Kai prasidėjus Lietuvos atgimimui išgirsdavome rėksmingus įrodinėjimus, kokie tariamai baisūs buvę sovietinio laikotarpio mokytojai (ateistai, nutautintojai, sovietinės ideologijos diegėjai, negerbiantys mokinio asmenybės ir pan.), visada norėdavosi jiems kietai atkirsti, pavadinant taip teigiančius, melagiais ir provokatoriais. Kaip taisyklė, tokie rėksniai patys mokykloje niekada nedirbo.
Žinoma, pasitaiko ir negabių pedagogų, kaip būna ir prastų gydytojų ar nekūrybingų inžinierių. Bet absoliuti dauguma mokytojų yra atsidavę savo darbui – jaunimo ugdymui. Griežčiausias mokytojo veiklos vertintojas – klasė: jeigu neturi pedagogo talento, mokinių meilės nesitikėk. O jei tavęs, ateinančio į mokyklą, pasitikti atbėga pulkelis mokinukų, jei pasipasakoja tau slapčiausias savo abejones, supranti, kad esi savo vietoje: joks inspektorius tiksliau tavo gebėjimų neįvertins. Ir taip egzaminuojamas esi visą darbo laiką. Net nebedirbantis mokykloje išgirsta nepakartojamą įvertinimą: „Buvote mano mokytojas“ arba „Buvau Jūsų mokinys.“. Prastam mokytojui niekas to nesakys. Pasitikėjimas mokytoju yra svarbiausias visų švietimo reformų sėkmės garantas. Lietuvos mokyklose visada vyravo laisvo žmogaus, tėvynės piliečio patrioto ugdymo tikslas. Todėl net nežiūrint visų okupacijos laikotarpio primestų reikalavimų, Lietuvos mokykla išugdė Sąjūdžio kūrėjų – tautos dvasios skatintojų kartą.
Vienas iš Sąjūdžio idėjų formavimo ir sklaidos židinių buvo tuometinis Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas. Ši mokslo įstaiga buvo viena svarbiausių tvirtovių, ginančių Lietuvos mokyklą nuo nutautinimo. Čia dirbo tokie šiuolaikinės ugdymo teorijos ir jos diegimo didvyriai, kaip prof. Jonas Laužikas, kurį okupacinis režimas išvarė iš Vilniaus pedagoginio instituto vadovo posto ir net atėmė jo mokslinius laipsnius, psichologas ir edukologas prof. Leonas Jovaiša, prof. Juozas Vaitkevičius, sukūręs Šiaulių pedagoginio instituto mokslinį potencialą, dr. Antanas Mockus, išvarytas iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto už lietuvių tautos dainų rinkėjų darbų sklaidą, buvę tremtiniai – muzikinio ugdymo teorijos kūrėjas dr. Zenonas Marcinkevičius ir fizikas, socialinių mokslų daktaras Zigmundas Ramanauskas, pedagogė rusistė, slapta vienuolė Bronė Papkevičiūtė, kuri rusų kalbos mokymą orientavo gimtojo krašto pažinimo kryptimi, vengiant rusifikacijos.
Šiame institute galimybę tęsti mokslinę veiklą gavo ir iš Vilniaus universiteto atleista kultūros istorikė dr. Meilė Lukšienė, deja, neturėjusi edukologinio pasirengimo, Atgimimo laikotarpiu ėmusi vadovauti Tautinės mokyklos kūrimo koncepcijai. Kaip vėliau labai taikliai apibūdino buvęs švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius (vienintelis iš visų per šiuos tris dešimtmečius buvusių švietimo ministrų, kuris ėmėsi realių žingsnių, atkuriant sovietmečio nuniokotą švietimo sistemą) šios koncepcijos įgyvendinimą apleido patys jos kūrėjai. Apie savo skaudžią patirtį jis išsamiai aprašė knygutėje „Kaip aš buvau ministras“.
Tikra tragedija Lietuvos valstybės atkūrimo kelyje įvyko 1992 metais, kai rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (pervardintą Atkuriamuoju Seimu) didele balsų persvara laimėjo Lietuvos Demokratine Darbo partija persivadinusi LKP. Kolaborantų sugrįžimas nutraukė Sąjūdžio idėjų įgyvendinimą. Per po to sekusius tris dešimtmečius faktiškai buvo sunaikintos pagrindinės ugdymo mokslo ir pedagogų rengimo institucijos: likviduotas Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, o po kurio laiko prisidengiant vadinamąja universitetų „optimizacijos reforma“, uždarytas ir Lietuvos edukologijos universitetas. Likviduoti visi pedagogams skirti periodiniai spaudos leidiniai. Kur dabar gali savo problemas apžvelgti Lietuvos pedagogų bendruomenė, kai nebeliko nei jiems skirto savaitraščio, nei žurnalo. Nėra net šią bendruomenę atstovaujančio internetinio leidinio. Tai kaip palaikyti pastovų ryšį tarp valdžios ir pedagogų bendruomenės?
