Politinių partijų pradžia Lietuvoje
Partijų formavimosi ištakomis galima laikyti laikotarpį, kai pradėta leisti lietuviška spauda. Pirmieji leidiniai, tokie kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ėmė formuoti tam tikras idėjas, kurios būrė tam tikrus žmones. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra laikas, kai politinės partijos kūrėsi visoje Europos teritorijoje, bet Lietuvoje politinių partijų ir draugijų formavimasis vis dar buvo slopinamas spaudos draudimo. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, idėjų sklaida palengvėjo. 1906 m. imperinės Rusijos caras priėmė sprendimą leisti kurtis draugijoms ir sąjungoms. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m. įvyko Rusijos lietuvių seimas Petrograde (Sankt Peterburgas) ir Lietuvių konferencija Vilniuje. Juose reiškėsi politinės idėjos, padėjusios formuoti pirmąsias politines partijas.
1917–1918 m. partijos dar tik formavosi, o 1919 m. jau vyko registravimas į Steigiamojo Seimo rinkimus. Partijoms buvo ypač svarbūs 1919-ieji, nes buvo priimtas pirmasis draugijų, kartu ir politinių partijų, teisių reglamentavimo įstatymas. 1920 m. priimtas Susirinkimų įstatymas, kuris taip pat buvo labai svarbus politinėms partijoms. Tai leido joms veikti legaliai demokratiniais pagrindais.
Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP)
Pati didžiausia tuomet buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija. Jos narių pažiūros buvo priskiriamos dešiniajai pakraipai. Kaip partija, LKDP pradėjo formuotis 1905 m., tačiau susiklostė taip, kad susiformavo dvi jos atšakos. 1917 m. įkurta Petrogrado LKDP atšaka, kurios lyderis buvo Mykolas Krupavičius. Tais pačiais metais Aleksandras Stulginskis LKDP įkūrė ir Lietuvoje. 1918 m. įvyko bendra konferencija. Rusiškosios LKDP, kuri buvo radikalesnė, idėjos laimėjo. Nariai, kuriems tai nepatiko, pasitraukė iš partijos, o susijungusi LKDP pradėjo veikti ir dalyvauti ateinančiuose Steigiamojo Seimo rinkimuose
1919 m. LKDP prisijungė Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Į rinkimus LKDP ėjo vienu sąrašu, bet buvo sudaryta iš trijų dalių. Tokiu strateginiu sprendimu, kai pati LKDP, kaip partija, orientavosi daugiau į inteligentus, Darbo federacija – į darbininkus, o Ūkininkų sąjunga – į ūkininkus. Siekta apimti labai platų interesų ratą, tačiau to kitos partijos nesugebėjo padaryti. Tai buvo daugiausia narių vienijanti partija. Skaičiuojama, kad visi trys LKDP dariniai galėjo vienyti apie 28 tūkst. narių. Visos kitos partijos negalėjo pasigirti net panašiu narių gausumu.
Pagrindiniai dalykai, už kuriuos pasisakė LKDP, buvo demokratinės laisvės ir žemės ūkio reforma. Partija siekė, kad dvarininkams būtų palikta 80 hektarų žemės, o visa kita išdalinta. LKDP buvo už 8 valandų darbo dieną ir nemokamą pradinį švietimą. Šį aspektą LKDP laikė pagrindiniu, kad nors kiek būtų pakeltos tautos galimybės. Ši partija pasisakė už griežtą krikščionišką auklėjimą. Kristaus mokymas buvo iškeltas ir sureikšmintas visais visuomenės aspektais. Dar įdomu, kad šios partijos nariai savo partinę veiklą skirstė pagal parapijas ir į politinę agitaciją įtraukė kunigus, o tuo metu Lietuvos žmonės kunigus laikė autoritetingais bendruomenių nariais.
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)
Kita didžioji tarpukario Lietuvos partija – LVLS – buvo kairiųjų pažiūrų. Valstiečiai liaudininkai formavosi sudėtingiau ir ilgiau nei LKDP. Pradžioje buvo „varpininkai“, o 1905 m. įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga. Dažnai keitėsi partijos pavadinimai, ji vienijo skirtingus narius, tik 1922 m. pabaigoje sujungta kaip LVLS. Priešingai nei LKDP, LVLS priešinosi bažnyčios dominavimui valstybėje. K. Grinius ir daugelis kitų valstiečių liaudininkų buvo laisvamaniai. Jie pasisakė už civilinę santuoką ir kitas tokio tipo iniciatyvas. Be to, jie nepritarė Prezidento institucijos įvedimui, nes nesutarė su LKDP, koks turėtų būti Prezidento vaidmuo valstybėje. LVLS pirmiausia orientavosi į ūkininkus ir valstiečius. Ji taip pat pasisakė už žemės reformą, pertvarkas žemės ūkyje ir geresnes sąlygas darbininkams. Vienas pagrindinių LVLS skirtumų nuo LDKP buvo požiūris į bažnyčią, kurios atžvilgiu nevengta aštrios kritikos.
