Karo vaikas

Tik nedaugelis žmonių nugyvena tokį įdomų ir išskirtinį gyvenimą, kaip staiga 2013 metais miręs labai mylimas Dublino universitetinio koledžo (angl. – University College Dublin) eksperimentinės fizikos profesorius emeritas Aleksas Montvila (angl. – Alex Aleksander Montwill)

 

87 Alex Montwill
Prof. Aleksas Montvila

Jis gimė 1935 m. Troškūnuose, buvo vienintelis vaikas garsioje ir garbingoje Lietuvos bajorų Stanislovo ir Jadvygos Montvilų šeimoje. Jo senelis Aleksandras Montvila (1845–1908) buvo garsių Lietuvos geradarių Stanislovo Adomo Montvilos (1841–1916), Vincento Montvilos (1845–1908) ir Juozapo Montvilos (1848–1911) brolis.

Aleksas Montvila augo Troškūnų dvare, tačiau kai jam buvo ketveri, sovietų kariuomenei veržiantis į Troškūnus, jų šeimai teko per pusvalandį susidėti daiktus. Baimė, kad Montvilų šeimą ištiks toks pat likimas, kaip ir dėdės Vladislovo Montvilos (1885–1942), karo išvakarėse suimto ir ištremto į Sibirą, privertė traukti į Vakarus. Sovietų kariams žengiant per tiltą, vaikas, paslėptas šieno vežime, nė necyptelėjo. Alekso tėvas Stanislovas Montvila (1883–1958) buvo priverstas palikti Lietuvoje visą savo turtą. Pradžioje jie apsistojo Vokietijoje, vėliau Austrijoje, o 1947 metais atvyko į Airiją.

Aleksas Montvila tapo vienu žymiausių fiziku matematiku, bridžo ir šachmatų žaidėju, kokius tik yra mačiusi Airija, ir su pasididžiavimu atstovavo Airijai kiekvienoje iš šių sričių. Viename radijo interviu jis, kalbėdamas su bičiuliu ir žymiu mokslininku daktaru Tony Scott, save apibūdino kaip „karo kūdikį“. Vaikystę jis praleido Vokietijoje, o vėliau gyveno Austrijoje. Vienu metu jam buvo leista lankytis suaugusiųjų mokymo klasėje, kurioje kartu su tėvu mokėsi anglų kalbos. Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui jų šeima buvo priskirta prie perkeltųjų asmenų kategorijos. Kadangi A. Montvilos teta Stefanija Montvilaitė-O’Rourke buvo ištekėjusi už vieno iš pabėgusių iš Airijos XVI amžiuje brolių O’Rourke iš Breffni palikuonio Josef‘o O’Rourke’o, Montvilos 1947 m. galėjo iš perkeltųjų stovyklos išvykti į Airiją. Aleksui tada buvo 12 metų.

Atvykus į Airiją, Alekso tėvas, nemokėdamas anglų kalbos, dirbo sunkius nekvalifikuotus darbus. Kiek vėliau A. Montvilos tėvai įsidarbino slaugytojais pas Fitzwilliam Place pediatrą dr. Lee Wilson. Aleksas pradėjo lankyti mokyklą Belvedere College, tačiau dr. V. Vilsonas įtikino Alekso tėvus leisti Aleksą į Jono Krikštytojo de la Salle vienuolijos Christian Brothers mokyklą Westland Row, kurioje galėjo nemokamai mokytis neturtingųjų vaikai, suskirstyti pagal pasiekimus. Mokyklos direktorius buvo taip sužavėtas Alekso matematikos žiniomis, kad naktimis pats mokėsi taikomosios matematikos, kad galėtų jos mokyti talentingąjį mokinį. Pietų metu Aleksas bėgdavo į Fitzwilliam Place ir nešdavo kibirus anglių į aplinkinių gyventojų židinius. Šis nešiko darbas, pasak jo, vėliau labai palengvino jo regbio treniruotes.

86 Alekso Montvilos knyga Kvantinis nuotykis Ar Dievas žaidžia kauliukais
Prof. Alekso Montvilos išleistos knygos

86 Alekso Montvilos knyga Tebūna šviesaViename iš kambarių buvo didelis tamsus paveikslas, todėl daktaras L. Vilsonas liepė Aleksui būti atsargiam, kad ant jo nepatektų pelenų. Tik po daugelio metų, kai L. Vilsonas paliko paveikslą jėzuitams, buvo pripažinta, kad tai garsaus italų tapytojo Karavadžo (1571-1610) paveikslas „Kristaus paėmimas“.

