Nors sovietmetis baigėsi daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, tačiau jo tematika niekaip neišnyksta iš mūsų viešosios erdvės. Apie sovietmetį kalba ir lygina jį su dabartimi net tie, kurie jame niekada negyveno. 
Jie aptarinėja nuogirdas, o geriausiu atveju – savo senelių ir tėvų pasakojimus. Sovietmetis kažkaip keistai įsiterpė ne tik į vyresnių, bet ir į gana jaunų žmonių elgseną, jų diskusijas ir sprendimus, lyg būtų tapęs tipiška bendravimo ir net mąstymo forma. Prisiminus sovietmečio anomalijas – baimę, įskundimus, nesąžiningus sandėrius, vis dažniau išgirstame: „Bet juk visa tai sugrįžo…“
Ypač tai būdinga pastarųjų dvejų–trejų metų laikotarpiui, kai pandemijos metu vos 40 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų išrinko dabartinį Seimą, o dabar mes visi – tiek balsavusieji, tiek ir nebalsavusieji – gyvename valdomi dabartinės Vyriausybės. Didžioji potencialių rinkėjų dalis, kuri iki balsavimo apylinkių taip ir neatėjo, dabar piktinasi ir to Seimo, ir tos Vyriausybės sprendimais. Nedalyvavusieji rinkimuose bando visus įtikinti, kad „už ką bebalsuotum – valdys tie patys“. Didžioji tų nebalsavusiųjų dalis ir dabar neatsakytų, už ką reikėjo balsuoti, kad tokie absurdiški reiškiniai, kokius matome dabar, nebūtų paplitę, o valstybė būtų ėjusi pažangos, o ne blaškymosi kryptimi. Anot jų, nebuvo ką pasirinkti, bet jie ir nesidomėjo galimais pasirinkimais. Pavyzdžiui, paklausę, ar balsuotum už Aurimą Juozaitį, išgirstame tokius komentarus: „O kas jis toks? Jo nerodo per televizorių…“ Todėl nesiteiraukite, kaip jie vertina vieno ar kito kandidato rinkimines programas, nes jomis niekada nesidomėjo. Nesidomėjo ir kandidatų kompetencija, jų galimybėmis šias programas vykdyti.
Absoliuti nedalyvaujančiųjų rinkimuose dalis niekada nesijautė piliečiais, turinčiais įtakos valstybės raidai. Jie yra „gyventojai“, iki šiol tebemanantys kad „bus taip, kaip valdžia panorės“. Apie tai, kad patys galėtų turėti įtakos Vyriausybės sudėčiai ir jos sprendimams, dauguma jų vis niekaip nepajėgia suvokti. Taigi jų elgsena beveik nepasikeitė nuo sovietmečio, kai vietinė valdžia klusniai vykdė tai, ką liepė „centras“.
Gyventojų elgseną formuoja asmeninė patirtis, juo labiau jei ta patirtis – ilgametė. Lyginant su nesovietinėje erdvėje gyvenančių rinkėjų patirtimi, matyti labai ryškūs skirtumai. Anot labai taiklaus apibendrinimo, mes buvome įpratinti balsuoti už parinktus, taigi tuometinės valdžios faktiškai jau paskirtus asmenis. Prisimenate: vienas kandidatas į vieną vietą? Taigi – jokio pasirinkimo. Anų laikų statistika skelbė, kad „už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus balsavo 98,7 arba net 99,6 proc. rinkėjų“. Net jeigu tą parinktą kandidatą išbrauktum ir vietoje jo įrašytum kitą asmenį, kas tokį pasiūlymą užfiksuotų, jei kandidatų sąraše jo nėra?
Dalyvavimas „rinkimuose“ buvo privalomas. Rinkimų dieną nuo ankstyvo ryto pas senyvus ar ligotus rinkėjus lakstydavo balsavimo apylinkių paskirti asmenys su biuleteniais ir urnomis. Jie pasibelsdavo į dar miegančių duris, pakišdavo biuletenį ir liepdavo jį įmesti į urną. Jei kažkas iki pietų į balsavimo apylinkę neateidavo, pas tokį tuoj pat lėkdavo „agitatoriai“ ir reikalaudavo „atlikti pilietinę pareigą“. Atsisakiusiųjų balsuoti laukdavo rimti nemalonumai. Visi apie tai gerai žinojo: nebalsavusieji galėjo greitai atsidurti nemokamai vežamų į Sibirą sąrašuose. O kad tų neatėjusių būtų kuo mažiau, šalia balsavimo salės visada būdavo „bufetas“ su retai matomomis prekėmis: čia galėdavai įsigyti anų laikų „deficito“: konservuotų žalių žirnelių, tirpios kavos, bananų, apelsinų, retesnių alkoholinių gėrimų ir pan. Tenka priminti, kad rinkimų diena visada tapdavo masinėmis išgertuvėmis.
