Vadinamosios Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas skelbia vienas kitam prieštaraujančius teiginius: esą, neįrodyta, „kad K. Škirpa tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais“, bet tuo pat metu suskumba aiškinti, kad K. Škirpos atminimo įamžinimas pagilintų „nesutarimus visuomenėje“.
Kodėl? Nes tai esą „prieštaras kelianti asmenybė“. Norėčiau pamatyti politiniame lauke veikusią ar veikiančią asmenybę, kuri prieštarų nekelia. Antanas Smetona? Vytautas Landsbergis? Algirdas Brazauskas? Dalia Grybauskaitė? Netgi veikiantis Prezidentas Gitanas Nausėda? Koks čia „kriterijus“ atrandamas „neprieštaringumo“? Teisingai savo metu klausė prof. Kęstutis Skrupskelis: „Ar paminklai tik šventiesiems?“ Nekelia „prieštarų“ tik tie, kurie slidūs kaip muilas, drungni lyg pamazgų vandenys.
Būtent politiniai sprendimai panaikinti daugiau kaip du dešimtmečius ramiai sau gyvavusius K. Škirpos atminimo įamžinimo ženklus tą visuomenės priešpriešą ir sukėlė. Ne kas kitas. Būtent tai sukėlė aistras, kurios tęsiasi iki šiol. Ne kartą savo straipsniais dėl to bandžiau įspėti ir raginau to nedaryti. Dabar turime rezultatą. O Desovietizacijos komisija savo pareiškimais šią priešpriešą eskaluoja toliau. Neseniai komisijos pirmininkas skelbė, kad komisija „ragina susilaikyti nuo atminimo ženklų K. Škirpai įrengimo“, ir čia pat išvedžiojo, kad „galutinį sprendimą dėl atminimo lentų K. Škirpai turės priimti LGGRTC generalinis direktorius“. Bet gi jis dėl K. Škirpos 2024 m. birželio 25 d. pasirašė LGGRTC istorikų parengtą istorinę pažymą, kurią užsakė Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Komisijos pirmininkas jos tikriausiai neskaitė? Kadangi jo išvedžiojimai ir komisijos rekomendacija, priimta, beje, nesant kvorumo ir nekvalifikuota dauguma, yra diametraliai priešinga minėtos pažymos išvadai.
Teisingai pastebėjo LGGRTC gen. direktorius A. Bubnys: „Mano nuomone, komisija turėtų susirinkti ir iš naujo svarstyti šį klausimą“. Ir susirinkti ne puse komisijos, o reikalingo kvorumo.