Vos tik atvykus į Birštoną, einant nuo autobusų stoties link Nemuno, tarp medžių šmėsteli akmeninė kapinių tvora ir senieji kryžiai.
Pravėrus senųjų Birštono kapinių dailius, bet „suvargusius“ vartelius, akį patraukia ant kalnelio stovėjusios sudaužytos ketaus koplytėlės liekanos. Daugiau nei šimtmetį koplytėlėje Kristus, nešantis kryžių, buvo Birštono senųjų kapinių puošmena. Kaip pasakoja senieji birštoniečiai, prieš keletą metų kapinėse siautėjusi jaunų chuliganų gauja ją suskaldė. Nors laikas ir lietus numaldomai tirpdo įrašą vienoje iš ketaus plokščių, bet vis dar galima įskaityti įrašą lenkų kalba: „WIECZNĄ SZCZĘSLIWOSC RACZ DAC PANIE DUSZY KS. ALBERTA RUBSZY GODNEMU OJCU I PASTRZERZOWI DUSZ 1829 R. 29 WRZ † 1904“, skirtą kunigo Rubšio (1829 m. rugsėjo 29 d. – 1904 m. spalio 6 d.) sielai. Tai kun. Alberto Rubšio kapą žymėjusi koplytėlė.
Atsivertus senąsias Birštono Romos katalikų Šv. Antano mirties metrikų knygas, vienoje iš jų yra įrašas rusų kalba: „1904 m. spalio 6 d. Birštone 76 metais nuo gimimo nuo paralyžiaus mirė kun. Albertas Rubša, aprūpintas šventaisiais sakramentais, Birštono bažnyčios mansionierius. Kunigo kūnas buvo palaidotas Birštono klebono kun. J. Korvelio (Karvel), dalyvaujant kun. A. Vaškevičiui ir kun. Račkovskiui, tų pačių metų spalio 9 d. Birštono parapijos kapinėse.“ Nors antkapio ir mirties įrašai nenurodo, kokiam vienuolyno ordinui priklausė A. Rubša, iš senųjų knygų sužinome, kad jis buvo Basųjų karmelitų ordino vienuolis.
Žemaičių vyskupijos seminarijoje studijavusių klierikų sąrašuose rašoma, kad A. Rubša gimė 1829 m. rugsėjo 29 d., buvęs kilimo iš Šaukėnų parapijos, Karmelitų ordino klierikas, atvykęs iš Kolainių vienuolyno. 1857 m. jis priėmė įžadus. Mokėsi Šiaulių mokykloje. Žemaičių seminarijos sąrašuose jis minimas nuo 1858 m., o 1861 m. spalio 7 d. išvyko, baigęs mokslus. 1861 m. įšventintas. Nuo 1862 m. buvo Klovainių vienuolyne. 1872 m. kun. A. Rubša buvo Inturkės (Giedraičių dekanato) bažnyčios administratorius.
1864 m. gruodžio 29 d. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius Kauno gubernatoriaus Mikalojaus Muravjovo raštu buvo informuotas apie Klovainių kunigų karmelitų vienuolyno panaikinamą. Uždarius vienuolyną, dalis vienuolių buvo išsiųsta į Kretingos bernardinų, o kita dalis – į Raseinių dominikonų vienuolyną. Dirbantys parapijose buvo palikti vietoje. Trys karmelitai, tarp jų ir A. Rubša, buvo vyskupo M. Valančiaus pakviesti kaip klierikai į seminariją, įšventinti kunigais ir pasiųsti į parapijas. 1864 m., uždarius visus vyrų vienuolynus, liko veikti tik Visų Šventųjų senosios observacijos karmelitų vienuolynas, kuris priglaudė kitų uždarytųjų vienuolynų vienuolius. 1867 m. karmelitų vienuolyne buvo 29 vienuoliai, atstovavę 4 vienuolijoms. 1869 m. kun. A. Rubša buvo Žeimelio bažnyčios filialistas. 1876 m, jis pasiuntė Mykolą Racevičių – (Račą, 1829–1895) mokytis į Varšuvos muzikos institutą, kuriame šis 1882 m. baigė vargonų klasę ir tapo vargonininku, chorvedžiu ir kompozitoriumi.