Ar Lietuvos gyventojai jau yra susidarę kitokį, nei sovietinių, rinkimų vaizdinį ir turi kitokį jų reikšmės piliečio gyvenimui supratimą? Drįstu tvirtinti, kad nemažos jų dalies vertinimai nepasikeitė. Tikri rinkimai mano kartos žmonėms įvyko, tik susiformavus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui: 1989 m. pavasarį išrinkome deputatus į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, o 1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmi laisvi demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Tik tada pasikeitė visas rinkimų procesas: žmonės gavo nepalyginamai daugiau informacijos apie rinkimų tikslus ir jų eigą, kandidatais buvo keliami vietiniai visuomenės atstovai, kuriuos daugelis pažinojo. Rinkėjai pirmą kartą gavo rinkimines programas. Vasario 3 d. tuometiniuose Sporto rūmuose buvo patvirtinta Sąjūdžio rinkiminė programa, kurioje pasakyta: „Sąjūdžio remiami kandidatai <…> sieks atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę. Lietuvos nepriklausomybė yra tautos išlikimo, demokratinės santvarkos ir piliečių saugos bei gerovės būtina sąlyga.“
Lietuvos komunistų partijos, ką tik atsiskyrusios nuo TSKP, programa skelbė: „Laisva, teisinė, demokratinė, humanistinio socializmo valstybė, besiremianti tautinėmis vertybėmis. <…> Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas turi tam tikrus etapus. Jau dabar siekiame suvereniteto, lygiateisio ir savitarpiškai naudingo bendradarbiavimo tiek su centru, tiek su kitomis respublikomis derybų keliu, sutarčių pagrindu.“
Taigi abiejose programose matome akivaizdžius skirtumus: Sąjūdžio programoje iškeltas nepriklausomybės, kaip visų kitų problemų sprendimo, kelias, o komunistų partijos programoje – ėjimas mažais žingsneliais – „etapais“ nepriklausomybės link. Šiuose rinkimuose dalyvavo ir vadinamoji komunistų platformininkų, t. y. lojalių Maskvai, partija, pasisakiusi prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Vasario 24 d. rinkimuose dalyvavo 71,72 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Juos pirmą kartą stebėjo užsienio šalių atstovai. Kovo 11 d. vykusiame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje dalyvavo 133 deputatai, iš kurių 102 buvo remti Sąjūdžio. Tarp jų 70 kandidatų buvo nepartiniai, 40 – nuo Maskvos atsiskyrusios komunistų partijos nariai. 5 buvo LKP (TSKP) nariai. Už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą balsavo 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, 6 susilaikė, nė vienas nebalsavo „prieš“.
Po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dar keli ypatingos svarbos visuotiniai balsavimai. 1991 m. vasario 9 d. įvyko Lietuvos gyventojų apklausa: „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ Joje dalyvavo 84,73 proc. rinkėjų. Iš jų apklausos teiginiui „taip“ pritarė 90,47 proc. dalyvavusiųjų apklausoje. Nepritarusių buvo 6,56 proc.
1992 m. birželio 14 d. įvyko referendumas dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo. Referendume dalyvavo 76,05 proc. visų rinkėjų. Atsakymą „taip“ pasirinko 92,59 proc. dalyvavusių.
1992 m. spalio 25 d. referendume, kuriame priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, dalyvavo 75,26 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Už referendumo nuostatą balsavo 75,42 proc. dalyvavusių. Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.
2003 metų gegužės 10–11 d. referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų. 89,95 proc. dalyvavusių (57 proc. visų rinkėjų) pritarė šiai narystei. O ką apie tai manė 43 proc. nedalyvavusių? Ar kada nors tai sužinosime?
1992 m. įvyko neeiliniai Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji Seimo rinkimai po nepriklausomybės atkūrimo. Pirmasis ratas vyko 1992 m. spalio 25 d., antrasis – lapkričio 15 d. Rinkimai vyko, naudojant mišriąją rinkimų sistemą. Kartu su Seimo rinkimais vyko ir referendumas Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti. Rinkėjų aktyvumas buvo 75,3 proc. Rinkimus laimėjo LKP, persivadinusi Lietuvos demokratine darbo partija. Rinkėjams didžiulę įtaką padarė dėl Rusijos priešiškų veiksmų iškilę ekonominiai sunkumai, sutrikęs naftos ir dujų tiekimas, pakilusios plataus vartojimo prekių kainos ir kt.
Būtent tada prasidėjo valstybinio turto privatizavimas, taikliai pavadintas „prichvatizacija“. Aukštos kvalifikacijos specialistai ir darbininkai, ilgus metus dirbę privatizuojamose įmonėse, neteko darbo. Prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų emigracija. Tačiau tuo pat metu atsirado ir pirmieji Lietuvos milijonieriai.
Jonas Jasaitis