Lietuvių kalba galėsime skaityti profesoriaus Juozapo Jaroševičiaus (lenk. Józef Jaroszewicz; 1793–1860) trijų tomų veikalo „Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“ pirmąją dalį „Pagoniškoji Lietuva“.
Lietuvą
Vilniaus knygininko Rubeno Rafalovičiaus (lenk. Ruben Rafałowicz) M. Rommo spaustuvėje 1844 m. lenkų kalba išleisto veikalo kelionė iki lietuvių skaitytojų užtruko… 180 metų. Tad įžvalgūs šiandien atrodo autoriaus parinkti knygos epigrafui Romos mokslininko ir rašytojo MarkoTerentijaus Varro (116–27 m. pr. Kr.) žodžiai: „Nėra gero javų derliaus be blogos varpos, kaip blogo – be geros.“
Knygos leidėjas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vieno pirmųjų Lietuvos kultūros ir civilizacijos šaltinių, pirmą kartą lietuvių skaitytojui pateikiamo lietuvių kalba, redaktorė – Irena Stankevičienė. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Berenis, Biruta Mikalonienė ir Eglė Pacevičienė. Dalykinius komentarus parengė dr. Laima Bucevičiūtė. Knygos dailininkas – Saulius Bajorinas.
Knygos anotacijoje rašoma, kad šis J. Jaroševičiaus veikalas turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui ir padeda atskleisti tautos kultūros atgimimo istoriją, XIX a. nacionalinio savitumo suvokimą. Antroji ir trečioji knygos dalys, bendru pavadinimu „Lietuva per tris pirmuosius amžius po krikščionių tikėjimo priėmimo“, dar rengiamos. Remdamasis istorijos ir kitais šaltiniais, autorius įtikinamai paneigė kai kurių metraštininkų ir istorikų skleistą mitą neva Lietuva buvo barbariškas, civilizacijos požiūriu atsilikęs, tamsus kraštas.
Aštuoniolika knygos skyrių „Pagoniškoje Lietuvoje“ apima laikotarpį nuo ankstyvųjų baltų laikų iki Lietuvos krikšto XIV a. pabaigoje. Iš kur kilusios lietuvių gentys? Kurios tautos joms giminingos? Didžiųjų kunigaikščių žygiai, kovos su kryžiuočiais, feodalizmo ir teisės formavimasis, tautos charakteris, namai, kaimai, miestai, pilys, krašto apgyvendinimas, kalba, raštas, dainos, papročiai, žemdirbystė, amatai, prekyba, religija – autorius išsamiai nagrinėja senosios Lietuvos, baltų istoriją, materialiąją ir dvasinę kultūrą, pasitelkdamas įvairiausius istorinius šaltinius. Jis apibendrindamas pažymi: „Nėra tikriausiai Europoje tautos, dėl kurios kilmės būtų tiek įvairių nuomonių, kaip dėl lietuvių ir kai kurių jiems giminingų genčių.“
Knygos pradžioje skaitytojams pateikiamas įžanginis Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnis „Senosios Lietuvos atvaizdas nūdienos šviesoje: apie Juozapą Jaroševičių ir jo istoriją“, pristatantis šį prof. J. Jaroševičiaus veikalą. Apie išskirtinę šio veikalo išleidimo lietuvių kalba istoriją liudija knygos pabaigoje publikuojamas profesoriaus Arvydo Pacevičiaus straipsnis „Juozapo Jaroševičiaus Lietuvos vaizdas Vytauto Berenio kūrybiniame palikime“. Profesoriaus universiteto studijų laikų draugas, kultūrologas, istorikas dr. Vytautas Berenis (1963–2013) visą savo akademinį gyvenimą tyrinėjo J. Jaroševičiaus veiklą ir kultūrinį palikimą, į lietuvių kalbą vertė „Lietuvos vaizdą“, tačiau jam nebuvo lemta sulaukti išleistos knygos. Po mokslininko mirties jo žmona Rasuolė Berenienė surinko likusį vyro archyvą ir perdavė jo kurso draugui prof. Arvydui Pacevičiui. Jis ir parašė knygai straipsnį apie dr. V. Berenio mokslinius ir kultūrinius darbus, prasidėjusius dar studijuojant universitete, apgynus diplominį darbą „Juozas Jaroševičius apie švietimą“.
„Kas paskatino Vytautą Berenį imtis Jaroševičiaus „Lietuvos vaizdo“ vertimo, nėra iki galo aišku. Galima kalbėti apie norą šį veikalą turėti lietuviškai ir tikėtiną motyvaciją“, – straipsnyje rašo prof. A. Pacevičius. Neišlikusius ar verčiant praleistus veikalo fragmentus išvertė Biruta Mikalonienė, V. Berenio vertimą tikslino Eglė Pacevičienė.
