Tęsiame konferencijos „Ar amžius gali būti kliūtimi karjerai?“ apžvalgą
Pabaiga. Pradžia Nr. 7 (738)
Niekam ne paslaptis, kad susidūrėme su didele demografine problema. Lietuvoje, kaip daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, visuomenei sparčiai senstant, katastrofiškai mažėja darbingų gyventojų. Kiekvienos valstybės dabartis ir ateitis tiesiogiai priklauso ne tik nuo gyventojų skaičiaus, bet ir nuo ją sudarančios visuomenės gyvybingumo, kūrybingumo ir darbinės praktinės veiklos, jos intensyvumo ir efektyvumo. Nepakanka, kad valstybę sudarantys piliečiai gyventų ilgai. Būtina sudaryti sąlygas, reikalingas jų veiklaus amžiaus prailginimui. Kad žmogus galėtų kūrybingai dirbti, jis turi būti sveikas ir psichologiškai atsparus, dalyvaujantis kultūros programose. Tai reiškia, kad greta visuotinai siekiamos prailgintos bendros statistinės šalies gyventojų gyvenimo trukmės labai svarbu įvertinti bei prailginti ir veiklaus, t. y. darbingo, gyvenimo trukmę.
Greta per pastaruosius 10 metų katastrofiškai mažėjančio jauno amžiaus, pačių darbingiausių ir reproduktyviausių Lietuvos gyventojų skaičiaus (žr. grafiką) išryškėjo ir kita, nemažesnė, demografinė valstybės problema. Tai ryškus asmenų, sulaukusių 60 ir daugiau metų, skaičiaus didėjimas. Ypač į akis krenta, kad vien per pastarąjį dešimtmetį 60–64 m. ir 65–69 m. amžiaus vyrų grupės išaugo beveik penktadaliu. Tai dažniausiai baigiantys arba jau yra užbaigę savo darbinę veiklą žmonės. Paprastai dėl savo sveikatos būklės jie dar galėtų sėkmingai dirbti, tačiau dėl galiojančių įstatymų ir darbdavių nusiteikimo jie yra pirma laiko stumiami į užtarnautą poilsį. Neretai tai yra darbuotojai su didele darbo patirtimi ir per ilgą savo gyvenimą sukaupta išmintimi. Dėl to kenčia ne tik vyresnio amžiaus sulaukę darbuotojai, bet ir neapdairiai besielgiantys darbdaviai. Besitraukiančios darbinės rinkos fone tai palaipsniui tampa ir ryškia visos valstybinės ekonomikos tolesnės raidos problema.
Susidariusios situacijos priežastimi tapo atsilikę nuo šiuolaikinio gyvenimo realijų vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimo norminiai aktai ir dar sovietmečiu susiformavęs visuomenės požiūris į senjorų darbinį aktyvumą. Labai svarbu, kad sveikatos priežiūros srityje aukščiausiu lygiu suformuluoti visuomenės sveikatos prioritetai būtų panaudoti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ekosistemai sukurti. Ši ekosistema turi efektyviai reaguoti ir spręsti Lietuvos valstybei ir jos visuomenei kylančius iššūkius bei plėtoti šalyje gyvenančių žmonių sveikatos ir gerovės sistemas.
Dideliais atsakingų valstybinių institucijų pagalbininkais, vykdant tokią veiklą, gali tapti jau susiformavusios gausios senjorų nevyriausybinės organizacijos. Viena tokių yra viešoji įstaiga Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademija (LVIA), pradėjusi veikti dar 1995 m., t. y. atkūrus Lietuvai nepriklausomybę. LVIA siūlo sudaryti iš LRS, LMS, LMA, SAM, SADM, atitinkamų NVO atstovų darbo grupę, kuri įvertintų demografinę Lietuvos vyresnio, ypač dar darbingo, amžiaus žmonių grupėje susidariusią situaciją ir padėtų juridiškai įteisinti bei įtvirtinti praktiniame gyvenime „veiklios ilgaamžystės“ nuostatą bei jos įgyvendinimo sąlygas. Autorius yra Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos prezidentas, Klaipėdos universiteto profesorius habil. medicinos mokslų daktaras.
