Pabaiga. Pradžia – Nr. 2 (733)
Vasaros atostogoms suvažiavusios į Motinos namus, visos seserys ir likusios kandidatės, atvykusios iš Skrantono, tęsė mokslus: vienos mokėsi lietuvių kalbos, kitos – muzikos, trečios – religijos ir kitų būsimosioms vienuolėms reikalingų dalykų,
praktikavosi atlikti namų ruošos darbus. Antroje vasaros pusėje prasidėjo aštuonių dienų rekolekcijos, kurias vedė kun. A. Stasiukynas. 1911 m. spalio 15 d. Kotryna Milevičiūtė (būsimoji sesuo Marija Margarita) Čikagoje davė įžadus ir priėmė Šv. Kazimiero seserų abitą.
Šv. Kazimiero akademija Čikagoje
1913–1922 m. sesuo Marija Margarita mokytojavo Šv. Kazimiero akademijoje, ėjo akademijos vedėjo pareigas. Tuo metu Čikagos Šv. Kazimiero vienuolynas ir akademija buvo įsikūrę atskirose pastato dalyse. Pirmoji pastato dalis buvo pradėta statyti dar 1909 m., o antroji dalis baigta 1921 m. Keturių aukštų mūriniame pastate buvo moderniai įrengti 58 kambariai. Pirmame aukšte veikė poilsio kambarys, valgomieji, muzikos kambariai, namų ruošos kambarys ir virtuvė. Antrajame aukšte buvo biblioteka, chemijos, fizikos ir biologijos laboratorijos, pamokų kambariai, muzikos kambariai ir viešasis kambarys. Trečiajame aukšte buvo laikinoji koplyčia ir auklėtinių miegamieji. Akademijoje buvo mokoma tikybos, matematikos, gamtos, fizikos, chemijos, istorijos, lietuvių, lotynų, anglų, prancūzų, ispanų ir vokiečių kalbų. Taip pat buvo mokoma muzikos, piešimo, dramos ir namų ruošos bei fizinio lavinimo. Joje dirbo dvylika mokytojų. Seseriai Marijai Margaritai vadovaujant Akademijai, vienuolija išaugo iki 200 narių.
1918 m. gruodžio 15 d. mirus kun. Antanui Stasiukynui, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos kapeliono pareigas perėmė kun. dr. Petras Pranciškus Bučys, o kolektoriumi tapo kun. Fabijonas Kemėšis, vėliau tapęs ir Lietuvoje žinomu mokslininku.
Į Lietuvą
Dar 1916 m. rugsėjo 20 d. Akademijoje apsilankė kunigai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Žilinskas. Jie paprašė, kad kelios seserys pradėtų darbą Lietuvos mokyklose. 1916 m. lapkričio 29 d. buvo išsiųstas laiškas į Romą su prašymu seserims suteikti leidimą atvykti į Lietuvą. Nors atsakymas atėjo 1917 m. sausį, jis nepasiekė nė vieno Lietuvos vyskupo. Amerikai paskelbus karą Vokietijai, seserų kelionė neįvyko.
1919 m. rudenį iš Lietuvos atvyko kun. kanauninkas J. Laukaitis su Lietuvos vyskupų prašymu. 1919 m. gruodžio 15 d. sesuo Marija Margarita susitiko su jo ekscelencija Čikagos arkivyskupu J. Mudelein, tačiau šis pareiškė, kad neturi pakankamai seserų net Amerikoje lietuvių mokykloms. Kokios diplomatinės derybos vėliau vyko tarp Kauno, Romos ir Čikagos, lieka paslaptimi, tačiau 1920 m. gegužės 10 d. buvo pranešta, kad seserys, pareikalavus Romai, privalo ruoštis į Lietuvą.
1923 m. sesuo Marija Margarita išvyko į Lietuvą vadovauti seserų kazimieriečių kartu su „Saulės“ švietimo draugija Kaune kuriamai „Saulės“ mergaičių progimnazijai. Nuo 1923 m. spalio 11 d., remiantis švietimo ministro įsakymu, sesuo Marija Margarita pradėjo eiti Kauno „Saulės“ mergaičių progimnazijos direktoriaus pareigas. 1923–1924 mokslo metais ji turėjo 6, o kitais – 8 pamokas. Jos iniciatyva 1925 m. rugpjūčio 1 d. „Saulės“ mergaičių progimnazija įgijo gimnazijos, o nuo 1926 m. liepos 14 d. – valstybinės mokyklos teises.
„Saulės“ mergaičių progimnazijai tapus gimnazija, sesuo Marija Margerita toliau dirbo direktore ir mokytoja. Per šiuos trejus metus ji taip pat dėstė fiziką ir chemiją „Saulės“ mokytojų seminarijoje. Pasinaudodama JAV įgyta praktika, sesuo Marija Margarita stengėsi mokykloje daug dėmesio skirti praktiniam rengimui. Jos pasiūlyta mergaičių mokymosi ir auklėjimo sistema turėjo suteikti kuo daugiau praktinių žinių, kurios mergaitėms praverstų ateityje, taip pat jai vadovaujant „Saulės“ gimnazijoje buvo skiriamas išskirtinis dėmesys muzikai – moksleivės privalėjo po dvi valandas per savaitę lankyti chorą. Gimnazijoje buvo privaloma vokiečių kalba, o antroji užsienio kalba – anglų arba prancūzų. Moksleivių tėvams pageidaujant, nuo 1927 m. nuo V iki VII klasės buvo mokoma lotynų kalbos. VII ir VIII klasėse pradėta dėstyti namų ruoša. Moksleivės augino gėles ir medelius, gimnazijos kiemą puošė gražiai prižiūrimas darželis. Moksleivės rinko ir prižiūrėjo uolienų ir mineralų rinkinius.
Gimnazijos direktorė sesuo Marija Margarita pasižymėjo ne tik išprusimu, bet ir inteligencija, kuri turėjo didelės įtakos ne tik gimnazijos mokytojams, bet ir moksleivėms. Jos kilnumu, tvarkingumu, gražia eisena ir aristokratiškomis manieromis žavėjosi ne viena moksleivė. Sesuo sukūrė savitą mokymo ir auklėjimo sistemą. Net jai išvykus, jos įvesta „margaretiška“ tvarka ir dvasia išliko per visą gimnazijos gyvavimo laikotarpį. Visuomenė, ypač moksleivių tėvai, vertino ugdymo naujoves, todėl mielai leido savo dukras mokytis į Šv. Kazimiero „Saulės“ mergaičių gimnaziją.
Sesuo Marija Margarita gyveno amerikietišku stiliumi. Į tėvų komitetą ji įtraukė žinomo laisvamanio profesoriaus Gudavičiaus žmoną ir pulkininką Jackevičių, kuris buvo ypač nepalankus prelatui K. Olšauskui. Jos iniciatyva seminarijoje mokėsi skirtingų pilietybių ir tikėjimų išpažinimo mokinės. Tačiau tai keldavo įtampą tarp gimnazijos direktorės ir „Saulės“ švietimo draugijos primininko prelato kun. Konstantino Olšausko.
Atsižvelgdama į „Saulės“ draugijos centro valdybos ir „Saulės“ mergaičių gimnazijos tėvų prašymus, Amerikos pilietei Margaritai Milevičiūtei (seseriai Marijai Margaritai) Švietimo ministerija leido eiti direktoriaus pareigas iki 1926–1927 mokslo metų pabaigos. Tačiau, nepaisant gero darbo įvertinimo, vykdant ministerijos sprendimą, iš šių pareigų ji buvo atleista.
Sudie, Lietuva
1928 m. birželio 16 d. sesuo Marija Margarita buvo atleista iš direktoriaus pareigų ir atšaukta į Čikagą, nors ją užstojo ne tik mokytojai, bet ir moksleivių tėvų komiteto nariai. Seseriai išvykstant į JAV, geležinkelio perone moksleivės su ja atsisveikino su ašaromis akyse. Sesuo Marija Margarita, 1928 birželio 20 d. išplaukusi laivu „Olimpija“ iš Šerburo (Cherbourg) uosto Prancūzijoje, į Niujorką atvyko 1928 liepos 26 d. Jos atvykimą patvirtina ir keleivių sąrašas. Vėliau Marija Margarita persikėlė į Čikagą.
Po kurio laiko, negalėdama susitaikyti su Šv. Kazimiero vienuolijos sprendimu, kai nebuvo atsižvelgta į jos nuveiktus darbus tiek JAV, tiek Lietuvoje, po ilgų apmąstymų 1928 m. rugpjūčio 14 d. sesuo Marija Margarita ryžosi palikti vienuolyną, tačiau oficialiuose dokumentuose pasiliko Margaritos vardą. Vienuolyne išlikusiame susirašinėjime randame užuominą, kad, jeigu kun. Antanas Stasiukynas būtų gyvas, greičiausiai ir sesuo Marija Margarita, prisimindama jo išreikštą pagarbą, nebūtų palikusi vienuolyno. Šv. Kazimiero vienuolijos seserų motinėlė 1938 m. gruodžio mėn. vyresniajai M. Alfredai laiške rašė, kad „atrodo labai visiškai pasikeitusi ir nusivylusi, nesirūpinanti savo sveikata“.
Tačiau Margarita ir toliau liko pedagoge, dirbo aštuonių skyrių valstybinės mokyklos direktore. Ji nepaprastai gražiai prižiūrėjo savo senus tėvelius, išliko labai pamaldi, kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo šv. Komuniją. Kaip mini vienuolyno motinėlė, Margarita pasižymėjo ypatingu pamaldumu, todėl jos pasitraukimą ji laiko labai dideliu nuostoliu Šv. Kazimiero kongregacijai. Apgailestaujama, kad Margarita savo jėgas ir talentą atiduoda kitataučių švietimui, kai to ypač reikia Lietuvai. Laiško autorė prašė vyresniąją seserį M. Alfredą vėl kviesti Margaritą vykti į Lietuvą, „nelaukiant kitų metų“.