1878 m. A. Rubša, buvęs Naugarduko dekanas (Minsko gubernija), išsiųstas į Vilniaus tėvų karmelitų vienuolyną, nes priešinosi, kad bažnyčioje pamaldoms būtų vartojama papildomai rusų kalba, ir pasakė pamokslą, kurį tuometinė valdžia įvertino kaip „kenksmingą“. Nors caro valdžia 1880 m. spalio 8 d. jį atleido nuo gyvenimo vienuolyne, tačiau išliko draudimas eiti bažnytines pareigas Minsko gubernijoje.
1880 m. A. Rubša, kuriam tuo metu buvo 51 metai, paminėjo 20 metų kunigystės jubiliejų. 1881 m. balandžio 28 d. Vilniaus Visų Šventųjų vienuolyne liko tik trys karmelitai: vyresnysis tėvas Feliksas Bugaila (Felix Bugailo), kuriam buvo virš 50 metų, tėvas Saturninas Bugdinas (Saturnin Budgin), kuriam tuo metu buvo 80 metų ir A. Rubša. 1883 m. pabaigoje vyresniuoju tapo F. Bugaila. Jam mirus 1884 m. balandžio pradžioje, vienuolyne liko tik du karmelitai – S. Budginas ir A. Rubša.
Tėvas S. Budginas pašauktas būti vyresniuoju. Jis (tikrasis vardas – Antanas) gimė Žemaitijoje, mokėsi Marijampolės mokyklose ir, tapęs marijonu, gavo Stanislovo vardą. Tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjęs likti tėvų marijonų vienuolyne, jis sugrįžo į Karmelitų ordiną, buvo įšventintas kunigu ir gavo Saturtino – Elijo vienuoliškąjį vardą. Iki pat mirties (1887 m. lapkričio 8 d.) S. Budginas kunigavo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje. Kaip rašoma knygoje „Z przeslosci karmelitow na Litwie i Rusi“, tėvą Saturniną Bugniną, kaip šventąjį, laidojant verkė visas Vilnius. Šioje knygoje teigiama, kad tėvas Saturninas buvo paskutinis Lietuvos ir Rusios karmelitas. Tačiau, jeigu prisiminsime, kad Vilniaus Visų Šventųjų vienuolyno vienuolyne gyveno tėvas A. Rubša, galima teigti, kad jis buvo ne tik paskutinis Lietuvos, bet ir Rusios senosios regulos karmelitas.
1886 m. sausio 23 d. vienuolynas buvo uždarytas. Prie Visų Šventųjų bažnyčios liko tik trys buvusio karmelitų vienuolyno kunigai: 2 karmelitai ir 1 diecezinis kunigas, kiti buvo išsiųsti į Gardino pranciškonų vienuolyną. Kun. A. Rubša tapo parapijos klebonu, buvęs vienuolyno vyresnysis kun. S. Budginas – parapijos vikaru, o diecezinis kunigas Kuncevičius paliktas pagal vidaus reikalų viceministro leidimą gyventi Vilniuje Visų Šventųjų bažnyčios klebono globoje. Kun. A. Rubša Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebono pareigas ėjo iki 1891 m. gegužės 12 d., kai palaimino paskutinę santuoką šioje bažnyčioje. Jį pakeitė kun. Liucijus Monkevičius.
1892 m. balandžio 6 d. Nemunaičio klebonas A. Rubša palaidojo pirmąjį savo parapijietį – vaikelį, mirusį nuo difterito, o netrukus, 1892 m. gegužės 18 d., palaidojo ir 64 metų Nemunaičio kleboną kun. Ipolitą Pankevičių. Pradėjo rūpintis naujos Nemunaičio bažnyčios statyba. 1898 m.A. Rubša jau turėjo naujos bažnyčios planą ir sąmatą. Bažnyčios projektą parengė architektas V. Michnevičius. 1898 m. pabaigoje kleboną A. Rubšą pakeitė Romos katalikų seminarijos dėstytojas Boleslovas Sperskis. Paskutiniąją santuoką Nemunaityje klebonas A. Rubša palaimino 1899 m. vasario 10 d., o 1899 m. balandžio 25 d. pakrikštijo Nemunaičio parapijietę.
