigų. Išleistos „Žalioji“ ir „Baltoji“ knygos, rengiama daug įvairiausių konferencijų ir seminarų, įsteigta galinga Konsultavimo tarnyba, tačiau maža jų veiklos koordinacija veda į tai, kad iki šiol neturime net padorios Lietuvos žemės ūkio ateities vizijos. Gaila, kad ir nemažą ES paramą žemės ūkiui ne investavome, o įsisavinome…
Taigi, Lietuva be tvarios žemdirbystės, tvarkingo ir įvairiapusio kaimo, išprususių ir sumanių ūkininkų bei tikslios agrovizijos – Lietuva be ateities.
Prof. habil. dr. Antanas Svirskis