Skolinti pinigai – ne pajamos
Norint valdyti visuomenėje vykstančius procesus, reikia įprasti nuolat tiksliai skaičiuoti. Pirmiausia – turimus žmonių išteklius. Įvertinti jų kokybę (amžių, bendrąjį ir profesinį pasirengimą, darbinę patirtį ir gebėjimus, sveikatos būklę). Daug sunkiau suskaičiuoti gyventojų pritarimą arba nepritarimą valdžios veiksmams, tačiau ir tai yra būtina, ne tik ruošiantis eiliniams savivaldybių, Seimo ar Prezidento rinkimams, ne tik kažkam užsimanius paknopstomis keisti rinkimų įstatymus. Tautos reikia atsiklausti ir siūlant dalykus, tokius kaip išėjimo į pensiją laiko ankstinimas ar skolinimasis iš tarptautinių fondų bei turimų ir pasiskolintų pinigų paskirstymas valstybės reikmėms finansuoti.
Kai prieš beveik 15 metų pasirodė pirmieji išsamesni duomenys apie pradėjusią augti valstybės skolą, daug kas gerokai išsigando sužinojęs, kad kiekvienam Lietuvos piliečiui, pradedant ką tik gimusiu kūdikiu ir baigiant mirštančiu seneliu, jau tenka vidutiniškai daugiau kaip tūkstančio litų skola. Pasidalinus šia grėsminga žinia su „Dirvos“ savaitraščio, nuo 1916 metų leidžiamo JAV, Klivlande (Cleveland, Ohio), skaitytojais, jų reakcija buvo labai tiesmukiška: „Skola – ne žaizda, neužgys. Skolinti pinigai – ne pajamos.“ Pagyvenę tautiečiai su prieškario Lietuvos finansinėmis problemomis patys nebuvo susidūrę, nes iš gimtinės artimieji juos už rankučių išsivedė arba glėbyje išsinešė, tačiau iš vyresniųjų jie jau turėjo įgiję labai tvirtą lėšų valdymo suvokimą. Net tokioje finansiškai tvirtoje valstybėje, kaip JAV, jie skolindavosi labai apdairiai, suskaičiuodami, pavyzdžiui, per kiek laiko pajėgs atsiskaityti už įsigytą nuosavą namą. Tiesa, jų pačių vaikai šiuo požiūriu būdavo jau daug lankstesni. Sakydavo: „Kaip planuoji gyventi? Taupyti 30 metų ir tik tada įsigyti, ar naudotis jau dabar, bet 30 metų mokėti bankui?“ Aišku, dažniau rinkdavosi antrąją išeitį. Bet visada pridurdavo, kad, jei gyventų Lietuvoje, taip tikriausiai nerizikuotų.
Tačiau štai neseniai sužinojome, kad šiuo metu Lietuvos skola ne tik kad pasiekė kosmines aukštumas, bet ir toliau sparčiai auga, vis mažindama viltį, kad valstybė kada nors sugebės pradėti ją mažinti. Daugiau kaip 8 tūkst. eurų skola ant kiekvienos galvos… Primename, kad likus metams iki sovietinės okupacijos, valstybės skola vidutiniškai vienam gyventojui siekė 31 litą. Buvo numatyta, kad dar vieneri sėkmingi ekonomikos raidos metai ir Lietuva pateks tarp skolų neturinčių valstybių.
Net ir anuo metu tokių valstybių buvo vos viena kita. Latvijos, Estijos ir Lenkijos skolos buvo daug didesnės. Todėl, nepaisant net išankstinių itin neigiamų nuostatų, niekas nepaneigs, kad toks apdairus valstybės finansų valdymas yra vienas iš svarbiausių gero valdymo rodiklių. Tuo tarpu kosminiu greičiu augančios skolos liudija apie itin prastą ūkininkavimą. Vien palūkanoms išmokami milijardai, kurie niekada nesugrįš į valstybės iždą, ilgam laikui apriboja galimybę imtis reformų, užtikrinančių piliečių gerovę: skirti pakankamai lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ar būsto kokybei, aplinkosaugai ar bendram krašto saugumui. Prasiskolinusi valstybė niekada negali tikėtis gero jos tarptautinės įtakos vertinimo.
Kiek turime piliečių?
Prastas ūkininkavimas turi ir netiesioginių pasekmių. Skaudžiausia jų – nepasitikėjimo tarp valdžios ir piliečių augimas, neigiamas valdžios gebėjimo spręsti piliečių problemas vertinimas. Tai ypač pavojinga, esant nestabiliai tarptautinei situacijai. Pilietis turi jaustis saugus savo valstybėje – tautos namuose. Jei teisėsaugos pareigūnai, užuot rūpinęsi viešąja tvarka ir piliečių saugumu, yra siuntinėjami, kad užtikrintų valdžios nurodymų vykdymą, pavyzdžiui, apriboti piliečių galimybę pasimatyti su artimaisiais net didžiųjų švenčių metu, jei jie negali dalyvauti net svarbiausiuose šeimos gyvenimo įvykiuose (vestuvėse, krikštynose ar solidžiuose jubiliejuose), jei jiems neleidžiama gyvai pasveikinti aukštą įvertinimą pelniusio šeimos nario, jei jie negali laisvai aplankyti artimųjų kapų, esančių kitoje savivaldybėje, ar pasidžiaugti įkurtuvėmis ką tik įrengtoje giminės sodyboje, ką visa tai reiškia? Juk užuot bliaunant vienintelį „NEGALIMA!!!” ir su policijos ar net kariškių pagalba išlaipinant tvarkingą žmogų iš keleivinio autobuso ar traukinio, visada įmanoma rasti išeitį, kurioje judėjimo ribojimai nevirstų absurdu. Pasitikėjimas piliečiu visada yra stipresnis už grasinimą, o savęs drausminimas – už muštrą. Juo labiau kad, kol policininkas rodo savo galią, stovėdamas ant greitkelio, jo galbūt labai reikia, tramdant recidyvistą, vėl įsibrovusį į nuošalią sodybą ir reikalaujantį pinigų iš senelio, ką tik gavusio varganą pensiją.
