Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena – pradėjo naujuosius akademinius metus – dar vieną ciklą žinių ir nuomonių, diskusijų ir kritikos, paieškų ir atradimų, laimėjimų ir nusivylimo.
Visa tai – akademinės laisvės dalis. Kelias, kuris veda pirmyn tuomet, kai esame laisvi. Svarbu nepamiršti su šia laisve susijusios atsakomybės ir šios laisvės kainos. Kainos, kurią aiškiausiai pajuntu, kaskart būdama Ukrainoje, kur universitetų koridoriuose, maldos namuose – šimtai, tūkstančiai nuotraukų –studentų ir dėstytojų, išėjusių ten, iš kur negrįžtama, žuvusių ginant savo šalį, jos nepriklausomybę ir mūsų visų laisvę.
Akademinės laisvės samprata ir ją lemiantys veiksniai
Akademinės laisvės, kaip profesinės ir žmogaus teisės, samprata, santykis su mokslo ir tyrimų laisve, jos ginamos vertybės ir įgyvendinimo ribos, taip pat šiai laisvei pasaulyje kylantys iššūkiai pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio tarptautiniuose mokslo renginiuose. Šiai laisvei kyla įvairaus pobūdžio grėsmių: ji kenčia dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų, autoritarinių režimų, propagandos ir įvairių geopolitinių įvykių. Iššūkių jai kelia ir pokyčiai visuomenėje, dirbtinis intelektas bei kitos technologijų naujovės. Poveikį gali turėti ir valdžios, politikų kišimasis ar visuomenės informavimo priemonių veikla. Tarptautinių tyrimų išvadose įvardijamos ir kitos grėsmės: akademinės laisvės ,,instrumentalizavimas“, piktnaudžiavimas ja ar iššūkiai prieš akademinės bendruomenės narius dėl jų pozicijos, nuomonės ar priklausymo tam tikrai grupei.
Žinoma, šių veiksnių įtaka akademinei laisvei atskirose valstybėse gali būti nevienoda ir nevienareikšmė, o rodikliai, kaip nustatyti šį poveikį, nors yra ir netobuli, bet jų poveikis – realus. Lietuva taip pat yra veikiama kai kurių išvardintų veiksnių ir nėra apsaugota nuo kitų jai įtakos galinčių turėti aplinkybių, pavyzdžiui, susijusių su mokslo ir tyrimų finansavimu, įskaitant mokslininkų darbo sąlygas, valstybės remiamas ir skatinamas tyrimų sritis, įvairių reformų ir jų įtakos institucijų autonomijai bei akademinės bendruomenės dalyvavimui. Yra erdvės diskusijai apie akademinę kultūrą, mokslo ,,komercializavimą“, konkurenciją ir kt.
Aukštojo mokslo institucijos nėra atsietos nuo valstybės ir pokyčių pasaulyje. Be išvardintų akademinę laisvę veikiančių pokyčių, tarptautiniu mastu keliamas mokslo ir tyrimų laisvės santykis su nacionaliniu saugumu. Bendradarbiavimo su atskirų nedemokratinių, autoritarinių režimų, pavyzdžiui, Rusijos, Baltarusijos ir kt., mokslo institucijomis peržiūra, šio bendradarbiavimo stabdymas ar net nutraukimas yra aktualus ne tik Lietuvai.
Akademiniai ryšiai su institucijomis, kurios yra valdomos autoritarinių režimų ir dirba jiems, negalimi ir neturi prasmės, nes jos nėra ir negali būti laisvos. Gali susiklostyti ir sudėtingesnės situacijos, kai, bendradarbiaujant su tam tikromis valstybėmis ir jų institucijomis atskirose mokslo ir tyrimų srityse, susidaro aplinkybės, kad kita šalis yra ir partneris, ir konkurentas, ir net priešas tuo pačiu metu.
Akademinė laisvė ir atsakomybė
Greta išvardintų pokyčių pasaulyje ir akademinei laisvei kylančių grėsmių svarbi yra ir nuo šios laisvės neatsiejama atsakomybė. Akademinė laisvė apima kitas teises: teisę į mokslą, mokslo ir tyrimų laisvę, saviraiškos laisvę, mokslo institucijų autonomiją, yra susijusi su jomis, nors lygybės ženklo dėti negalima. Atsakymai į šiuos klausimus – ne visada akivaizdūs ir vienareikšmiai, bet akademinės atsakomybės gairės yra gana aiškios. Be to, prie akademinės laisvės ir atsakomybės turinio sampratos suvokimo prisideda ir ją aiškinantys nacionaliniai (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas) ir tarptautiniai (pvz.,, Europos Žmogaus Teisių Teismas) teismai.
Akademinė veikla yra ypatinga, o akademinė laisvė kartais apibrėžiama kaip tam tikra kultūra ar mąstymo būdas. Ir nors kritinis, analitinis požiūris yra skatinamas, kaip ir nuomonių įvairovė, o žodžio laisvė nedraudžia vartoti kalbos, kuri sukrėstų, šaržuotų ar net pašieptų, galioja saviraiškos laisvės ribos: ji negali tapti įžeidimu ir šmeižtu, neapykantos kurstymu, propaganda, diskriminacija. Be to, būtina laikytis akademinės etikos ir profesinių reikalavimų. Šie reikalavimai apima akademinės bendruomenės narių atsakomybę perduoti informaciją ir komentuoti situacijas, remiantis tikrais faktais, pagrindžiant argumentais, vadovaujantis mokslo metodais ir žiniomis. Diskusijose pasigirsta ir poreikis peržiūrėti akademinę kalbą, kaip, pasikeitus ir toliau keičiantis technologijoms ir pačiai visuomenei, o dar ir netrūkstant tokių grėsmių, kaip propaganda ir klaidinga informacija, perduoti žinias, pagrįstas mokslu ir profesionaliai. Mokslininkams teka komentuoti gana jautrius klausimus, pavyzdžiui, valstybės valdžios institucijų darbą, teismų veiklą, valstybių veiksmus tarptautiniuose ginkluotuose konfliktuose, vakcinų poveikį sveikatai ir pan., kai girdima stipri nuomonių priešprieša. Nors diskusija yra būtina ir sveikintina, akademinė atsakomybė įpareigoja vertinti situacijas, remiantis mokslo dėsniais, o jie gali siūlyti aiškų, nors nebūtinai populiariausią, atsakymą.
Manau, kad turime padėti ir tiems, kurie neteko galimybės naudotis aptariama laisve savo valstybėse. Akademinė laisvė yra glaudžiai susijusi su žmogaus laisve ir valstybės nepriklausomybe. Rusijos (anksčiau – Sovietų Sąjungos) vykdytos ir dabar vykdomos represijos, kuriomis paženklintos Lietuvos ir Ukrainos valstybingumo istorijos ir jų tautų likimai, dešimtmečiais buvo nukreiptos pirmiausia į inteligentiją, siekiant užkirsti kelią pažangai ir tiesai.
Akademinė laisvė, kaip teisė, kaip vertybė ir principas, nėra savitikslė. Jos laisvas ir profesionalus (atsakingas) įgyvendinimas lemia valstybės ir visuomenės pažangą. Tai – valstybės, aukštojo mokslo institucijų, akademinės bendruomenės individualios ir bendros pastangos užtikrinti aukštos kokybės mokslą, perduoti žinias visuomenei, neatsilikti nuo jos kaitos ir tinkamai atsakyti į pokyčius pasaulyje. Tai – ir tam tikra socialinė ir profesinė atsakomybė, akademinė kultūra, todėl yra svarbus kiekvieno akademinės bendruomenės nario vaidmuo.
Doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė
Autorė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė, dekano patarėja tarptautinių santykių plėtrai, Ukrainos teisės centro vadovė.