Išmanantys ugdymo procesą žino, kad kiekvieno dalyko mokymo reglamentuoja trys susiję komponentai: dalyko programa, vadovėlis ir mokymo bei metodikos priemonių rinkinys. Šiandien niekas nepaaiškins, kodėl norint sukurti naujovę, reikia sugriauti tai, kas buvo ir tinkamai veikė. Kodėl reikėjo sunaikinti Edukologijos universitetą, jei dabar viską šį naujo tenka kurti daugiaprofiliniame Vytauto Didžiojo universitete, bandant ten sukišti vos ne visas universitetinio ugdymo sritis. Universitetų reforma įvykdyta jau seniai, bet bendrojo ugdymo dalykų dėstymo metodikos sistema nesukurta iki šiol. Todėl ir ginčijamasi ne tik apie tai, kaip šiandien reikia dėstyti matematiką, fiziką, chemiją ir pan., bet ir kaip turi būti keičiamas šių dalykų programų turinys.
Per tuos tris dešimtmečius Lietuvos švietimo valdymo institucijose beveik nebeliko specialistų, turinčių gilų profesinį edukologinį pasirengimą ir pedagoginę patirtį. Kai 1995 metais Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje išsakiau nuostatą, kad Švietimo ministerijos specialistai privalo turėti profesinį edukologo pasirengimą ir bent penkerių metų darbo mokykloje, kilo didžiulis šurmulys tarp šiame renginyje dalyvavusių ministerijos pareigūnų. Vienas iš jų, pašokęs iš vietos, užrėkė: „Jeigu penkerius metus padirbėčiau mokykloje, tai sustabarėčiau. Mano darbas – ne mokyti, o vadovauti…“ Žinoma, kaip galima vadovauti sričiai, kurios neišmano, šis tariamas vadybininkas neužsiminė.
Vyraujant tokioms tendencijoms Švietimo ir mokslo ministerijai buvo primetamos jai visai nebūdingos funkcijos, o jos vadovais dažnai tapdavo asmenys, neturintys atitinkamo profesinio pasiregimo. Pirmuoju atkurtos valstybės ministru paskirtas Darius Kuolys 1990 m. rugpjūčio pabaigoje vykusiame šios srities institucijų vadovų pasitarime pareiškė, kad tik 5 proc. mokytojų gerbia mokinio asmenybę, aišku, nepateikdamas jokių tokio teiginio įrodymų. Kaip galima vadovauti sričiai, kurios absoliučią darbuotojų daugumą minietras laiko netinkamais? Ir tokius vertinimus išsako asmuo, niekada nedirbęs mokykloje. Kiek vėliau šioje ministerijoje vadovauti bendrojo ugdymo sričiai buvo patikėta … kelių ir tiltų inžinieriaus kvalifikaciją turinčiam visuomenininkui. Vienas ir pirmųjų naujojo viceministro pasiūlymų buvo atsisakyti darbinio ugdymo dalyko ir uždaryti mokyklų darbinio mokymo dirbtuves bei kabinetus. Kas yra darbinis mokymas, šis asmuo neturėjo jokio supratimo.
Buvo laikotarpis, kai veikė bendra Švietimo ir kultūros ministerija. Per tris dešimtmečius ši institucija tapo „švietimo, mokslo ir sporto ministerija“. nors, kaip sakoma, net arkliui aišku, kad sporto reikalus turi kuruoti Sveikatos ministerija. Papildomų funkcijų priskyrimas prieštarauja elementariems vadybos principams.