Nepaprastai sunkus gyvenimas trijų asmenų Montvilų šeimai palengvėjo, kai A. Montvila laimėjo matematikos stipendiją ir 1953 m. pradėjo studijuoti gamtos mokslus Dublino universitetiniame koledže. 1957 m. jis puikiai baigė gamtos mokslų bakalauro studijas Airijos nacionaliniame universitete (The National University of Ireland) ir gavo eksperimentinės fizikos diplomą su pagyrimu Tada jis prisijungė prie fundamentaliųjų dalelių tyrimų grupės ir įstojo į magistrantūrą. 1959 m., įgijęs magistro laipsnį, jis tęsė studijas doktorantūroje, kur jam vadovavo profesorius Thomas Edwin Nevin (1906-1986). 1965 m. A. Montvila apgynė filosofijos daktaro (Ph. D) disertaciją. 1978 m. Airijos Nacionalinis universitetas suteikė jam mokslų daktaro laipsnį.

Montvila dėstė fiziką universitetiniame kolege Dubline net 40 metų, pradėjęs 1959 m. asistentu. Po metų jam teko vadovauti didelei ir aktyviai tyrimų grupei. Tais pačiais metais jo grupė buvo pakviesta prisijungti prie pirmaujančio Europos mokslininkų kolektyvo, tiriančio hipernuklidų susidarymą ir savybes Brukhavene ir CERN. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje A. Montvila tapo vienu pirmųjų Airijos atstovu, dirbančiu CERN (Ženeva, Šveicarija) kaip vizituojantis mokslininkas. Jis buvo pakviestas vadovauti UCD Fundamentaliųjų dalelių tyrimų grupei, kuri tapo europinio branduolinių emulsijų masyvų tyrimo dalimi, vykdė plačius smulkesnių už branduolį dalelių tyrimus.

1976 m. A. Montvila priklausė septynių šalių komandai, kuri pirmoji pastebėjo „žavųjį kvarką“, kuris matomas suskilus atomui. Dvejus metus, išvykęs kūrybinių atostogų, kaip vizituojantis profesorius, A. Montvila ne tik skaitė paskaitas Niujorko miesto koledže (City College of New York) ir Minesotos universitete Mineapolyje, bet ir vykdė tyrimus burbulinės kameros tyrimų srityje.

1973 m. A. Montvila buvo išrinktas derinti bendradarbiavimą su FERMILAB. Šio bendradarbiavimo metu emulsijų, skaitiklių ir kibirkštinių kamerų masyvai turėjo būti paveikti didelės energijos neutrinų pluoštu. Tai buvo pirmasis Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendradarbiavimo projektas. Atliktas eksperimentas leido pirmą kartą tiesiogiai stebėti dalelių susidarymą ir skilimą bei vėliau atrasti „žavųjį kvarką“.

Nuo 1972 m. A. Montvila buvo paskirtas etatiniu lektoriumi, 1981 m. docentu ir 1985 m. Eksperimentinės fizikos profesoriumi. Devynerius metus jis, dirbdamas katedros vedėju, išsiskyrė  nuostabiai santūriu požiūriu į valdymą sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis, aktyviai rėmė įvairių katedros mokslinių tyrimų sričių plėtrą ir džiaugėsi, kad jo vadovavimo metu nuolat didėjo antrosios (magistrantūros) pakopos studentų skaičius. A. Montvila taip pat buvo egzaminų apeliacinio komiteto pirmininku nuo pat jo įkūrimo 1994 m.. Per tą laiką buvo išnagrinėta daugiau kaip tūkstantis apeliacijų. Šias pareigas jis ėjo ir 2000 m. spalio 28 d., išėjęs į pensiją. Jis buvo Fizikos instituto bendradarbis (Institute of Physics, London), Airijos karališkosios akademijos Dubline narys.

