Genovaitė Kačiuškienė 1977 m. baigė Vilniaus universitetą (VU), 1978–1983 m. mokėsi VU aspirantūroje ir 1984 m. įgijo filologijos mokslų kandidato (pagal dabartinę klasifikaciją – mokslų daktaro) laipsnį. 2004 m. Šiaulių universitete atliko habilitacijos procedūrą.
Nuo 1977 iki 2018 m. – Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. – Šiaulių universiteto) dėstytoja. 1992–1996 m. – Lietuvių kalbos mokymo katedros vedėja, 1996–2005 m. – Humanitarinio fakulteto dekanė, 2004–2018 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė.
1991–1996 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Senato narė, 1996–2016 m. – Šiaulių universiteto Senato narė, 2015–2016 m. – Senato pirmininkė. 2005–2011 m. – Šiaulių universiteto Tarybos narė.
1987–1990 m. lietuvių kalbą dėstė Sorbonos universiteto (Paris 3) Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute. Dešimtmetį (2008–2018) buvo Slovakijos Matejaus Belo universiteto Europos kultūrų studijų katedros profesorė. 2007–2008 m. dirbo Ukrainoje, Metropolito J. V. Rutskio Filosofijos-teologijos studijų institute.
Nuo 2017 m. rugsėjo iki 2023 m. balandžio buvo Lietuvių kalbos draugijos (LKD) valdybos pirmininkė, nuo 2023 m. balandžio – LKD tarybos pirmininkė. Nuo 2007 m. – Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ (Vilnius) bendraturtė ir dėstytoja. Buvo Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC), Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK), Latvijos mokslo tarybos ekspertė, periodinių mokslo leidinių „Kalbos aktualijos“ (Šiaulių universitetas), „Jaunųjų mokslininkų darbai“ (Šiaulių universitetas), „Relacjemiędzykulturowe“ (Jogailos universitetas, Krokuva, Lenkija), „Valoda“ (Daugpilio universitetas, Latvija), „Reģionālāunsociālādialektoloģija“ (Daugpilio universitetas, Latvija), „Motus inverbo“ (Matejaus Belo universitetas, Slovakija), „Vita Traductiva“ (Monrealis, Kanada) redakcinių kolegijų narė. 1992 m. stažavosi Grenoblyje,1994 m. – Paryžiuje, 2007 m. – Romoje. Pagal ERASMUS dėstytojų mainų programą skaitė paskaitas Latvijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Švedijoje.
Tarptautinės dialektologų ir geolingvistų sąjungos (SIDG) Kandidatų skyrimo komiteto narė, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos, UNESCO Šiaulių klubo, moterų klubo „Ragana“ narė. Šiaulių Rotary klubo „Harmonija“ narė, 2013–2014 m. – šio klubo prezidentė. Viena Trečiojo amžiaus universiteto steigimo Šiauliuose iniciatorių ir programų rengėjų, 1999–2010 m. – šio universiteto Humanitarinio fakulteto dekanė.
Moksliniai interesai: dialektologija, fonetika, fonologija, kompiuterinė ir eksperimentinė lingvistika, sociolingvistika, lietuvių kaip užsienio kalbos mokymas, Europos kultūrų studijos, suaugusiųjų švietimas. Daugiausia tiria lietuvių kalbos tarmių fonologinę sistemą.
Jubiliejaus proga skelbiame prof. dr. Skirmanto Valento pokalbį su profesore Genovaite Kačiuškiene.
– Mieloji kolege, sveikindamas su gražia gimtadienio sukaktimi, norėčiau prisiminti gerai žinomą tiesą, kad viską atsinešame iš labai ankstyvos vaikystės – dar toli gražu iki mokslų. Prisimenu Tavo interviu su seserimi, LMTA ir MRU prof. Irena Kruopiene, kad vaikystėje jus pirmiausia išgirsdavo dainuojančias, o tik paskui pamatydavo. Muzika, melodija – ar tik ne čia pirmasis žingsnis į kalbotyrą? Juk dainuoti išmokote tikriausiai anksčiau negu skaityti? Beje, esu įsitikinęs, kad judviejų dainavimą girdėjo ne tik Kiburiuose, Kiemėnuose, bet ir Latvijoje!