Išsami šios srities analizė rodo, kad dabartiniu metu labiausiai racionalus šios ministerijos veiklos laukas yra švietimo ir mokslo raida. Įstatymo dėl ministerijos kuruojamos srities pakeitimas atvertų kelią šios ministerijos personalo struktūros pertvarkai. Tai leistų naujajai ministrei sukomplektuoti kvalifikuotą ministerijos specialistų komandą, sukviesti atitinkamą profesinę kompetenciją ir patirtį turinčius patarėjus. Apibrėžus ministerijos veiklos sferą ir sukomplektavus jos specialistų personalą, atsirastų galimybė nuosekliai imtis šios srities atkūrimo darbų. Tarp jų svarbiausi:
1) bendrojo ugdymo mokyklų tinklo atkūrimas. Per praėjusius tris dešimtmečius Lietuvos švietimo sistema neteko daugiau kaip dviejų trečdalių ugdymo įstaigų ir didžiosios dalies jos turėto materialiojo potencialo: milžiniško kiekio mokyklinės paskirties pastatų, sporto salių, stadionų, mokomųjų bandymų sklypų ir kt. Tarp uždarytų ugdymo įstaigų pateko ir daugiau kaip šimtmetį trukusios veiklos patirtį sukaupusios mokyklos, kurios be jokios abejonės turėjo būti priskirtos valstybės kultūros paveldui. Kokius finansinius nuostolius per tą laikotarpį patyrė švietimo sektorius, jokia valstybės kontrolės institucija net nepasidomėjo. Pedagogų trūkumas akivaizdus visose šio sektoriaus grandyse, nežiūrint nuolat kartojamų propagandinių užkeikimų apie mokytojo profesijos tapsmą „prestižine“.
Jokiu būdu negalima aiškinti, kad mokyklų ir mokytojų skaičius mažėja dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, nes priežastinis ryšys rodo priešingą kryptį: gyventojų skaičiaus mažėjimas yra nevykusio valdymo pasekmė. Akivaizdu: jeigu gyvenvietėje nebelieka mokyklos, kultūros ir sveikatos apsaugos centro bei kitų socialinių paslaugų institucijų, joks verslas ten neinvestuos ir naujų darbo vietų nekurs, jokia jauna šeima neplanuos ten apsigyventi. Pradinių mokyklų tinklas turi būti taip išdėstytas, kad visi 7-10 metų amžiaus vaikai galėtų mokytis netoli namų ir jų nereikėtų kiekvieną rytą vežioti rajono keliais, kad mokyklą jie pasiektų neišsimiegoję ir išvarginti, o po pamokų vėl lauktų, kol juos sukimš į mokyklinį autobusiuką, negavusius galimybių lavintis užklasinėje veikloje. Apie kokią švietimo vadybą liudija tai, kad uždarytų mokyklų patalpos atitenka senelių globos namams? Tokios, atsiprašant, permainos matomos net perspektyviose priemiestinėse vietovėse, kaip, pavyzdžiui, sparčiai augančioje Šiaulių rajono Bridų gyvenvietėje, esančioje vos už poros kilometrų nuo didmiesčio.
Valstybei milžiniškus nuostolius nešanti darbingų perspektyvių gyventojų emigracija bus suvaldyta, plėtojant tiek stambųjį industrinį, tiek smulkųjį vietinį verslą, o vis dažniau planuojančios sugrįžti iš emigracijos šeimos turės kur įsikurti. Nereikia pamiršti, kad net iš gana neramių ir nesaugių Europos valstybių sugrįžta mūsų buvę tautiečiai, įgiję privataus verslo patirtį ir suvokiantys, kad Lietuva yra sparčiai auganti, sveiku klimatu ir sveika mityba pasižyminti valstybė. Praktiškai jokių objektyvių emigracijos skatinimo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnių čia jau kuris laikas nėra. Todėl ir mokyklų skaičius nebeturi mažėti. Neišnaudoti šio palankaus laikotarpio teikiamų galimybių valstybės ekonomikos plėtrai būtų didžiausia kvailystė. Labai pozityviai nuteikia ir naujojo Seimo sudėtis, ir rengiama Vyriausybės veiklos programa;
2) bendrojo ugdymo turinio atnaujinimas. Vienas iš pačių svarbiausių Lietuvos švietimo sistemos atkūrimo darbų – sudaryti kompaktišką specialistų komandą, kuri operatyviai išanalizuotų visų mokymo dalykų programas, vadovėlius ir mokymo bei metodines priemones, kad išsiaiškintų, ar dabartinis ugdymo turinys parengia besimokantį jaunimą profesijos pasirinkimui ir savarankiškam gyvenimui. Būtina pašalinti iš bendrojo ugdymo visą pseudoinformaciją, kliudančią visapusiškai suvokti, kas yra lytis, meilė, dorovė ir sąžinė, šeima ir jos kūrimo pagrindai, vaikų ugdymas, gyvenimo prasmė ir tikslas, valstybė ir jos ūkio bei kultūros strategija, tauta ir tautinis paveldas, pilietinė patriotinė visuomenė.
