Pastarųjų savaičių viešosios erdvės įvykių analizė skatina šiuos pavadinimo žodžius rašyti ne kaip klausimą, o kaip teiginį. Bet vis dėlto palikime klaustuką kaip vilties ženklą, kad ir šių dienų Lietuvos visuomenė sustabdys valstybės griovėjus, kad purvinų ir labai pavojingų užmačių puoselėtojai gaus per nagus. Jų veiksmai kol kas labiau primena bandymus išsiaiškinti, kurias ribas jiems jau dabar įmanoma peržengti.
Valstybės galia yra labai priklausoma nuo jos ekonomikos galios. Ši galia leidžia ne tik aprūpinti piliečius svarbiausiais vartojimo reikmenimis ir patenkinti savo gyvybinius poreikius (būstas, maistas, sveika aplinka ir sveikatos apsauga, švietimas ir kt.), bet ir finansuoti šalies gynybos sistemas, teisėsaugą, užtikrinti viešąją tvarką. Sociologijoje politikos sąvoka pirmiausia apibrėžiama kaip visuotinę tvarką ir piliečių saugumą užtikrinantis socialinis institutas. Visa kita (valdžios ir įtakos persidalinimas, „kompromisų menas“, galios grumtynės ir pan.) yra tik politikos sudėtinių dalių ar atitinkamų jos veiksnių aiškinimai, kuriems geriau tinka kiti pavadinimai.
Tačiau sieti valstybės galią tik su ekonomikos plėtra būtų ir netikslu, ir net pavojinga. Ne mažiau už ekonominius veiksnius svarbu įvertinti ir visuomenės dvasinę būseną, jos vertybinę orientaciją, pasitikėjimą valdymo institucijomis ir bendrapiliečiais. Jei dauguma žmonių pasijunta palikti vienui vieni su savo rūpesčiais, jei nėra net kam pasiguosti ir į ką kreiptis pagalbos, būtų labai naivu tikėtis jų bendrų iniciatyvų ir susitelkimo ginti valstybę.
Ne tik jaunimo, bet ir pačių aktyviausių Lietuvos piliečių karta nedalyvavo nei Sąjūdyje, nei atkuriant nepriklausomybę ar ją ginant kruvinomis 1991-ųjų sausio dienomis ir naktimis, nebudėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, nedalyvavo šimtatūkstantiniuose mitinguose, padėjusiuose atsikratyti baimės ir pajusti į laisvę pakilusios tautos ryžtą. Tie, kuriems dabar trisdešimt–keturiasdešimt, apie visa tai daugiausia žino tik iš šeimos narių pasakojimų. Išsamių permainų vaizdų jiems susidaryti nepadėjo nei mokykla, nei studijos, nes švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje buvo didžiųjų pokyčių ir prieštaravimų laikotarpis, kai apie būsimųjų valstybės piliečių ugdymą buvo tik diskutuojama, bet ne tikslingai ir sistemingai veikiama.
Tų, kurie dabar jau yra peržengę penkiasdešimtmečio slenkstį ir užima „raktines pozicijas“ valdymo institucijose, patirtis yra labai skirtinga. Tam tikra jų dalis yra susijusi su veikla sovietinio laikotarpio administracijose ir su vyresniųjų šeimos narių patirtimi, kuri ne vienu atveju neformavo jų kaip nepriklausomos valstybės piliečių. Kita dalis per pastaruosius tris dešimtmečius daugiausia dėmesio skyrė savo verslo kūrimui, dalyvavo „prichvatizavime“ ir kitose valstybės turto persidalijimo kampanijose.
Taigi, vertinant visuomenės ideologinį užsigrūdinimą, laikas „šliaužiančiam perversmui“ buvo pasirinktas gana apgalvotai. Metai iš metų matėme mažėjantį piliečių dalyvavimą rinkimuose, didėjantį nusivylimą valdžios institucijomis, stiprėjantį biurokratizmą. Auganti apatija ir masinė emigracija buvo gyventojų atsakas į valdžios nesugebėjimą tartis su visuomene. Prasidėjusi pandemija, kurios metu kažkas nemokšiškai pareikalavo laikytis ne fizinės, o socialinės distancijos, t. y. įsakymo nebendrauti, sutapusi su visišku didžiosios žiniasklaidos užvaldymu, sukūrė kone idealias sąlygas keistos orientacijos grupuotei įsitvirtinti Seime ir Vyriausybėje.
Niekam nereikia aiškinti, kokia yra tikroji teisėsaugos struktūrų, tarp jų ir policijos, misija. Tačiau jau kuris laikas matome vis dažnėjantį policijos pareigūnų panaudojimą ne pagal paskirtį, ne piliečių apsaugai nuo nusikaltėlių ir nusikalstamumo užkardymui, o prievartai – reikalavimui laikytis neretai net absurdiškų valdžios institucijų įvestų apribojimų, teisinant juos apsaugos nuo pandemijos reikalavimais. Čia jau nebeturime galimybės įvardinti įvairiausių draudimų, padariusių didžiulę žalą sveikatos apsaugai, artimų giminių bendravimui, smulkiajam verslui ir galiausiai – valstybės finansams. Dar daugiau: šalia policijos pareigūnų buvo pasitelkiama ir kariuomenė, ir šauliai.