– Labai įdomiai, tiesiog žurnalistiškai formuluoji tuos klausimus. Norom nenorom provokuoji atsiverti. Puikiai pastebėjai – visai galimas daiktas, kad už pustrečio kilometro nuo mano gimtinės esanti Latvija mūsų dainavimus ne tik girdėdavo, bet ir atlikėjas pažindavo iš veido, nes dažnai važiuodavome į už keliolikos kilometrų esančią Bauskę apsipirkti. Mums, vaikams, aišku, pirmiausia rūpėdavo nusipirkti pačių skaniausių latviškų plombyrinių ledų su razinom, krečiamų į vaflinius kaušelius tiesiog iš apšarmojusio bidono…
Taip, daina mūsų vienkiemyje skambėdavo kasdien ir ramų vakarą plisdavo aukštaitiškom lygumom toli toli. Pasiekdavo ir netoliese esančios Kiburių pradinės mokyklos mokytojų – Felicijos ir Jono Baikų – ausis. Kaip yra pasakoję kaimynai, jie kasmet laukdavo mūsų pasidainavimų, netyčia išėję į lauką arba plačiau prasivėrę langus. Kas ten dabar besužinos? Įvairių įvairiausių žanrų jos, tos mūsų dainos, būdavo. Ir senovinės, kurias Mamytė vadindavo senoviškomis. Tai liaudies dainos, kurias į mūsų šeimą ir atsinešė Mamytė, puiki dainininkė, jų išmokusi iš savo Tėvelio Antano Banio iš Gudelių kaimo, turėjusio labai gražų aukštą balsą ir grojusio keliomis armonikomis.
Man iš vaikystės labiausiai įsiminė ne tiek tai, kokias melodijas vinguriuodavo senelis, o kaip keistai kvepėdavo ir gausdavo viršuje plačiai išsiskleidžiančios, o apačioje siaurai susiglaudžiančios nepaprastai gražios armonikų dumplės… Dainuodavome ir širdį veriančius romansus – visą Mamytės jaunystės dainų repertuarą, ir tremtinių dainas, net neįvardijama kalba (kažkas yra sakęs, kad lyg kažkokia idiš atmaina) atlikdavome Vaškų mokyklos smetoninių laikų himną „Alachs yr Dievs, Alachs yr pons…“
Kas žino, gal kai kurie nežinomi dainų žodžiai, jų melodija ir ritmika, o gal Mamytės Elzės Ručinskienės, darbščiosios krašto siuvėjėlės, nepraradusios gražaus balso iki pat savo 93-iųjų, lemtingųjų metų, nepaprastai vaizdinga vaškietiška tarmė, man pačiai to net nežinant ir nesuvokiant, klojo pagrindą, o vėliau ir nukreipė mane link kalbotyros. Štai mano jauniausioji sesė Irutė pasirinko studijuoti filologiją ne vien tik sekdama manimi, bet ir sužavėta 1970 metais Vilniaus universitete įkurtos kraštotyrininkų „Ramuvos“, kuriai priklausiau ir aš, mūsų krašte negirdėtų dainų repertuaro, kurį, grįžusi atostogų, nuolat demonstruodavau…
Rimčiau kalbant, matyt, mano genuose buvo daugiau humanitarikos, lituanistikos. Nors mokykloje sekėsi ir patiko beveik visi dėstomi dalykai, tačiau jau ketvirtoje klasėje mokytojas J. Baikamane įpareigojo būti jo pagalbininku – prieš pamokas iš mokytojo diktantų knygos (!) silpniau rašantiems mokiniams diktuoti diktantus. Nenusakomas jausmas ir atsakomybė! Vėliau, jau kitose mokyklose, dažnokai, mokytojų pakviesta prie lentos, skaitydavau įvairiausius savo rašinėlius ar rašinius… Tekdavo dalyvauti ir įvairiuose konkursuose ar olimpiadose…
– Pirmoji Tavo mokykla – pradinė – buvo Kiburiuose, o ją baigus – dilema: važinėti į Vaškus, kur užsienio kalba – anglų, ar per gražiausią Tavo pasaulio upę (greičiausiai latvišku vardu – Yslykį) – į Kiemėnų aštuonmetę su dėstoma prancūzų kalba. Gal teisingai pasirinkta kryptis – per Yslykį (o ne Neris Vilniuje, Sena Paryžiuje ar Dunojus Slovakijoje) Tau davė pagrindinę gyvenimo kryptį?
