Dažnas, atvykęs į Vilnių ir norėdamas jame pasivaikščioti, keliaudamas iš stoties į miesto centrą, eina Sodų gatve.
Bet vargu ar susimąsto, kokių sodų čia būta ir kas buvo tų sodų savininkai. Dar XIX amžiaus viduryje, kai nebuvo čia nutiesto geležinkelio, ši gatvė vadinta Strumilos vardu, nes greta jos, maždaug ties dabartinių Sodų ir Šopeno g. sankryža, buvo pasodinti Juzefo Strumilos sodai. Juzefas Strumila (lenk. Józef Strumiłło, 1774–1847) buvo ne tik Ukmergės pavieto (Lenkijos administracinio skirstymo vienetas) bajoras, teisininkas, bet ir vienas iš pomologijos pradininkų buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Jis – įspūdingo sodininkystės, gėlininkystės ir daržininkystės veikalo „Ogrody północne“ autorius. Ši knyga 1820 m. atspausdinta Vilniuje, Antano Marcinovskio spaustuvėje. Ji buvo labai populiari, išleista bene 10 kartų.
Vincentas Montvila (lenk. Wincenty Montwiłł, 1846–1903), didžiojo geradario ir modernaus Vilniaus kūrėjo Juozapo Montvilos (lenk. Józef Montwiłł, 1850–1911) brolis dalyvavo 1879 m. rugsėjo 13–15 d. Šiauliuose vykusioje žemės ūkio parodoje, aprašytoje tų pačių metų „Ogrodnik Polski“ („Lenkų sodininkystė“) Nr. 7, ir apdovanotas sidabro medaliu. Jo iš Vaivadiškių dvaro (dab. – Ukmergės rajone) atvežti antaniniai, „Kaiser Alexander“ ir „Tiroler“ bei „Tulskie“ labai dideli, geltoni su rausvais ruoželiais obuoliai ir „Reinett Victoria“ bei „Prune noire“ slyvos buvo pripažinti geriausiais.
Vincentas Montvila gimė 1846 m. rugsėjo 11 d. Mitėniškių dvare bajorų Stanislovo ir Aleksandros iš Daugėlų Montvilų šeimoje. Pakrikštytas 1846 m. rugsėjo 17 d. Šėtos Romos katalikų parapijos bažnyčioje. Krikštatėviais buvo pakviesti buvęs Vilniaus civilinių rūmų prezidentas Vincentas Daugėla (lenk. Wincenty Dowgallo) ir jo sutuoktinė Elena (lenk. Helena Antoniego Gintowta) su asistentais: vėliavininku Stanislavu Vielickiu (lenk. Stanisław Wieliczko) su Aleksandra Gintautaite (lenk. Aleksandra Gintowtowna).
Septyniolikmetis Vincentas Montvila aukso medaliu baigė Vilniaus gimnaziją ir mokslus tęsė Peterburgo technologijos institute, kurį sėkmingai baigė. Kurį laiką jis dirbo techniku „Temler ir Švede“ odos fabrike Varšuvoje. 1869 m. palikęs einamas pareigas, kurios sutvirtino jo ir tiksliųjų mokslų išsilavinimą, jis sugrįžo į tėvų dvarą ir jame puikiai ūkininkavo. 1876 m. sausio 27 d. V. Montvila Pagirių Romos katalikų parapijos bažnyčioje susituokė su dvidešimtmete Marija iš Daunoravičių giminės, Paobelio dvaro (dab. – Tulpiakiemis, Ukmergės r.), su kuria susilaukė keturių dukterų. Tačiau 1880 m. rugpjūčio 9 d. Rygoje jo žmona, sulaukusi vos 23-ejų, netikėtai mirė. 1880 m. rugpjūčio 13 d., gavus Livonijos gubernatoriaus leidimą, ji buvo parvežta ir palaidota Pagirių kapinėse. V. Montvila liko našliu.
Sugrįžus į Lietuvą, V. Montvilos gyvenimo aistra tapo sodininkystė. 1876 m. Vaivadiškių dvare jis įveisė didelį vaismedžių medelyną, kuriame augino regiono sąlygoms tinkamas veisles. Jis aktyviai dalyvavo svarstymuose dėl Varšuvos sodininkystės draugijos steigimo. 1885 m. buvo pakviestas būti didžiosios parodos, vykusios Varšuvoje, vaisių skyriaus teisėju. V. Montvila buvo pripažintas Vilniaus, Minsko, Vinicos, Varšuvos ir Sankt Peterburgo sodininkystės parodų ekspertu. Jo pastangomis buvo įkurtas Peterburgo pomologijos draugijos skyrius Vilniuje. 1898–1903 m. jis vadovavo Rusijos sodininkystės draugijos Vilniaus skyriui ir jo pomologijos komisijai, kuri parengė ir 1899 m. paskelbė pirmąjį Lietuvoje tinkamų auginti vaismedžių rinkinį. V. Montvila buvo Vilniaus sodininkų draugijos dvasia, rūpinosi vaisių atranka šiaurės–vakarų gubernijoms, organizavo vaisių muges Vilniuje, valstiečius skatino užsiimti sodininkyste. Jis buvo vienas iš padėjusiųjų profesoriui Adomui Herbnickui parengti veikalą „Atlas plodov“ („Vaisių atlasas“, 1903–1906).
