Pabaiga. Pradžia – Nr. 12 (721)
„Mokslo Lietuvos“ Nr. 1 (732) (šių metų sausio 10 d.) Transhumanizmo skyriaus straipsnyje „XXI a. bioinžinerinės kūrybos mokslinė ideologija“ buvo akcentuota XX a. visuomenės raidos filosofinė orientacija į technologinį determinizmą – nuostatą, kad naujai atsirandančios technologijos, labiau nei ideologijos, lemia kasdienį žmonių socialinį gyvenimą ir jo kaitą. Tiesmukai apibendrinus, technologijos, virsdamos technikos kūrybos mokslu, lemia sociologiją. Tai ir akivaizdu: dar iš mokyklinės istorijos žinome – feodalinė agrovisuomenė, XIX–XX a. atsiradus pramoninei gamybai – gamykloms, industrijai, transformavosi į kapitalistinę visuomenę. O XXI a. žmonijos gyvenimas reikalauja tradicines technologijas, jas derinant su gyvąja gamta, modernizuoti „bioinžinerizuojant“. Tam būtina transhumanizmo ideologiją pastatyti ant rimto mokslo pamato.
Tradicinė mokslo samprata susiformavo XIX–XX a., besivystant negyvosios gamtos – fizikos ir chemijos – mokslams, kaip gamtos mokslo filosofija. Jai buvo būdinga analitinio mokslo kryptis: tyrinėjant, pažįstant sudėtingesnes gamtos sistemas, jas suskaidant į paprastas sudedamąsias dalis – atomus, molekules, per jas aiškinti visos sistemos esmę. Analitinis tyrimų ir aiškinimų metodas dominuoja ir šiandienos moksle (vadinamas pozityvizmu).
Bet jau XX a. antroje pusėje, ypač 1948 m. iškilus kibernetikai, kaip sudėtingų, net ypač sudėtingų sistemų mokslui, teko pozityvizmą modernizuoti. Taip atsirado neopozityvizmas (Karl Raimund Popper, Tomas Kuhn). Analitinė mokslo tyrimo pozityvizmo koncepcija buvo išplėsta, o analizė, ieškant mokslinės tiesos, papildyta jai lygiagrečia komponente sinteze – paradigminiu hipotezių kėlimu.
Sudėtinga tikrovės pažinimo sistema mokslinio tyrimo procese yra matuojama įvairiais metodais ir prietaisais, gaunami pirminiai analitiniai duomenys, išskiriami charakteringi sistemos požymiai ir, jais remiantis, pateikiamas sistemos mokslinis modelis. Mokslinio tyrimo metu pateikiama keletas hipotetinių modelių (hipotezių). Hipotezių teisingumui vertinti kuriami ir atliekami specialūs eksperimentai, kurių dėka gauti nauji tyrimų faktai verčia keisti sistemos modelį. Taip tas modelis vis labiau ir labiau priartinamas prie objektyvesnės tiesos.
XX a. mokslui pasisukus technologinio determinizmo kryptimi, kuriant ir tiriant sudėtingas sistemas, ypač gyvajai gamtai pažinti, atsirado poreikis jų matematinių, elektrinių, įvairiausių fizinių analogų kūrybai. Jei analogas elgiasi kaip modelis, priimama, kad tai iš esmės ir yra šios sistemos tikras mokslinis pažinimas. Gyvosios gamtos sisteminių objektų, kurie akivaizdžiai matomi kaip bioinžinerinės sistemos modeliavimas, mokslas turi specialų bionikos vardą.
Transhumanizmas yra labai sudėtinga, išsivysčiusi, beveik dar nesuprasta organizuota sistema, kuriai priklauso ir žmonija. Gyvybė matoma kaip pasižyminti ypatingais informacijos neatskiriamais grįžtamojo ryšio kodavimo-dekodavimo vyksmais, būdama technologiškai orientuota, tampa pagrindiniu mokslinio dėmesio centru. Ir tai jau yra transhumanizmo ne tik ideologinių, bet ir mokslinių interesų sritis. XXI a. yra transhumanizmo raidos amžius, kurio metu ant neopozityvistinio mokslinio, kibernetiška informacija besiremiančio metodo yra kuriamas specialus sintetinis NBICEE technologijų (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) konverguotas mokslas. Tai – transhumanizmo mokslo pamatai.
(pagal K. R. Popper, G. Ivanickij, D. Kirvelį)
Kai kas teigia, kad transhumanizmas – ne mokslas. Galima sutikti, kad kol kas transhumanizmas, kaip savarankiškas mokslas, dar nesuformuotas. Bet akivaizdu, kad dar šiame šimtmetyje jis bus naujo žmonijos technologinio gyvenimo pamatas, nes ir pas mus – Lietuvoje – formuojama jaunimo posthumanizmo STEAM ugdymo metodologija, kuri aktyviai, tarptautiniu mastu reiškiasi studentų Vilnius iGEM sintetinės biologijos kryptyje.
Skyrių veda prof. Dobilas Kirvelis