Rugsėjo 25 d. mes, nedidelė grupelė vilniečių: P. B. Šivickio vaikai – Marija Dirvanauskienė, Ramona Simokaitienė, Albertas Šivickis ir akad. prof. Vicas Būda bei dr. Laima Petrauskienė – buvome pakviesti į Žaiginį kartu su P. B. Šivickio žemiečiais švęsti šio gražaus jubiliejaus.
Iš kairės: Marija Dirvanauskienė, Ramona Simokaitienė, Albertas Šivickis.
Prieš aprašydama kraštiečių suruoštą šventę, paminėsiu bent svarbiausius vieno žymiausių Lietuvos XX a. zoologo, pasaulinio lygio mokslininko, akad. prof. P. B. Šivickio gyvenimo momentus. Būsimasis akademikas gimė 1882 m. rugsėjo 30 d. ūkininkų šeimoje, Žalakiškių kaime, esančiame šalia Žaiginio miestelio, Šiluvos parapijoje, Raseinių apskrityje. 1906 m. jis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į JAV, nes caro valdžia nuslopino lietuvių tautinį judėjimą, keršydama už tai, kad 1905 m. sukilime šiluviškiai išvaikė rusų valdininkus, įkūrė lietuvišką valsčiaus valdybą, kurios raštininku paskyrė jaunąjį Pranciškų, nes jis pagal to laikmečio lygį pranoko žemiečius savo išprusimu. Išvykdamas į JAV, P. B. Šivickis tikėjosi labai nedaug – bent kiek užsidirbti, sugrįžti į tėviškę, nusipirkti daugiau žemės ir ūkininkauti kartu su savo tėvu.
Tačiau didžiulis žinių troškimas pasuko jo gyvenimą kita kryptimi. Amerikoje, sunkiai dirbdamas, titaniškomis pastangomis jis siekė mokslo ir pasiekė labai daug. Studijavo net šešiuose JAV universitetuose (baigė tris iš jų), o filosofijos daktaro laipsnį (zoologijos srityje) 1922 m. įgijo viename žymiausių JAV universitetų – prestižiniame Čikagos universitete, pristatydamas mokslinį darbą iš tuo metu visai naujos zoologijos srities – gyvūnų regeneracijos. Čikagos universiteto steigėjas buvo milijonierius Džonas Rokfeleris (angl. John D. Rockfeller), sukvietęs į jį žymiausius JAV mokslininkus. Taigi išsilavinimą P. B. Šivickis įgijo labai gerą ir visapusišką, nes visos jo studijos buvo susijusios su gamtos mokslais – žemdirbyste, medicina, chemija ir zoologija.
P. B. Šivickis jau 1922 m. planavo sugrįžti į Lietuvą, į ką tik susikūrusį Lietuvos universitetą, tačiau pakvietimas iš Kauno labai pavėlavo ir mokslininkas buvo priverstas ieškotis darbo kitur. Jis išvyko dirbti į Filipinus, į Manilos valstybinį universitetą. Bet kauniečiai „sugebėjo“ ir kitų metų prašymą suvilkinti taip, kad, kai P. B. Šivickis gavo kvietimą iš Lietuvos, mokslo metai Filipinų universitete jau buvo prasidėję. Ir tai nestebina: kam reikalingas stiprus konkurentas, kai Lietuvos universitete tuo metu zoologiją dėstė mokslinio laipsnio neturintys, jokios disertacijos nerašę asmenys, pedagoginius profesorių vardus įgiję dėl to, kad buvo pirmieji, steigę Lietuvos universitetą.
Filipinuose P. B. Šivickis dirbo šešerius metus. Tai buvo jo, kaip mokslininko, aukso amžius. Jis vadovavo Zoologijos katedrai, kur sąlygos dirbti buvo labai geros, o finansavimas – puikus. Vandens gyvūnų, kuriuos tyrinėjo P. B. Šivickis, įvairovė ir gausa Filipinus skalaujančiuose vandenyse buvo fantastiškai didelė. Be to, jį labai gerbė studentai. Filipinuose P. B. Šivickis daug nuveikė, tiek steigdamas Jūrų biologijos stotį, tiek organizuodamas įvairias ekspedicijas, tiek tyrinėdamas Filipinų fauną. Iki šiol jis yra ten nepamirštas ir minimas tarp žymiausių Filipinų mokslininkų.
1928 m. P. B. Šivickis pagaliau grįžo į Lietuvą. Čia jis tapo visai naujo Lietuvoje dalyko – eksperimentinės zoologijos – pradininku ir inicijavo daugelio kitų biologijos šakų (hidrobiologijos, malakologijos, parazitologijos, pedobiologijos) sistemingus tyrimus. Paskelbė mokslinius straipsnius prestižiniuose pasaulio žurnaluose, netgi tokiuose, kaip „Nature” ir „Science”. Tokio lygio straipsnių tarpukariu ir dar gerokai po Antrojo pasaulinio karo neturėjo nė vienas Lietuvos biologas. P. B. Šivickis sukūrė savo mokslinę mokyklą, kuri pripažinta pirmąja Lietuvoje biologų moksline mokykla.
Lietuvoje šio mokslininko gyvenimas buvo permainingas: tiek tarpukario Lietuvoje, kur už universiteto kritiką buvo patrauktas Drausmės teisman, tiek sovietmečiu, kai net du kartus (1940 ir 1948 m.) buvo išmestas iš darbo Vilniaus universitete, kaip tikintis ir nepaklusęs mokslo ideologizavimui. Nuo 1948 m. P. B. Šivickis dirbo Mokslų akademijos institutuose. Visokių įvykių – įdomių ir neįdomių – jo gyvenime buvo daug: gyvenimas, kaip sakoma, jį „vėtė ir mėtė“, skriaudė ir siuntė įvairiausius išbandymus, bet jis buvo tvirtas, neišduodantis mokslo. O ar galima mokslą išduoti? Galima – tą liudija lysenkizmo periodas sovietmečiu, laužęs mokslininkų stuburus, ideologiškai darkęs mokslo sritis, kurios, atrodo, negali būti pavaldžios jokiai ideologijai.