Kaip rašė „Ogrodnik Polski“ redaktorius Edmundas Jankovskis (lenk. Edmund Jankowski, 1849–1938), V. Montvila buvo žmogus, turintis šiltą širdį ir veržlią ranką, visada besivadovaujantis sveiku, išlavintu protu. Nepaisydamas kliūčių, jis siekė tikslų, kurie užtikrino tautiečių laimę ir krašto, kuriame gimė, gerovę. Buvo sąžiningas ir nuoširdus, todėl, bendraudamas su žmonėmis, užkariaudavo visų širdis.
1903 m. rugpjūčio 30 d., būdamas 56 metų, V. Montvila mirė staiga dėl žarnyno uždegimo Vaivadiškių dvare. Palaidotas šalia žmonos Marijos, Pagirių kapinių koplyčioje. Liko jo trumpi, bet dalykiški rekomendaciniai straipsniai, dažniausiai skirti auginti vaisius šiaurinėse gubernijose, publikuoti kas dvi savaites ėjusiame leidinyje „Ogrodnik Polski“; 1901 m. Varšuvoje išleista jo knygelė „Pranešimas apie obelų medelynus Kauno Vaivadiškių dvare, Kauno gubernijoje, Šėtos pašte (lenk. Wiadomość o szkółkach drzew jabłoniowych w majątku Wojewodziszki gub. Kowieńskiej st. pocztowa Szaty („Pranešimas apie obelų medelynus Kauno Vaivadiškių dvare. Šėtos paštas Kauno gubernija“). Moksliniam palikimui priklauso ir jo atrasta obelų veislė „Montvilinis“.
Kuo išskirtinis yra „Montvilinis“? Senųjų vaismedžių kataloguose rašoma, kad 1879 m. V. Montvila, lankydamasis Jančevskių sode Blinstrubiškiuose, netoli Raseinių, susidomėjo nežinoma obels veisle. Iš pradžių jis šią veislę platino Lietuvoje „Sinapo“ vardu. O 1893 m. Varšuvoje vykusio „Ogrodnik Polski“ sodininkų susirinkime V. Montvila pristatė nežinomos kilmės labai išvaizdžius obuolius, kurie iš pirmo žvilgsnio priminė „Glogierówka“ arba „Geltonuosius sinapus“. Manyta, kad tai yra „Sinapo“ sėjinukas. Tačiau tame pačiame susirinkime buvo išsakytas siūlymas pavadinti šią veislę jos daugintojo garbei – „Montvilinis“ (lenk. sin. Montwiłłówka, Graf Nostitz).
Veikale „Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai – senosios lietuviškos vaismedžių veislės“ rašoma: „Vaisiai skinami spalio mėnesį, vartojami švieži, saugykloje išsilaiko iki sausio mėnesio. Vaisiai – vidutiniškai stambūs, cilindriniai, rūgščiai saldūs, vidutiniškai tinkantys transportavimui, atsparūs rauplėms ir rudajam puviniui. Odelė – žalsvai geltona, saulės apšviestoje pusėje margai raustelėjusi. Minkštimas – gelsvai baltas, purus, sultingas. Vaismedžiai – vešlūs, stambūs, ištvermingi žiemą, Derėti pradeda 3–6-ais augimo sode metais. Vainikas – atvirkščios piramidės arba plataus rutulio formos, aukštas, tankus, šakos – tiesios, storos. Dera gausiai, bet ne kasmet.“
Agronomo, sodininko dr. Stasio Švirino (1926–2021) teigimu, „Montvilinis“ yra viena iš Lietuvoje seniausiai auginamų obuolių veislių. Augalų genų banke ne tik saugoma, bet ir tiriama keturiolika senų lietuviškų obelų veislių. Tyrimų rezultatai paskelbti ir tarptautinėje spaudoje: A. Butkevičiūtė, M. Liaudanskas, D. Kviklys, D. Gelvonauskienė, V. Janulis V. The Qualitative and Quantitative Compositions of Phenolic Compounds in Fruits of Lithuanian Heirloom Apple Cultivars. Molecules. 2020 Nov 11;25(22):5263; Starkus A, Frercks B, Gelvonauskiene D, Mazeikiene I, Rugienius R, Bendokas V, Stanys V. Potential Markers for Selecting Self-Eliminating Apple Genotypes. Plants (Basel). 2021 Aug 5;10(8):1612. doi: 10.3390/plants10081612.
Doc. dr. Judita Puišo, dr. Aurelijus Starkus
Dr. Judita Puišo yra Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docentė, dr. Aurelijus Starkus – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus tyrėjas.