Kiek kartų važiuotum pro Žemaičių Kalvarijas į Barstyčius, Šarnelės kaime dairaisi, bene pamatysi žmogų, kurio akyse pažintum tikrą karalių, taip anksti ir tragiškai užgesusią poezijos žvaigždę Vytautą Mačernį. Stovėdamas ant kalvos, kur medžių apsuptyje yra kapas ir paminklas su jo vardu, pavarde ir dviem datomis, dažnai pažvelgi į laukus, ar tik nepamatysi jį beateinantį per rugių lauką ar žydinčius dobilus. Deja, tos vizijos jau neišvysti.
Vėlai sužinojau apie poetą V. Mačernį ir jo kūrybą. Tik būsimoji mano žmona Simona (Kaubrytė), kurios tėvai gyveno ne per toliausiai esančiame Laumių kaime, o ji pati mokėsi Barstyčių vidurinėje mokykloje, dažnai kalbėdavo apie Šarnelės kaime gimusį ir gyvenusį poetą, o tuometinėje Varduvoje, pervadintoje Žemaičių Kalvarija, parodydavo vietą, kur jis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, žuvo. Per draugus gavome ir 1970 metais išleistą jo eilėraščių knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“. Viskas lyg naujai nušvito. Džiaugiuosi, kad vėliau teko pabūti ir Mačernių sodyboje, name, kur poetas gyveno ir kūrė.
Vėliau teko skaityti ne vieną straipsnį apie V. Mačernio kūrybą ir gyvenimą. Knygos „Vytauto Mačernio kelias“ autorius, literatūros kritikas Vytautas Kubilius įžangoje savotiškai atvėrė vartus į unikalų V. Mačernio poezijos, sielos pasaulį. Tik supranti, kad ne tau jį visiškai pažinti, suprasti, kaip toks talentas šioje sunkioje Žemaitijos žemėje galėjo užaugti, sužydėti ir suskambėti. Ir ne bet kokiais, bet amžinai žydinčiais, amžinai jaudinančiais žiedais. Kaip galėjo toks jaunas žmogus panirti į tokias filosofinių minčių, išgyvenimų gilumas? Gali tik pasvajoti, į kokį pasaulinį poezijos kalną jis būtų virtęs, jeigu ne tas, mirtį atnešęs, šrapnelio gabalėlis? O gal tokia Dievo valia, kad jam leista ilsėtis Žemaitijos žemėje, kurią jis taip mylėjo, vaikystės laukų kalvoje, ne kokiame šaltame Sibire ar kažkur už Atlanto? Čia jį gali lankyti, mylėti visa Lietuva.
Suprantu, kad vargu ar man savo sugrubusiais eilėraščiais pavyktų tinkamai pagerbti poetą V. Mačernį. Bet kodėl laikyti ir gesinti tas skurdžias kibirkštėles, kurios širdyje rusena ir nori nors kiek jo atminčiai nušvisti šiame laikiname pasaulyje? Kas žino, kiek dar kartų bus leista mano akims jo ieškoti Šarnelės kaime, piliakalnyje ar senų medžių apsuptoje kalvoje?
L. Milčiaus eilėraščiai ir nuotraukos
Poeto širdis
(poetui Vytautui Mačerniui
1921 06 05 – 1944 10 07)
„Žmogaus apnuoginta širdis“,
Kokia jautri, kokia jautri!
Vagelėm skausmo išvagota.
Dievo arimuose gal ji,
Poeto daliai dovanota.
Gimt poetu – nešt karštą žodį,
Nešt meilę, ją dalint žmonėms.
Ir savo krašto laukų grožį
Tarsi gėlėm papuošt dainom.
Iš kur tiek jausmo, išminties jaunystėj
Regėti vizijas kaip svajones,
Skęst trioletuose ir parašyti
Net kapų duobkasiui eiles!
Taip,
buvo vakaras, ne vien tik pilkas,
Žaibais kryžiavosi naktis,
Likimas staugė tarsi vilkas,
Kodėl skubėjo tąkart jis!
Žvaigždės nukrinta ir užgęsta,
Tokia, matyt, žvaigždžių lemtis.
Bet ji kita, lig šiol mums dega
„Žmogaus apnuoginta širdis“
Šarnelė
(poetui Vytautui Mačerniui)
Nedidelis šis kaimas, oi, nedidelis:
Keli namai, vingiuotas kelias,
Gandralizdis, dar kelios obelys
Ir žydinčių gėlių darželiai.
Vidudienis. Tylu. O noris taip sutikti
Ateinantį, karališkai išdidų –
Kam lemta čia per amžius pasilikti! –
Poetą, tragiškai nutilusį.
Kaskart, atrodo, net širdis nutyla…
Ir kam jai vargšei plakti, kai garsiau už viską
Eilėraščiai dangaus kalba prabyla.
Matyt, kitaip ir žvaigždės čionai naktį tviska.
Jaunystės mintys liejos gyvais žodžiais,
Skambiais sonetais iš po plunksnos dygo…
Tarsi žiedais lig šiol jais žmonės grožis,
Sugulusiais į nuostabiausią knygą.
Nesutikau. Tik aukštoj liepoj paukštis klykė,
Kad aš einu tarsi jau būčiau aklas
Ir nematau kaimo gale ryškios rodyklės
„Poeto Vytauto Mačernio kapas“.
Ant Šarnelės piliakalnio
Paslaptingas, esi paslaptingas,
Truputį baugu man ir būti,
Sklinda amžių supintos legendos,
Jog švediškos šmėklos čia tūno.
Žmonės Švedkalnio vardą pridėjo,
Gilų šulinį per kalvą kasė,
Kad mėnuliui rausvam patekėjus,
Amžiams pradingtų nekviestos dvasios.
Gal gi viskas kitaip seniau buvo –
Buvo aukuras, degė ugnis,
Vaidilutės dainavo ir būrė,
Ar parjos jų berneliai gyvi.
…………………………………….
Ką poetas Mačernis regėjo,
Ką piliakalnio gelmės jam sakė?
Nežinot, tik, matyt, pakerėjo,
Sruvo mintys ir jėgos iš žemės.
Sruvo mintys ir priesaikas grįžti,
Nepalikti gimtinės, laukų,
Jei likimo žvaigždė imtų kristi,
Čia užmigt amžinuoju miegu.
Dr. Leonas Milčius