Apie P. B. Šivickį yra parašyta daugybė straipsnių, išleistos ir kelios knygos. Pirmoji – „Akademikas Pranciškus Šivickis“ (1980, sudarytojas – Vytautas Petrauskas), parašyta jo mokinių ir bendradarbių. Antroji – „Pranciškus Baltrus Šivickis. Mokslo ir gyvenimo pėdomis“ (2004), sudaryta dr. Algimanto Jakimavičiaus. Joje – įdomus bandymas aprašyti P. B. Šivickio gyvenimą ir veiklą, pasitelkiant daug nuotraukų. Trečioji – paties P. B. Šivickio atsiminimų knyga „Gyvoji mintis“, sudaryta jo dukros Ramonos Šivickytės-Simokaitienės ir Meilės Vitkauskaitės (2005).
Ketvirtoji knyga „Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968“ išleista 2022 m. Jos autorė – dr. Laima Petrauskienė. Ji parašyta populiariai ir turėtų būti įdomi net ir ne biologams. L. Petrauskienė išnagrinėjo labai skaitlingą P. B. Šivickio archyvą, kuris anksčiau buvo nedaug tirtas, atrado daugybę iki tol nežinomų faktų. Ištyrinėtas P. B. Šivickio kultūrinis palikimas, pristatomi P. B. Šivickio dokumentiniai filmai, apie kuriuos anksčiau niekas nežinojo. L. Petrauskienė šiuos filmus iššifravo, nustatė vietoves ir juose nufilmuotus žinomus žmones. Dabar šie filmai rodomi tiek Lietuvos TV, tiek ir istorinėse parodose, pavyzdžiui, buvusiame Lukiškių kalėjime eksponuojamoje parodoje „kovotoJOS XIX–XX”. Svarbiausia – šioje knygoje naujai ir neįprastai permąstyta P. B. Šivickio vieta Lietuvos biologijos istorijoje. Paaiškėjo, kad ji – daug svarbesnė, nei aprašyta ankstesnių autorių. Pasakyta, kad Lietuvos biologijos istorijoje yra nemažai taisytinų akcentų ir faktų. Atkurtos nepriklausomybės metu mes perrašome Lietuvos valstybės istoriją, bet mokslo istorija, kai kurių asmenų nuomone, turi būti neliečiama ir likti tokia, kokia buvo „nupaišyta“ sovietmečiu.
Bet grįžkime į rugsėjo 25 d., į Žaiginį. P. B. Šivickio atminimui skirta šventė prasidėjo šv. Mišiomis Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Po to nuvykome į Žalakiškių kaimą, prie buvusios Šivickių sodybos, kur jo kraštiečiai specialiai šiam jubiliejui atnaujino senąjį paminklinį akmenį su metaline saulute viršuje. Atnaujino todėl, kad senasis užrašas ant akmens jau buvo išblukęs, išsitrynęs ir vos matomas. Dabar prie akmens pritvirtinta marmuro plokštė su užrašu „Akademiko Pranciškaus Baltraus Šivickio gimtinė“ (marmuro plokštės ir įrašo autorius – Jonas Šilva). Atnaujintą paminklinį akmenį atidengė P. B. Šivickio vaikai.
Senasis akmuo buvo pastatytas dar 1996 m. Tuomet jame raides iškalė meistras Česlovas Snitkus iš Raseinių, o saulutę sumeistravo meistras iš Žaiginio Saulius Mižutavičius. Kodėl 1996-ieji? Juk jie nebuvo jubiliejiniai metai šiam mokslininkui? Tačiau tuomet, vykstant Europos paveldo dienoms, buvo gautas finansavimas kultūros ir istorijos paminklų įprasminimui, tad ir buvo juo pasinaudota. Šio įvykio iniciatorius buvo energingasis kraštotyrininkas Kazimieras Grikšas, tais pačiais metais inicijavęs ir P. B. Šivickio vardo suteikimą Žaiginio mokyklai.
Turiningas ir linksmas P. B. Šivickio 140-mečio minėjimas tęsėsi Žaiginio kultūros namuose. Gražiai ir labai artistiškai renginį vedė mokytoja Rita Šilvienė, visus pristatydama, skaitydama ištraukas iš knygų apie P. B. Šivickį ir iš jo paties kūrybos. Minėjime kalbėjo prof. akad. Vincas Būda, anksčiau minėtos ketvirtosios knygos apie P. B. Šivickį redaktorius ir leidėjas, šios knygos autorė dr. Laima Petrauskienė, mokslininko dukra Ramona Šivickytė-Simokaitienė. Koncertavo net keturi kolektyvai: Žaiginio ansamblis „Sandrava“ (vadovai – Saulius Beniulis ir Asta Beniulienė), „Šiluvos bardai“ ir Šiluvos dainuojamosios poezijos ansamblis (jų vadovas – Saulius Beniulis) bei Ariogalos bendruomenės ansamblis „Atgija“ (vadovė – Alma Judeckienė). Buvo labai smagu ne tik dėl kultūrinės programos, bet ir dėl to, kad žaiginiečiai taip gerbia ir didžiuojasi savo kraštiečiu P. B. Šivickiu. Visiems dalyviams – nuoširdžiai ačiū, ypač energingajai renginio organizatorei – Žaiginio bibliotekos vedėjai Jolantai Žukauskienei.