– Tiesą sakant, pirmiausia tekdavo įveikti dar vieną – pirmąjį – prie pat namų tekantį upelį Drukį, per kurį buvo permestas tik lieptas. Jo upeliu net ir nevadinom. Vadinom jį tiesiog grioviu, pavasarį sužydinčiu skaisčiai geltonomis purienomis, o vasarą beveik ir išdžiūstančiu… Tik prie Kužmiškio, jau arčiau Kiemėnų, normaliu vieškelio tiltu su geležiniais turėklais pereidavau Tavo minimą gražiausią pasaulio upę – Yslykį, į kurį šaltomis pusningomis mūsų laikų žiemomis, grįždamos po pamokų, nuo tų turėklų, išpūtusios plisuotas uniformas, ir šokinėdavom. Jokių upių ar upelių nebūdavo pakeliui į Kiburių pradinę – tik tiesiai per lauką – ir jau mokykloje. Nei draugų, nei nuotykių – ir vieno, ir kito man labai trūkdavo… Tačiau šią kasdienę nuobodybę sugebėdavau paįvairinti. Kartu su toliau gyvenančiais vaikais apsukdavau didžiulius ratus, ištyrinėdavau ir išmatuodavau pakeliui buvusių balų ir griovių gylį, kol grįždavau namo.
Gal tie nuo vaikystės apsukui sukti ratai, išžvalgytos apylinkių upelės ir paskatino pasidomėti, o kas yra už jų… Taip netikėtai pamačiau ir Seną Paryžiuje, ir Dunojų Slovakijoje, ir daug kitų vandenų… Tiesą sakant, pasirinkta Kiemėnų aštuonmetė, po to – ir Saločių vidurinė mokykla su dėstoma užsienio kalba (prancūzų) – po keliolikos metų man atvėrė Sorbonos universiteto (Paris 3) Nacionalinio Rytų kalbų ir civilizacijų instituto duris, kur trejus metus – pirmajai lituanistei iš tarybinių laikų Lietuvos – teko laimė dėstyti lietuvių kalbą prancūzams, o dar po kelerių metų – ta pačia prancūzų kalba dešimtmetį dėstyti įvairias disciplinas ir Matejaus Belo universiteto Banska Bystricoje (Slovakija) magistrantams ir doktorantams, vadovauti magistro darbams ir daktaro disertacijoms, būti Europos kultūrų studijų programos profesore-garante.
Savaime suprantama, be katedros kolegų, šeimos geranoriško požiūrio, ypač vyro Algimanto nuolatinio palaikymo, viskas būtų buvę daug sudėtingiau arba iš viso nieko nebuvę…
– Kai 1972 m. įstojai į lietuvių filologiją Vilniaus universitete, pradėjai lankyti dar jauno, dar tik docento Alekso Girdenio lietuvių kalbos mokslinį būrelį. Ko jis išmokė? Susikaupimo? Įsiklausymo į garsus? Apmąstymo, ko esama anapus garsų, kaip garsuose atsiranda prasmė? Vėliau A. Girdenis buvo ir Tavo daktaro disertacijos vadovas. Tyrinėjimai gražiai sugulė į monografiją „Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2006).