Sumaištį dar labiau didino susirgimų registravimo statistikos trikdžiai, abejotinas mirties priežasčių fiksavimas, manipuliavimas net tokiomis sąvokomis, kaip „rizikos grupė“, išsiliejęs reikalavimu nelankyti giminaičių tiek švenčių dienomis, tiek pablogėjus jų sveikatai. Panašu, kad ne tik valdžios klerkai išvis užmiršo, kas yra giminystės ryšiai, širdgėla, atjauta, pabuvimas kartu lemtingą valandą. O pandemijai kiek atlėgus, matome policijos patrulius, kurie tampo niekam pavojaus nekeliančius žmones už tai, kad šie išdrįsta protestuoti ar kitaip išreikšti savo pilietinę poziciją, užlaužia jiems rankas ir deda antrankius, po to grūda į grotuotus automobilius, tam neturėdami jokio teisinio pagrindo. Tuo pat metu matome, kaip kasdien pranešama apie butuose, laukuose ir miškuose „irstančius kūnus“, lavonus su smurto žymėmis, iš vandens telkinių ištrauktus, nežinia kiek ten prabuvusius skenduolius, tarsi be priežasties užsidegusius namus, suniokotus automobilius ir pan. Kas pajėgs po tokio ilgo laiko rasti nusikaltėlius?
Tuo pat metu matome vis dažnesnius ir įžūlesnius bandymus diskredituoti tautos kovą su sovietiniu režimu, asmenų, bendradarbiavusių su KGB, skundikų ir išdavikų įslaptinimą 70-čiai metų, Kovo 11-osios Akto signatarų marginalizavimą ir primityviausius bandymus apjuodinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų bei platintojų veiklą, primesti visai lietuvių tautai Holokausto vykdytojų ir antisemitų etiketes. Matome net bandymus tyčiotis iš tremtinių kančių, vadinant jas „lėkštomis istorijomis“.
Dar niekada Seimas taip nesikišo į mokslo įstaigų veiklą, nepuolė šalinti iš pareigų valstybei gyvybiškai svarbių įstaigų vadovais neseniai pradėjusių dirbti mokslininkų už tai, kad jie neva ne laiku kažką pasakė (nors ir pasakė nepaneigiamą tiesą), įspėjo arba atleido iš pareigų netinkamai jas vykdžiusius asmenis. Argi Seimo Pirmininkei nežinoma, kad tik teismas gali spręsti tokio darbuotojo atleidimo arba sugrąžinimo į darbą klausimus, o ne Seimo valdybos sudaryta komisija? Ar galima pateisinti tai, kad net tai komisijai nebaigus darbo, jos pirmininkė jau skelbia savo išankstinę nuomonę, net nesuabejojusi šios komisijos narių dalykine kompetencija?
Prieš kelerius metus susidūrėme su visiškai nepateisinamu sprendimu skirti literatūros premiją asmeniui, apšmeižusiam partizaninio judėjimo dalyvius ir net juos šlykščiai iškoliojusiam. Bet tos komisijos nariai iki šiol bando įrodinėti, kad šmeižtas buvo taip literatūriškai talentingai parašytas, kad liko… tik jį premijuoti. Tačiau šiemet, minint nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, Valstybės Nepriklausomybės stipendija paskirta asmeniui, šlykščiai apšmeižusiam Lietuvos kultūrai ypač nusipelniusius asmenis: kardinolą Vincentą Sladkevičių ir pasaulinę šlovę pelniusius kultūros veikėjus – dirigentą Saulių Sondeckį ir aktorių Donatą Banionį. Nors šmeižto faktas šiai komisijai buvo gerai žinomas ir patvirtintas paties šmeižiko prisipažinimu, tačiau stipendija jam vis tiek paskirta. Svarstant šį siaubingą atvejį, Seimo valdyba nesugebėjo ištarti nė vieno principingo įvertinimo ir faktiškai atmetė Kovo 11-osios Akto signatarų protestą, lyg nesuvoktų, kam gali, o kam negali būti skirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija ir ją lydintys simboliai. Ar galėjome 1991 m. įsivaizduoti, kad tokie sprendimai bus toleruojami Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kuriuos nuo galimo okupantų kariuomenės užpuolimo tada su tūkstančiais jų gynėjų saugojome?
Ir dar daugiau: kai visuomenė yra tiesiog pašiurpusi nuo absurdiškų bandymų primesti Lietuvai vadinamąją Stambulo konvenciją, kurią atmetė net Turkija, nuo veiksmų, kuriais bandoma suniekinti svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą, iškreipti jos sampratą, paneigti žmogaus prigimtį ir suplakti šeimą su vadinamąja „partneryste“, bandoma prastumti teisės aktus, kuriais būtų įvesta teisės į savo nuomonę, kalbos ir minties cenzūra. Tuo pat metu, kaip primena arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, bandoma priversti žmones „aklai klausyti bei vykdyti jų peršamą gyvenimo modelį. Pinigai, sportas, alkoholis, nuo savo paskirties atskirtas seksas pateikiami kaip pačios didžiausios vertybės, o tarnaujanti meilė, tikėjimas į Dievą ar santuokos keliu kuriama šeima rodoma kaip praėjusio amžiaus atgyvena“. Iki šiol daugeliui mūsų tokios pastangos atrodė per daug absurdiškos, kad jomis kažkas patikėtų, tačiau dabar matome, kad tai grūdama į sąmonę vis įžūliau ir agresyviau.
Jonas Jasaitis