Tautininkai
Tautos pažangos partijos (TPP), dar žinomos kaip tautininkai arba tiesiog A. Smetonos partija, ištakos yra siejamos su laikraščiu „Viltis“. Šis laikraštis buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1907 iki 1915 m., o nuo 1914 m. leidžiamas ir žurnalas „Vairas“. Aplink šiuos leidinius Vilniuje būrėsi inteligentų ratas. Kaip ir LDKP, Peterburge 1916 m. įkurta TPP. Partija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Ji gerokai sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, nes A. Smetona tapo lyderiu Valstybės Taryboje, rengiant Vasario 16-osios aktą.
Svarbus dalykas yra tai, kad tautininkai savo judėjimo neformavo kaip partijos. Vienijosi daugiau inteligentai, kurie būrėsi aplink minėtus leidinius ir dalyvavo Valstybės Tarybos veikloje 1918–1919 m. Ši partija neturėjo stiprios struktūros, ją sudarė gana mažai žmonių. 1925 m. buvo 19 TPP skyrių, juose – tik 297 nariai. Kalbant apie žemės reformą, kuri buvo aktualiausia, TPP lyderis A. Smetona laikėsi pozicijos, kad dvarų panaikinimas ir jų žemių nacionalizavimas prasilenkia su teise, kad negalima teisėtai atimti žemės. Toks požiūris nepatiko daugeliui rinkėjų. Taip išėjo, kad A. Smetonos partija nepateko nei į Steigiamąjį, nei į Pirmąjį ar Antrąjį Seimą. Tik 1924 m. TPP ir Lietuvos žemdirbių sąjungai susijungus į Lietuvių tautininkų sąjungą, A. Smetonos vedama organizacija 1926 m. pateko į Trečiąjį seimą. Įdomu, kad Lietuvių tautininkų sąjunga nevartojo savo pavadinime žodžio „partija“, nes A. Smetona buvo prieš partijas.
Socialdemokratai
Socialdemokratai buvo pati pirmoji Lietuvoje įkurta politinė partija. Tarpukario Seimo rinkimuose dalyvavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susikūrė dar 1896-aisiais. Lietuvos Taryboje 1917 m. dalyvavo du žymūs socialdemokratų atstovai – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška. 1919 m. partija atkurta kaip organizacija ir nuo tada dalyvavo visuose tarpukario rinkimuose. LSDP atspindėjo darbininkų interesus, tačiau atstovavo, kaip teigė jos nariai, laisvei ir demokratijai. Pasak jų, tam, kad veiktų proletariatas, būtinos ir demokratinės bei bendrinės laisvės. 1921 m. įvyko LSDP suvažiavimas, kuriame buvo kalbėta apie proletariato būtinumą, taip pat reikalauta nacionalizuoti visas dvarininkų žemes. Jos reformos buvo gana radikalios, bet požiūris į bažnyčią – neaiškus.
Nepriklausomybės paskelbimo metais LSDP sudarė 600 nariai, o 1923 m. – jau 3000 narių. Socialdemokratai pasisakė prieš prezidento instituciją, prieš karo padėties skelbimą ir už profsąjungų kūrimą. Jie prisidėjo, kad Trečiajame Seime būtų priimti įstatymai dėl profsąjungų kūrimo. Be to, LSDP smarkiai priešinosi A. Smetonos perversmui ir jo valdžią laikė neteisėta.
Agitacija ir karo padėtis
Bene svarbiausia rinkimų dalis yra agitacija, tačiau tarpukario Lietuvoje beveik visą laiką buvo karo padėtis, kuri neleido laisvai vykdyti rinkimų agitacijos. „Kad rinkimų laikotarpiu būtų galima laisvai „rėkauti nuo bačkos“, be cenzūros ir persekiojimų, tam laikotarpiui karo padėtis būdavo atšaukiama, išskyrus tas vietas, kur vykdavo kariniai veiksmai. Po rinkimų karo padėtis vėl būdavo grąžinama. Taip karo padėtis buvo atšaukta renkant į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimą.
Rinkimų kampanijos, kalbant šiandieniais terminais, tikrai nebuvo švarios. Rinkimai nepasižymėjo diplomatija ar nuosaikumu. Buvo atsišaukimų ir atviros kritikos. Visas kitas partijas LKDP vadindavo bedieviais, ypač LVLS. Dominavo antilenkiškos ir antisemitinės idėjos. Kiekviena politinė jėga turėjo savo leidinį, tad įžeidinėjimo ir žeminimo spaudoje taip pat netrūko.
Doc. Dalia Bukelevičiūtė
Autorė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkė.