2020 m. spalio 19-ąją, eidamas 84-uosius gyvenimo metus, Vilniuje mirė legendinis operos bosas Vaclovas Daunoras.
Solistas gimė 1937 m. vasario 1-ąją Žagarėje.
V.Daunoras laikomas vienu ryškiausių artistų Lietuvos operos istorijoje. 1960 m. jaunas solistas debiutavo operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu. 1962 m. iškovojo trečią vietą M.Glinkos konkurse Maskvoje. 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą.
V.Daunoras stažavosi Milano „La Scala“ teatre ir 1967 m. debiutavo jo scenoje kartu su garsiuoju Luciano Pavarotti: italas G.Verdi „Rigolete“ atliko Hercogo, o lietuvis – Monteronės partiją. 1971 m. tarptautiniame Tulūzos dainininkų konkurse Prancūzijoje V. Daunoras laimėjo Grand Prix. Šis konkursas priklauso aukščiausio meistriškumo konkursų kategorijai, tad jį laimėjusiems dainininkams vėliau nebeleidžiama varžytis kituose konkursuose. Daugiau nei tris dešimtmečius V.Daunoras dainavo Lietuvos operos ir koncertinėse scenose. Vėliau tuo metu sukauptą artistinę ir vokalinę patirtį dainininkas vaizdingai išdėstė savo memuaruose, kuriuose atskleidė menininko ir totalitarinės sistemos konfliktą, dramatiškus ir kurioziškus savo biografijos puslapius.
Laisvalaikio valandas žymus operos solistas skirdavo tapybai ir žvejybai. 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo iš jos pasitraukė. Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę jam 2000 metais įteiktas Nepriklausomybės medalis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Daunoras išvyko gyventi į JAV. 1995 m., būdamas 58-erių, sugebėjo debiutuoti prestižiniame Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ir jame dainavo net dešimtį sezonų. 2005 m. solistas baigė karjerą dėl jam diagnozuotos Parkinsono ligos.
2012 m. grįžo į Lietuvą. Paskutinius gyvenimo metus solistas praleido globos namuose netoli Vilniaus. 2018 m. pasirodė muzikologės Jūratės Katinaitės parengta monografija apie V. Daunorą „Karalių kuria aplinka” (Raimondo Paknio leidykla). Pristatant šią knygą legendiniam solistui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro emerito garbės vardas. „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“, – teigė pats V. Daunoras.
Išgirdęs žinią apie jo mirtį, Lietuvos operos pasaulis akimirksniu suvokė: išėjo Karalius. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko teigimu, V. Daunoro palikimą sunku įvertinti žodžiais, tai – vienas svarbiausių Lietuvos operos solistų. „Tai – visų laikų geriausias Lietuvos bosas“, – teigė J. Sakalauskas. „Jis palikęs labai daug vaidmenų, įrašų, labai daug ir studentų išugdęs, nes buvo ir pedagogas“, – pridūrė jis. „Netekome neeilinio Lietuvos balso, užbūrusio daugelio gerbėjų širdis visame pasaulyje“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Jo teigimu, Lietuva V. Daunorą prisimins ne tik kaip įvairialypio talento kūrėją, išbandžiusį save ir tapyboje, bet ir visuomeniškai aktyvų žmogų.
V. Landsbergis sako prisiminsiąs V. Daunorą kaip nepaprastai ryškią Lietuvos artistinio, teatrinio gyvenimo asmenybę. „Jis tiesiog netilpo esamame teatre. Norėjo kitokio teatro Lietuvoje. Veržėsi į pasaulines operų scenas ir jose švytėjo“, – LRT.lt teigė V. Landsbergis.
V. Daunoras 1962 metais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius. Jo mokinės – operos solistės Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė. 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą. 1971 m. tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjo „Grand Prix“. (Surinkta iš Lietuvos žiniasklaidos)
Iš „Vikipedija“:
Vaclovas Daunoras gimė 1937 m. vasario 1 d. Žagarėje, Šiaulių apskrityje, mirė 2020 m. spalio 19 d. Vilniuje – Lietuvos operos solistas (bosas), visuomenės veikėjas. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
1954–1958 m. koncertavo Jono Švedo liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. 1957–1962 m. studijavo LSSR konservatorijoje (Zenono Paulausko klasė). 1960–1971 m., 1973–1975 m. ir nuo 1980 m. LSSR operos ir baleto teatro, 1971–1973 m. LSSR filharmonijos, 1975–1976 m. Kauno muzikinio teatro solistas. 1966–1968 m. stažavosi Milano teatre „La Scala“, kur dainavo Monteronę G. Verdi operoje „Rigoletas“ ir Didįjį žynį V. A. Mocarto „Idomenėjuje“. 1967 m. „Rigoleto“ spektaklyje dainavo su Lučianu Pavaročiu. Nuo 1968 m. dėstė LSSR konservatorijoje, 1983 m. profesorius. Mokinė Jolanta Čiurilaitė.
1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė, jog pasitraukia iš jo veiklos dėl kraštutinių siekių apraiškų. Sąjūdžio veikloje daugiau nedalyvavo. 1993 m. išvyko į JAV. 1996 m. pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. 2005 m. baigė savo karjerą.
Vaclovas Daunoras – vienas labiausiai pasaulyje išgarsėjusių lietuvių dainininkų, charizmatiškasis bosas. 1960 m. debiutavo operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu. 1962 m. iškovojo trečią vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje. 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą. 1971 m. tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjo „Grand Prix“. Gastroliavo Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, VDR, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Egipte.