– Nors puikiai kalbėjau (ir iki šiol kalbu) tarmiškai, tačiau lietuvių kalbos moksliniame būrelyje buvo aiškiai suformuluotos tarminės nuostatos. Pirmiausia čia išmokau dar labiau mylėti ir gerbti savo gimtąją – šiaurės panevėžiškių – tarmę, ja didžiuotis. Turėjau galimybę šiek tiek pažinti ir kitas, ypač šiaurės žemaičių (nepakartojamo būrelio vadovo docento, vėliau – profesoriaus, akademiko A. Girdenio gimtąją, jo vartotą net sostinėje, bendraujant su sūnumis ar sutiktais kraštiečiais žemaičiais), taip pat ir taviškę – kupiškėnų, nes tame būrelyje lankydavaisi ir Tu. Čia pradėjau tikrai suvokti, kad tarmės yra didžiulis turtas kalbotyros mokslui, jo tyrėjams. Kokių tik bendrinės lietuvių kalbos garsų, intonacijų, gramatinių formų, įvairių kalbinių konstrukcijų atitikmenų ar probaltiškų elementų galima rasti dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse ir šnektose! Nuo antrųjų studijų metų iki pat šiandienos dialektologija yra ir mano meilė, ir nesibaigiantis tyrinėjimų laukas.
– Trejus metus dirbai Sorbonos universitete, net dešimt – Matejaus Belo universitete Slovakijoje ir kitur. Atsivežei idėjų, kurios iš Šiaulių paplito visoje Lietuvoje, pavyzdžiui, diktantas, akivaizdžiausiai rodantis raštingumą. Ką galėtumei pasakyti apie kalbos politiką Prancūzijoje? Kuo skyrėsi šių universitetų dėstytojų darbo sąlygos, požiūris į mokslą, dėstytojų ir studentų santykiai nuo Šiaulių universiteto (1997–2020)? Kas lėmė ištisų Šiaulių universiteto segmentų (pirmiausia – lituanistikos studijų) išnykimą?
– Diktuotoja, kaip minėjau, esu nuo 10 metų… Todėl, dirbdama Prancūzijoje, negalėjau neatkreipti dėmesio į kasmet vykstančius ir per televiziją transliuojamus diktantų konkursus, kurių prizų fondas siekdavo dešimtis ar net šimtus tūkstančių frankų. Pas mus tokio fondo, aišku, nebuvo, viskas vyko paprasčiau, bet nugalėtojai ir prizininkai nelikdavo be apdovanojimų.
O pradžia – kaip visuomet. Apie rengiamus Prancūzijoje diktantus papasakojau kolegoms lituanistams ir labai greitai kartu su Lietuvių kalbos draugijos nariais (ačiū jiems visiems už palaikymą) nutarėme parsivežtą idėją pabandyti taikyti pas mus, Šiauliuose. Kasmet (ačiū kolegai Algirdui Malakauskui), 25 metus iš eilės, toks lietuvių kalbos diktanto konkursas, skirtas Motinos dienai, vykdavo Šiaulių universitete ir sulaukdavo gausaus įvairiausio amžiaus dalyvių būrio ne tik iš Šiaulių krašto ar aplinkinių rajonų, bet ir iš Vilniaus.
Pradėjus rengti Nacionalinį diktanto konkursą, šią idėją perleidome Šiaulių Gegužių progimnazijai, kuriai vadovauja aktyvi LKD narė Silvija Baranauskienė. Jos dėka šiaulietiško diktanto tradicija sėkmingai tęsiama su miesto Lieporių mikrorajono mokiniais ir mokytojais.
Apie kalbos politiką minėtose šalyse galėčiau kalbėti tik iš dabartinių pozicijų, nes tuo metu Lietuvoje jokių kalbos politikos gairių nebuvo kuriama, bet kalbos taisyklingumu, grynumu buvo išties rūpinamasi: prisimename nuolatines televizijos ir radijo laideles, kalbai skirtus skyrelius laikraščiuose. Savaime suprantama, buvo leidžiami teoriniai ir praktiniai lietuvių kalbos veikalai, vadovėliai ar kiti leidiniai.
Prancūzijoje kalbos taisyklingumu ir grynumu jau kelis šimtmečius rūpinasi Prancūzų akademija, kuri yra daug griežtesnė už Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Ypač daug dėmesio skiriama politikams – netaisyklingai kalbantys politikai netoleruojami, todėl beveik visi pretendentai į politikus yra lankę retorikos kursus, kuriuose ne paskutinę vietą užima ir gana subtilūs kalbos dalykai. Universitetinės studijos daug kuo nesiskiria – studentai visur yra studentai, ypač turint prieš akis dabartinę situaciją. Kiek man teko pastebėti, Prancūzijoje paskaitoms yra skiriama mažiau valandų negu pas mus, jos išdėstytos konkrečiomis dienomis, dažniausiai per dvi dienas, todėl studentai lygiagrečiai gali studijuoti ir kituose universitetuose. Slovakijos studijų struktūra panašesnė į Lietuvos, tik pastebėjau, kad yra labai gerbiami pedagoginį vardą ar mokslo laipsnį turintys kolegos: jiems universitete gana dažnai skiriami atskiri darbo kabinetai su visa reikalinga įranga.
Dėl Šiaulių universiteto man labai skauda ir dar ilgai skaudės – išsklaidyti puikiausi savo srities specialistai, palikta tik pedagoginė kryptis, o dalykų mokytojų kasmet trūksta šimtais… Lituanistinės katedros buvo stipriausios ne tik Šiaulių universitete… Sudaužytos ir išnaikintos, ką čia ir bepridėsi…
– Turėjai daugybę pareigų (katedros vedėja, dekanė, senatorė, Senato pirmininkė), įvairių klubų (pradedant „Rotary“ ir baigiant „Raganomis“ – galima vardinti ir atvirkštine tvarka!), itin aktyvi LKD narė. Iš kur viena moteris gali semtis tiek energijos?
– Man patinka dirbti ir bendrauti su įvairiausių profesijų ir pomėgių turinčiais žmonėmis. Po studijų Vilniaus universitete Lietuvių kalbos institutą, kur turėjau dirbti akademiko Kazio Ulvydo komandoje, Žodynų skyriuje, paskutinę akimirką pakeičiau į Šiaulių pedagoginį institutą, nes supratau, kad visada man bus daug įdomiau dirbti su studentais, o ne su žodžių, kad ir labai vaizdingų ir retų, kortelėmis. Ir nesigailiu…
– Pagrindinis Tavo mokslinis interesas – dialektologija, tarmių mokslas. Šiauliai, kaip žinoma, priklauso vakarų aukštaičių šiauliškių patarmei. Pastaruoju metu propaguojama idėja skelbti Šiaulius Žemaitijos sostine (kažin, ką apie tai mano Telšiuose?). Netgi siūloma idėja įtvirtinti žemaičių tarmę kaip regioninę kalbą, dėstyti ją darželiuose ir mokyklose. Ką manai šiuo klausimu?
– Pasaulio ir Europos didieji miestai (o Šiauliai toks ir yra Lietuvoje) negali ir neturi būti priskirti vienai kuriai nors tarmei, nesvarbu, kokiame tarmės plote ar teritorijoje jis būtų, nes tai – kultūros, mokslo, pramonės, didesnių karjeros galimybių ir kitos traukos centrai. Todėl čia gali sutikti ne tik vakarų aukštaičių šiauliškių, bet ir kauniškių, ir panevėžiškių, ir net kupiškėną Skirmantą Valentą. Natūralu, kad čia gyvena ir kaimyninių žemaičių ar net dzūkų. Aukštaičiai netaps žemaičiais, kad ir ką jiems bruktume, kaip ir tikri žemaičiai visada liks tikrais žemaičiais… Ar reikia susipriešinti iki šiol taikiai gyvenusiems miestiečiams? Nemanau. Esame „ant rubežiaus“ ir tuo didžiuokimės, nes kitiems Lietuvos didiesiems miestams nėra taip pasisekę…