Reikia nedelsiant pašalinti milžinišką visuomenės pasipiktinimą sukėlusią vadinamąją „Ugdymo įgūdžių programą“ ir visas kitus bandymus kėsintis į pilnavertį žmonijos vaidmens ir gyvybės suvokimą, pastaraisiais metais vis įžūliau kaišiojamą į biologijos, kalbos ir literatūros, istorijos, meninio ugdymo ir kitų dalykų turinį. Mokiniai turi įgyti galimybę išsamiai pažinti savo gamtinę aplinką, suvokti jos ne tik ekonominę, bet ir rekreacinę reikšmę. Tik kompleksinis požiūris į gyvenimo prasmę padės stabdyti vis agresyviau brukamą jaunimui polinkį svaigintis. Tik žmogus, suvokiantis gyvenimo tikslą, gali atsispirti svaiginimosi priemonėms. Visapusiško išsilavinimo siekiantis jaunimas sugebės atsispirti socialinių tinklų šiukšlyno įtakai ir gebės racionaliai panaudoti savo laiką asmenybės ugdymui;
3) nuoseklaus periodinio pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir sertifikavimo sistemos atkūrimas. Per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje buvo daugybė įvairių permainų ir pasiūlymų, įnešusių ir nemažai sumaišties, kliudančios įgyvendinti profesinės kvalifikacijos augimo sistemą, derinant tiek kvalifikacijos atnaujinimą, tiek operatyvų naujovių diegimą;
4) besimokančio jaunimo visapusiško užklasinio ugdymo ir profesinio orientavimo sistemos atkūrimas. Dar neseniai Lietuva galėjo didžiuotis šios srities moksliniu potencialu, profesinio orientavimo institucijų tinklu ir jo specialistų kvalifikacija. Čia būtina priminti unikalų Vilniaus universiteto profesoriaus Leono Jovaišos ir gausaus būrio jo mokinių įnašą į profesinio orientavimo teoriją ir mokyklinę praktiką. Deja, per pastaruosius dešimtmečius pabandyta profesoriaus L. Jovaišos indėlį nugramzdinti į užmarštį arba priskirti sovietinio laikotarpio praktikai.
Štai tik vienas pavyzdys: pabandykime užklausti dabartinių abiturientų ir net I-IV kurso studentų apie Lietuvos mokslininkų įnašą į pasaulio mokslą. Ar turime kuo pasididžiuoti? Mūsų bandymai susipažinti su jaunimo išprusimu šioje srityje atskleidė stulbinantį vaizdą – besimokantis jaunimas tuo niekada nesidomėjo. Absoliuti jo dauguma jokios informacijos apie tai nėra sukaupusi. Dar daugiau: tyrimo dalyvių atsakymams neretai būdingas grubus nihilizmas: atseit, Lietuva neturi jokių pasiekimų mokslo srityje. Net Kazimiero Simonavičiaus, Teodoro Grotuso ir Ignoto Domeikos pavardžių paminėjimas jiems nieko nesakė. Jie nieko nežinojo apie neseniai mirusį akademiką Kazimierą Ragulskį, įregistravusį per 1750 išradimų ir jo sukurtą vibromechanikos ir vibrotechnikos teoriją. Apie prof. Virginijaus Šikšnio sukurtą genų redagavimo teoriją ir jos taikymo perspektyvas galima net neklausti. Studentų prašymas skirti jiems laiko „paguglinti“ ir taip pasiruošti tyrimui jokio ryškesnio rezultato nedavė: jie nežinojo, ko ieškoti.
Pabandykite pasidomėti, ką besimokantis jaunimas žino apie Lietuvos gelmių turtus. Kas yra Lietuvos geoterminė anomalija? Kokie yra Lietuvos rekreaciniai ir gydomieji ištekliai? Pagaliau, kurie Lietuvos kultūros faktai yra svarbūs pasaulio kultūrai ir jau yra įtraukti į jos lobyną? Jeigu atsakymų į šiuos klausimus, besimokantis jaunimas neturi, tai kaip mes ugdome savo valstybės pilietį? Ar ne iš čia kyla niekinantis „Lietuvėlės“ vaizdinys?
(Šiame pranešime pateikėme tik kelis teiginius, skatinančius sumąstyti, ar mūsų švietimo sistema tikrai „šviečia“)
Jonas Jasaitis