„Lietuvos vaizdas“ skirtas ne vien istorikams. Knyga sudomins skaitytojus, kuriems Lietuvos istorija yra tapusi neišsenkama tema, o įžvalgos, hipotezės, moksliniai tyrimai ir atradimai sužadina vis didesnį norą pažinti savo kilmę, sužinoti, kuo tikėjo, ką vertino, ko saugojosi, t. y. kaip gyveno, mūsų protėviai. Esame apdovanotoji tauta jau vien todėl, kad išlikome ir šiandien galime ieškoti lietuviškosios, baltiškosios tapatybės atpažinimo ženklų mūsų pačių leidžiamose istorinėse knygose.
Loreta Jastramskienė
Ištrauka iš knygos VIII skyriaus „Žvejyba, medžioklė, bitininkystė“
- 40. Žuvingos upės, ežerai ir Žemaitijos krantus skalaujanti Baltijos jūra, kurioje dar iki 1313 metų gausiai buvo gaudomos silkės (Hartknoch, Alt un. neues Preus. s. 206; Gedebusch, Liefland Jahrbuch. T. I, s. 386), taip pat žvėrių pilni miškai traukė žvejoti ir medžioti. Be jokios abejonės, abu šie verslai iš pradžių buvo tinkamiausi kraštų gyventojams, nes buvo gaunama maisto ir odų, pramoga maloni ir naudinga, tenkinanti namų poreikius ir teikianti prekybai tinkamų daiktų. Kokia gausybė žvėrių buvo Lietuvos miškuose, žinoma ne tik iš senųjų autorių, apie tai rašiusių, bet ir iš paties Lietuvos Statuto (R. X. a. 2). Iš šių šaltinių sužinome, kad, be ligi šiol čia žinomų meškų, lūšių, miškinių kačių, vilkų, lapių, barsukų, kiaunių, bebrų, tada dar šeimomis gyvenusių, be ūdrų, briedžių, stirnų, laukinių kiaulių ir t. t., buvo ir stumbrų, šiandien vien tik Belovežo girioje išlikusių. Buvo ir taurų, jeigu jų su stumbrais netapatinsime, usūrinių šunų, sabalų, elnių, stepių antilopių, dabar gyvenančių pietų Rusioje, ir laukinių arklių, apie kuriuos Čackis sako, kad dar buvę apie 1770 metus (II, p. 261), nes šiandien apie juos jau visiškai nieko negirdėti. Galiausiai gal ir šiaurinis elnias nebuvo svetimas Lietuvoje (Czacki, l. c.). Tokios turtingos girios medžioklę, kuri iš pradžių buvo būtinybė, pavertė aistringa lietuvių pramoga, kuriai patys valdantieji kunigaikščiai galbūt net per daug laiko skyrė.
Ištisi kaimai pagal ypatingas privilegijas vien tik medžiokle privalėjo užsiimti. Pėsčiomis ir raitas, su lanku, ietimi arba ragotine medžiotojas ėjo susigrumti net su pačiu žiauriausiu girios gyventoju. Medžioklinių šunų rūšys, minimos Statute, – pėdsekiai, skalikai, bebriniai, varominiai, paprastieji ir sakaliniai kurtai, kiemsargiai, vižlai, žvalgytojai ir t. t. (R. XIII, a. 12) – turėjo būti Lietuvoje nuo seno žinomos, nes kuris medžiotojas tokiuose sunkiuose darbuose galėtų apsieiti be ištikimų draugų. Gamta buvo ne mažiau turtinga ir įvairių paukščių. Iš jų: ereliai (medžiokliniai, raudonieji, baltieji ir pilkieji), sakalai, taurieji sakalai, vanagai ir t. t., naudoti medžioklėje, jau Lietuvos Statutuose buvo vertinami labiau už medžioklinius šunis (R. XIII, ar. 8, cf.; Czacki II, p. 244).
- 41. Girios taip pat suteikė galimybę gauti naudos iš bičių. Jos veisėsi drevėse ir aviliuose, miškų kirtimuose, bitynų netrūko ir prie namų. Net ir be žmogaus pastangų šiluose ir miškų tankmėse į supuvusius medžius arba dreves (30) laukinės bitės prinešdavo daugybę medaus ir vaško. Šie lietuvių ir žemaičių miškų turtai buvo garsinami jau XVI amžiuje: „Geresnio medaus už žemaitišką, – sako Gvanjinis, – jokiame kitame krašte nerasi, todėl, kad jame labai mažai vaško, ir todėl, kad vaškas toks baltas, kaip gražiausias alebastras. Miškai ten daugiau už bet ką kitą duoda turto, nes rąstuose arba uždarose aukštų medžių drevėse bitės geriau negu aviliuose laikosi ir savo šeimininkui daug medaus suneša“ (Sarm. Europ. Ks. V, p. 26, versta Łasickio, p. 48, 1615 m. leid.).
Tad nieko keista, kad dėl tokios gausybės bičių midus jau tolimoje praeityje buvo žinomas lietuviams, o garsas apie šį gėrimą, ypač apie Kauno liepų midų, išliko iki mūsų laikų.