Montvilai labai patiko bendrauti su studentais, o jie savo ruožtu žavėjosi jo įžvalgumu, žinių platumu ir gilumu. Beveik du dešimtmečius jis buvo puikus mokslo populiarintojas, įspūdingai pasisakantis ir per radiją, ir per televiziją. Jis, Airijos karališkosios mokslų akademijos narys, buvo ne tik mokslininkas, bet ir mokslo populiarintojas, parengė 150 parengtų radijo laidų plačiajai visuomenei. A. Montvila nuo 1984 iki 1994 m. vedė mokslo laidas plačiajai visuomenei per Airijos transliuotojo RTE radiją. Ypač išsiskyrė ciklai: iš „Nuo graikų iki kvarkų“ (1984/85 m.), „Proto laboratorija“ (1986/87 m.), „Gatvės mokslas“ (1992 m.), „Laiškai iš anapus“ (1993 m.) ir „Suprasti visatą“ (1994 m.). Prieš pat mirtį A. Montvila sudarė visų savo radijo interviu kompaktinį diską ir pradėjo juo dalytis.

Kartu su kolege daktare Ann Breslin išleido dvejas knygas: „ Let There be Light (Tebūnie šviesa)“  (2008 m.) ir „The Quantum Adventure: Does God Play Dice? (Kvantinis nuotykis: Ar Dievas žaidžia kauliukais (2012).

Jo mokslinis palikimas: knygos (https://www.alexmontwill.com/c/books/3); parengtos radijo laidos: (https://www.alexmontwill.com/c/radio-interviews/2); moksliniai straipsniai (https://inspirehep.net/authors/1054005).

Tačiau sugrįžkime prie kitų A. Montvilos pomėgių. Nuo 1952 m. jis žaidė šachmatais ir atstovavo Airijai šachmatų varžybose, tapo Airijos mokyklų ir Airijos universitetų šachmatų čempionu, Airijos jaunimo iki 20 metų rinktinės kapitonu, tris kartus atstovavo Airijai pasaulio olimpiadose ir dalyvavo Europos čempionatuose. 1958 m. UCD šachmatų klube jis susipažino su viena geriausiųjų Airijos moterų bridžo žaidėjų – Ann O’Doherty. Ji supažindino Aleksą su bridžu. Jie abu atstovavo Airiją bridžo varžybose. A. Montvila atstovavo Airijai 1982 ir 1984 metų Pasaulio bridžo čempionatuose. Pažintis su Ann O’Doherty buvo lemtinga – Aleksas Montvilas ir Ann O’Doherty susituokė 1966 m, susilaukė penkių vaikų ir penkiolikos vaikaičių. Brangiausias Alekso Montvilo turtas visuomet buvo jo šeima, keturios dukros ir sūnus. Nors namuose jis galėjo diskutuoti apie kvantinę fiziką su didžiausiais pasaulio mąstytojais, niekada nebuvo laimingesnis, nei žaisdamas su kuriuo nors iš savo 15 vaikaičių.

Susirgęs ankiloziniu sponditu A. Montvila kiekvieną trečiadienį sunkiai sergančią ir priklausytą prie neįgaliojo vežimėlio žmoną veždavo į Regent Bridge klubą Vaterlo gatvėje, kad jie galėtų kartu žaisti bridžą. Būdamas profesoriumi. jis ne tik skaitydavo paskaitas, dalyvaudavo susitikimuose, bet ir lankydavo šeimos narius ir giminaičius, išsibarsčiusius po platųjį pasaulį. 2013 m. pradžioje Aleksas Montvila sutelkė visą šeimyną (apie 20 asmenų) kelionei į gimtinę – Lietuvą, tačiau likus trims mėnesiams iki išvajotos kelionės, mirė staiga nuo širdies smūgio 2013 m. balandžio 18 d. Visi norintys atsisveikinti su prof. Aleksu Montvila galėjo tai padaryti jo namuose. Jis palaidotas Dublino Deans Grange kapinėse.

Montvilos šeimyna, kaip buvo suplanavęs pats Aleksas Montvila, 2013 m. aplankė Vilnių ir Troškūnus. Esu labai dėkinga Alekso Montvilos vaikams – Paul, Helen, Clare ir Jackie, padėjusiems pažinti jų tėtį – vieną žymiausią Airijos mokslininkų.

Doc. dr. Judita Puišo

Autorė yra Kauno technologijos universiteto docentė.

Straipsnis parengtas pagal:

  1. Irish Independent (https://www.independent.ie/news/alex-montwill/29260138.html)
  2. https://notices.irishtimes.com/death/montwill-prof-alex/26069278

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.