Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojas Povilas Z. pasidalino tokiais savo pastebėjimais:
„Kodėl neturi likti mokymo tautinių mažumų kalbomis? Nežinau, kiek yra dar likę legitimių „už“, kuriuos būtų galima pateikti kaip argumentus, aš pateiksiu savo „prieš“. Dirbdamas muziejuje edukatoriumi, nuolat priimu moksleivių grupes iš visos Lietuvos (didmiesčių, provincijos, privačių, valstybinių mokyklų ir net darželių). Yra daug skirtumų tarp miesto ir kaimo mokyklų, privataus ir valstybinio sektoriaus, bet niekada nejaučiu tokio atotrūkio, kaip sulaukęs vaikų iš bet kurių tautinių mažumų mokyklų. Nebesistebiu 9–10 klasių moksleiviais, kurie visiškai nesupranta to, ką jiems pasakoju.
Blogiau dar tai, kad jų mokytojos nesupranta ir beveik nesurezga sakinio lietuviškai. Kitas dalykas, kad jie net nemėgina suprasti, o iškart jungia atmetimo, priešiškumo ir antipatijos viskam, kas susiję su Lietuvos istorija, režimą. Akivaizdžiai, demonstratyviai ir atviru tekstu…
Moksleiviai neturi jokio iniciatyvumo, noro bendrauti (tačiau pasitaiko ir labai mielų „moksliukų“, net mokančių lietuviškai, besidominčių ir tarsi bandančių ištrūkti iš grupės „poniatkių“) ir yra tiesiog priešiški viskam, kas juos supa, pasakojama ar pateikiama. Kartais atsiribojimas pasireiškia inventoriaus niokojimu, vogimu ar užsiėmimo eigos sabotavimu.
Mane kaskart ima siaubas, kad iš esmės mes taip auginame ne piliečius, o parengtus valstybės priešus ar tiesiog nihilistus – materialistus be jokio moralinio, pilietinio pagrindo ar emocinio ryšio su žeme po kojomis ir žmonėmis aplink.“ Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras. Šaltinis: „Aktualijos“, 2024 m. spalio 10 d.