Kun. A. Rubša 1899 m. atvyko į Birštono Šv. Judo Tado medinę bažnytėlę. Pirmąją santuoką Birštone kun. A. Rubša palaimino 1899 m. rugsėjo 21 d. Birštono Romos katalikų bažnyčioje kun. A. Rubša ėjo administratoriaus pareigas, pakeitęs buvusį administratorių kun. A. Racevičių. Nuo 1901 m. sausio jis tapo Birštono klebonu.
Nors ir būdamas garbaus amžiaus, A. Rubša, matydamas gausiai atvykstančius poilsiautojus iš visos Rusijos imperijos ir Lenkijos, pradėjo rūpintis naujosios Birštono bažnyčios statyba. Tuo metu dar galiojo naujų katalikų bažnyčių statybos ribojimai, kurie atsirado po 1863 m. sukilimo. Nors minėtasis draudimas buvo atšauktas 1897 m., leidimus naujų bažnyčių statybai vyskupijos turėjo suderinti su gubernijų statybos skyriais. Buvo reikalaujama statybų organizavimo ir lėšų panaudojimo kontrolės. Klebonas kun. A. Rubša, laikydamasis reikalavimų, subūrė statytojų komitetą iš to meto įtakingų Prienų ir Birštono žmonių gyventojų. Gavęs statybos leidimus, 1900 m. mūrinės bažnyčios architektu jis pasirinko jau minėtą inžinierių ir architektą, neogotikinių bažnyčių Lietuvoje ir Gudijoje projektų autorių, iš Žeimių parapijos kilusį bajorą Vaclovą Michnevičių (1866–1947).
Birštono bažnyčios projektas buvo patvirtintas ir pradėti statybos darbai. Kertinis naujosios bažnyčios akmuo padėtas 1903 m. Kadangi naujoji bažnyčia turėjo iškilti vietoje medinės, pastaroji 1902 m. birželio 16 d. parduota iš varžytinių už 550 rublių. Pamaldoms buvo pastatyta laikinoji koplyčia. Deja, laikas buvo negailestingas ir paskutiniąją birštoniečių santuoką, kaip klebonas, kun. A. Rubša palaimino 1904 m. sausio 18 d. Tą pačią dieną kitą jaunųjų porą sutuokė naujasis Birštono bažnyčios klebonas – iš Švenčionių parapijos perkeltas kunigas Jonas Karvelis (I Korvel). Paskutiniąją Birštono parapijos kapinėse Birštono parapijietę valstietę Marijaną Dzigelevičiūtę-Klimavičienę A. Rubša laidojo kaip klebonas 1903 m. lapkričio 29 d. 1904 m. kovo 23 d. Birštono parapiją perėmė kunigas J. Karvelis.
Birštono sakraliniame muziejuje saugomas mažasis Karmelitų mišiolas (1762). Jį iki mirties skaitė kun. A. Rubša. Dabartinės Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kairiojo altoriaus antrame tarpsnyje yra Šv. Juozapo su kūdikėliu rankose paveikslas, perkeltas iš senosios XVIII amžiaus Birštono medinės bažnytėlės, kurį taip pat regėjo ir tėvas A. Rubša.
Kaip atrodė tėvo A. Rubšos antkapinis paminklas? Nukeliaukime į Kauną. Ten šalia Šv. Kryžiaus Basųjų šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordino (lot. Ordo Fratrum Discalceatorum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCD) vienuolyno yra koplytėlė, kurią greičiausiai paaukojo parapijietis Mikalojus Pranciškus Rekošas ( Mikołaj Franciszek Rekosz, 1832–1911). Ji labai primena buvusią Birštono kapinėse. Tikėtina, kad M. P. Rekošas taip pat galėjo prisidėti, kad panaši koplytėlė įamžintų paskutinį Lietuvos senos regulos Karmelio kalno Švenčiausios Mergelės Marijos brolių ordino tėvą A. Rubšą. Nors jis ir neišvydo jau pastatytos mūrinės bažnyčios, bet jo pradėtus darbus mato kiekvienas, atvykstantis į Birštoną, – virš medžių viršūnių į dangų kylantį geltonų plytų Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios varpinės bokštą.
Doc. dr. Judita Puišo