Laiške, rašytame 1930 m. gruodžio 11 d., pati Margarita užsimena, kad labai norėtų turėti bent keletą kultūringų draugių, su kuriomis galėtų bendrauti. Nors jai patiko mokytojauti Amerikoje, tačiau, anot jos, „vietiniai yra kitokie“. Nors ją supo daug darbų, kuriuos privalėjo nudirbti, visą likusį laisvalaikį Margarita skyrė knygoms. Nuo 1930 iki 1943 m. dirbo mokyklos vadove ir gyveno kartu su tėvais. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pakeitė Margaritos gyvenimą. Karo akivaizdoje moterys buvo raginamos įsilieti į inžinerijos ir mokslo sritį. 1943 m. mirus tėčiui Ignotui, būdama jau 48 metų amžiaus, Margarita paliko mokyklos vadovo pareigas ir pradėjo dirbti „S Government at Fort Monmouth“, Squier laboratorijoje, New Jersey valstijoje, vienoje iš lyderiaujančių valstybės nacionalinio saugumo komercinių partnerių. Inžiniere dirbo iki 1954 m. Kiekvieną savaitgalį ji grįždavo namo, kad pabūtų su mama.
Mamai mirus, Margarita apsisprendė grįžti į pedagoginį darbą ir į Šv. Kazimiero vienuolyną. Atlikusi vienerių metų noviciatą ir gavusi popiežiaus dispensą, Margarita davė amžinuosius įžadus ir gavo sesers M. Margaritos Onos (M. Margaret Anne) vardą. Ji mokytojavo Šv. Kazimiero vienuolijos aukštesnėse mokyklose, vėliau dirbo Omahoje, Nebraskos valstijoje, o nuo 1968 iki 1974 m. vėl dėstė fiziką ir chemiją Čikagoje, Marijos aukštesniojoje mokykloje (Maria High School). Jos buvusi mokinė Linda Scheufler prisiminė: „Fizikos mus mokė graži mokytoja, kurios pavardės tada nežinojome. Pamokos buvo labai įdomios, bet sunkios.“
Silpstant sveikatai, Margarita išėjo į pensiją, bet nenustojo visais būdais padėti mokytojams. Sugrįžusi į Šv. Kazimiero vienuolyną, atsinešė ir socialinio draudimo įmokas, nes dirbdama kiekvieną mėnesį mokėdavo nustatytą mokestį. Sukauptas senatvės pensijos išmokas ir savo lėšas bei pinigus, gautus pardavus tėvų namus, Margarita paskyrė vienuolynui. Šios lėšos buvo skirtos vienuolyno reikalams ir vyresniųjų vienuolių išlaikymui, nes seserys negaudavo pensijos.
Dėl širdies nepakankamumo Margarita buvo paguldyta į Šv. Kryžiaus ligoninę (Holy Cross Hospital). Mirė 1979 m. spalio 31 d., sulaukusi 86 metų. Laidotuvių Mišios įvyko 1979 m. lapkričio 5 d. Motinos namų koplyčioje. Į paskutinę kelionę Margaritą palydėjo sesuo Ona (Anna Zubricki) su šeima, brolis Jurgis (George) su šeima, sūnėnas kun. mag. F. J. Melevage, dirbantis Mičigano mieste Notre Dame bažnyčioje, sūnėnas Bernardas ir dukterėčia Virginija. Sesuo Marija Margarita (Margaret Anne Melavage) SSC palaidota Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Laidotuvių kalbą pasakė sesuo M. Zalot, kuri taip pat mokė chemijos ir fizikos, o su seserimi Marija Margarita bendravo iki pat jos mirties.
Kas iš tikrųjų buvo Kotryna Milevičiūtė – vienuolė Marija Margarita? Dar 1978 m. Šv. Kazimiero mokykloje leistame žurnale ji lyginama su Einšteinu, Marija Salomėja Sklovodska – Kiuri (Maria Salomea Skłodowska-Curie), su šventąja misioniere Motina Pranciška Ksavera Kabrini (Frances Cabrini, 1850–1917) ir kitais, pažymint, kad šiuos skirtingus asmenis galima atrasti viename Margaritos asmenyje. Ji buvo mokytoja ir mokslininkė, aukštos moralės lietuvių kilmės amerikietė, gebėjusi sakyti „ne“ neteisybei ir blogiui. Sesuo Marija Margarita – akimirką Lietuvos padangėje žybtelėjusi žvaigždė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos švietimo istorijoje.
Doc. dr. Judita Puišo