Nusikaltimų prevencijos priemonės visada yra daug efektyvesnės už reakciją į pasekmes. Jei asmuo, grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, metų metais niekur nedirba, jo grįžimas į pataisos įstaigą jam ilgainiui tampa įprastiniu visų problemų sprendimu. Bet būtent prevencijai Lietuvoje beveik neskiriama dėmesio. Jei absoliuti dauguma vairuojančių nesilaiko leistinos greičio ribos, jokie „trikojai“ ar kartą per metus iš už krūmų retkarčiais išbėgantys kelių policininkai tvarkingo vairavimo įpročių neišugdys. Savikontrolė yra daug kartų veiksmingesnė už bausmėmis grasinantį policininką. Per aštuonerius metus, praleistus JAV, niekada nemačiau besislapstančio pakrūmėse kelių policininko ar jau prieš kelis kilometrus šviesomis mirkčiojančių, atseit išvengti bausmės padedančių, vairuotojų. Bet kuris užsienietis apie piliečių požiūrį į teisėtvarką pirmiausia sprendžia iš sutinkamų eismo dalyvių elgesio. Galime girtis tūkstančiais diplomuotų asmenų, bet jei nesuvokiame, kas yra taisyklės ir mandagumas, niekas mūsų kultūringa valstybe nelaikys.
Trečiojo pasaulinio karo situacijoje
Tik nepradėkime aiškinti, kad čia tik – „pandemija“. Jau antri metai gyvename karo sąlygomis. Kasdien tūkstančiai sužeidžiami (užkrečiami), šimtai – žūva. Gatvėse deginami lavonai, nes nėra nei kam, nei kur juos išvežti. Įvykus nelaimei, dažnai nėra tų, kurie turėtų suteikti pagalbą. Koks skirtumas, kad ant galvų krinta ne mirtį nešančios bombos, bet mirtį sėjantys virusai. Pasaulio karingieji jau seniai turi priemonių, kaip palikti sveikus namus, kelius ir gamyklas, bet išžudyti šimtus tūkstančių gyventojų. Ir nekrintant bomboms galima perdalinti pasaulį. Šiandien tai ir vyksta. Valstybė, iš kurios tie virusai paplito, gerai žinoma, bet net rimti jų kilmės tyrimai iki šiol nevyksta. Tačiau seniai vyksta šimtatūkstantines aukas lemiantys nusikaltimai: Tibeto ir Krymo užgrobimas, studentų žudynės sostinės centrinėje aikštėje, chunveibinų siautėjimas ir „kultūrinė revoliucija“ ir t. t. Tačiau nė vienas iš šių nusikaltimų nesulaukė tarptautinio teismo. Niekas iki šiol net nebandė įvertinti ir siaubingų Stalino klikos nusikaltimų, beprotiškų, tik mirtis atnešusių statybų ir gulagų – mirties stovyklų, suniokotų Sibiro ir Tolimųjų Rytų teritorijų.
Jokių „idealaus bendro vado“ paieškų
Jau paskelbti net keli kvietimai vienytis, bet kol kas jie liko beveik be atsako. Kažkas dar aiškinasi, kas pirmasis, o kas antrasis pakvietė. Tačiau realiai vykstančio karo sąlygomis tai neturi jokios prasmės. Tegu susirenka bent dvi dešimtys veiklių, bet santūrių žmonių. Jie sutartinai įvertins tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje, ir kartu pasiūlys greitus sprendimus. Tai viešosios erdvės išvalymas nuo dabar ją užgrobusių, vengiančių net ištarti Lietuvos vardą. Tai esminių valstybės ūkio ir kultūros problemų ir sprendimų jas įveikti savo jėgomis įvardijimas. Tai nedelsiami priešlaikiniai rinkimai, kuriuose Naujasis Tautos Sąjūdis tiesiog nušluoja pseudoliberalus, besikėsinančius į žmogaus prigimtį, sąžinę ir dorovę, valstybės piliečių vienybę. Nušluoja tuos, kurie, pasinaudodami pandemija, dabar prasibrovė į valdžios pozicijas. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo vos trys dešimtys, Sąjūdžio iškeltų kandidatų – jau keli šimtai, Sąjūdžio gretose – dešimtys ir net šimtai tūkstančių. Jokio naujų skolintų milijardų eurų skirstymo. Jokių perversmininkų sukurptų antidemokratiškų rinkimų įstatymų, kuriuos neva pateiks dabar Seime dominuojanti antikrikščioniška ir antitautinė grupuotė.
Jonas Jasaitis