2025 metais minėsime Lietuvos laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, pulkininko, Partizanų parko įkūrėjo monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925–2014) šimtąsias gimimo metines.
Jis „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ „Mūsų didieji“ gretoje. Šia proga spausdiname monsinjoro A. Svarinsko auto-biografiją, parengtą išrinkus jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu 1991 m. rugsėjo 15 d.; 1989 m. rugpjūčio 22 d. susitikime su JAV Prezidentu Ronaldu Reiganu pasakytą kalbą ir Vytauto Sinicos kalbą prie A. Svarinsko kapo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje 2024 m. liepos 14 d.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko autobiografija
Gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrities, Deltuvos valsčiaus, Kadrėnų kaime ant smėlėto Šventosios upės kranto. Ir pamėgau, pamylėjau vargdienio dūmas. Tėvai – vidutiniai ūkininkai, giliai religingi ir sąmoningi lietuviai. Pirmoji mokytoja buvo senelė, mokė iš maldaknygės. Vėliau mokiausi Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklose, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942 metais nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Turėjau gerus patriotus mokytojus ir pradžios mokykloje, ir gimnazijoje. Jie mane mokė mylėti ir Dievą, ir Tėvynę. Ir Tėvai, ir Mokykla, ir Bažnyčia mokė viena kryptimi. Ypač praplėtė akiratį Kunigų seminarija, nes ji vokiečių okupacijos metais buvo Kauno inteligentijos centras.
Į pogrindžio darbą įsitraukiau dar gimnazijoje. Seminarijoje vedėme planingą laisvės kovą. Ir 1946 metų pavasarį KGB pradėjo persekioti. Teko pereiti į pogrindį. Gruodžio mėnesį buvau areštuotas. Po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų karo tribunolas nuteisė pagal Rusijos Federacijos BK 17-58 1a-11 straipsnį 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. Taigi, per tą laiką negalėjau būti „išrinktas“ sovietų prezidentu. Maskva pagal mano skundą dėl kankinimų teismo sprendimą panaikino ir perdavė naujam tardymui. Šį sykį jau nebekankino, bylos nesudarė ir 1948 metais balandžio mėnesį Maskvos OSO pagal tą patį straipsnį nuteisė vėl 10 metų.
Šiaurės užpoliarė, nežmoniškos lagerių sąlygos apdovanojo plaučių džiova. Bet, ačiū Dievui, gyvybę išsaugojau ir 1956 metais grįžau į Lietuvą. Tada buvo politinis atlydis, galėjau dirbti kunigu Kulautuvoje ir Betygaloje. Bet ir vėl moksleiviai mane įtraukė į savo draugiją. Kuo galėjau, jiems padėjau: auklėjau tautine ir religine dvasia. 1957 metais per Kūčias padarė kratą ir paėmė Adolfo Šapokos istoriją bei keletą senų knygų, išleistų Nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 metais areštavo ir vėl šešeri metai už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą pagal LTSR BK 68 straipsnį.
Mordovijoje už veiklą lageryje už akių 1961 metais buvau nuteistas LTSR Aukščiausiojo teismo, pripažintas kaip „osobo opasnyj recidivist“ ir buvau įgrūstas į Mordovijos lagerių kalėjimą, kuris vadinosi „Kamenyj mešok“. Kūrendavo žiemą kas antrą dieną, praustis ir į klozetą – tik vieną kartą per dieną, gerti – tik pusė litro dienai.
Turėjau daug puikių draugų: Abezėje – profesorius Levas Karsavinas, generolas leitenantas Jonas Juodišius, vyskupas Pranciškus Ramanauskas ir kiti. Mordovijoje: kanauninkas Petras Rauda, arkivyskupas (vėliau kardinolas) Josifas Slipyj. Ir taip konclageryje veltui laiko neleidau, galėjau studijuoti ir augti Dievo ir Tėvynės meilėje.
Antrą kartą grįžus leido dirbti kunigu tik po 20 mėnesių ir buvau nuolatinėje KGB priežiūroje. Dirbau Miroslave (Alytaus rajonas), Kudirkos Naumiestyje ir Igliaukoje, kartu aptarnaudamas ir Patilčių parapiją. 1976 metais buvau išvarytas į Viduklę ir 1983 metais vėl areštuotas bei nuteistas 10 metų (penki lagerio ir trys trėmimo).
Bendradarbiavau Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje ir 1979 metais drauge su kitais kunigais sukūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK).
1983 metais patekau į Permės lagerius. Kalinių buvo nedaug, bet M. Gorbačiovas sugebėjo rafinuotai kankinti ir prievartauti kalinius. Ir vėl pagrindinis kaltinimas – katalikiškojo jaunimo atplėšimas nuo okupantų ideologijos. TTGKK savo pareiškimais pasiekė aukščiausius politinius ir dvasinius autoritetus. Todėl visiškai suprantamas sovietų pyktis ir noras opoziciją sunaikinti.
1988 metais JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė M. Gorbačiovą mane paleisti. Ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. buvau ištremtas į užsienį – į Vokietiją iki sovietų imperijos galo. Po dvejų metų, aplankęs lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir susitikęs su daugeliu pasaulio veikėjų, grįžau į Lietuvą. Dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1991 m. rugsėjo 15 d. buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. Nuo 1987 metų buvau kunigu pagalbininku Kauno Prisikėlimo bažnyčioje ir įgulos bažnyčios rektoriumi, o nuo praeitų metų esu Kavarsko bažnyčios klebonas. Turiu progos guosti ir mokyti paprastus žmones, per okupaciją nuskurdintus ir dvasiškai sužalotus.
Mano gyvenimo saulutė jau leidžiasi. Dėkoju Dievui už nueitą kelią. Nenorėčiau jo keisti ar kam atiduoti. (Autobiografija pateikta, kandidatuojant į Seimo narius)