Alvydas Mikalauskas
Pirmadienį, vasario 24 d., vyks antrasis ilgametės pedagogės Alinos Laučienės teismo posėdis, kuriame ji yra persekiojama už pažiūras. Priešingai, nei daug gražbyliaujantys politikai, ilgametė pedagogė regėdama į Lietuvą nevaldomai plūstančius migrantus, išdrįso viešai pareikšti, kad Tėvynė pavojuje, kviesdama ginti mūsų gimtąją lietuvių kalbą ir ragindama tėvynainius atsikvošėti.
Ją policijai apskundė privačios detektyvų kontoros vadovas Olegas Rimanas ir kontraversiškai pagarsėjęs TS-LKD globotinis, buvęs Gabrieliaus Landsbergio patarėjas, šiuo metu Vilniaus m. savivaldybėje dirbantis britas Mark Adam Harold – tas pats, kuris socialiniame tinkle visam pasauliui yra pareiškęs „Fuck you Lithuania“ (p…su tave, Lietuva).
Nepaisant to, kad vienu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė bylą šalčininkiečiams Genadijui Rogač ir Pavelui Ivaško dėl viešų išpuolių prieš Lietuvos visuomenę ir valstybę, kai šie du sėbrai nešvankiais žodžiais plūdo lietuvius ir Lietuvą, vadindami pederastais, tyčiojosi iš ukrainiečių, sakė norintys iššaudyti Seimą ir tik laukia, kada Lietuvą užims Rusijos kariuomenė, pedagogę, kuri ėmė viešai ginti konstitucinę teisę į valstybinę lietuvių kalbą, buvo nuspręsta pasodinti į teisiamųjų suolą.
Taigi teisiamųjų suole atsidūrė ne pedagogė Alina Laučienė, o visa Lietuva su savo konstitucine teise kurti nuosavą valstybę ir turėti valstybinę lietuvių kalbą. Iškilmingai paminėjus Valstybinės lietuvių kalbos dieną, skelbiame teisiamos pedagogės Alinos Laučienės kalbą, pasakytą pirmajame teismo posėdyje:
Alina Laučienė:
`Esu kilusi iš krikščionių tėvų šeimos, kurie buvo regėję pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus ir, kurie sugebėjo užauginti priešų kulkų nepaliestus septynis vaikus. Gyvendami tarsi ant bedugnės skardžio krašto, kaip ir daugelis dorų lietuvių šeimų, mano tėvai nė karto neišdavė Tėvynės gynėjų, o jų vertybinės nuostatos buvo dvi: pirmoje vietoje DIEVAS, o po JO – TĖVYNĖS saugojimo ir jos išlikimo klausimas.
Taigi augant tokioje šeimoje, nori nenori šia linkme formuojasi ir žmogaus charakteris bei gyvenimo būdas. Visą gyvenimą dirbau anglų kalbos mokytoja. 2003 m. abiturientų ir jų tėvų pagal TEO projektą buvau išrinkta geriausia gimnazijos mokytoja. Dabar esu baigusi savo mokytojos karjerą ir aktyviai dalyvauju partijos Nacionalinis susivienijimas veikloje, esu jos valdybos narė. Ši partija yra vienintelė, kuri rūpinasi ne savo, bet Tėvynės reikalais, ir mano siela atsiliepė į jų kvietimą darbuotis Tautos labui.
Metę į šalį savo suplanuotus darbus, asmeninius reikalus, atsiprašę iš darbų, net trisdešimt keturi mano brangūs bendražygiai iš Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų atskubėjo manęs palaikyti ir stebėti teismo procesą ne tik iš draugiškumo man, bet jie atskubėjo vedami minties, ar Lietuva išliks lietuviška, ar bus saugoma jos kalba, istorija, kultūra ateinančioms kartoms ir ar Teismas išgirs bendražygės gynimosi kalbą. Tai išsilavinę, nepraradę tautinės sąmonės ir valstybinio budrumo, žmonės. Dėkoju jums, garbingi bendražygiai.
Kodėl parašiau šį straipsnį, negalėsiu atsakyti trumpai tik keliais sakiniais, nes tai neįmanoma. Kalbėsiu asmeniniu, pilietiniu, politiniu ir istoriniu aspektu, kuris apima aplinkybių visumą. Mes, mokytojai, turime savybę stebėti ir budėti, ar nedaromos klaidos. Ši savybė manęs niekada neapleido jau ilgus metus, nuolat stebėjau valdžios veiksmus ir aiškiai mačiau, kad jie buvo piktybiškai nukreipti prieš lietuvybę ir lietuvių tautą.
Be abejo, niekam nėra malonu būti kaltinamam prokuroro kaltinamojoje išvadoje įvardytais trimis klausimais, tačiau aš nė trupučio nesigailiu, kad dabar čia stoviu kaip kaltinamoji, – net džiaugiuosi.
Per visą savo gyvenimą nesu pavogusi, ar nuo ko nusukusi nors vieną centą, nė karto nesu paėmusi jokio kyšio, todėl galiu drąsiai žiūrėti žmonėms į akis.
Šiandien džiaugiuosi stovėdama čia, kad ginu ne savo asmeninius nedorus reikalus, bet tvirtai stoviu ir ginu Tėvynės reikalus ir jos šerdį – lietuvių kalbą. Aš puikiai suprantu, kad anksčiau ar vėliau mano vietoje būtų stovėjęs kitas patriotas ar patriotė, kuris būtų prabilęs apie tai, kas šiandieninėje Lietuvoje jau seniai yra vieša ir aptarinėjama prie kavos puodelio, bet taip stipriai užmaskuota, kad tampa paslaptimi, ir nedrįstama drąsiai, sąžiningai įvardyti tos paslapties.
Tai kokia čia paslaptis? O ji yra tokia: mes, lietuviai, savo šalyje daromės vis įžūliau stumdomais kampininkais ir tuo esame be galo niekinami. Iš mūsų vis įsakmiau ir įžūliau reikalaujama savo Tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, bet taikytis prie į Lietuvą atplūstančių svetimšalių reikalavimų ir jų užgaidų.
Gyvendama Vilniuje ir vaikščiodama jo gatvėmis savęs vis klausiu, kur aš gyvenu? Ar prieš daugiau nei 30 metų atkurtoje ir laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, ar gyvenu vis dar okupuotoje Lietuvos sovietų socialistinėje respublikoje? Vilnius – nebe lietuviškas miestas, vilniečių šneka slaviška; čia nuolat girdi kalbant rusiškai.
Teko lankytis ne vienoje užsienio šalyje ir nemačiau kitos tokios šalies, išskyrus Lietuvą, kurios gyventojai, kitataučiui prakalbus ar ko paprašius sava kalba, strimgalviais puola kalbėti jo kalba. Užsieniečiui tai kelia siaubą ir pasibjaurėjimą, nes jam tai neatrodo normalu ir garbinga.
Jeigu Paryžiaus bet kokioje kavinėje paprašytumėte juodos kavos angliškai, jums atneštų kopūstų sriubos. Mat svetimšalių noras ar reikalavimas kalbėti jų kalba, ten yra suvokiamas kaip didžiausias akiplėšiškumas, į kurį visada reaguojama tyla arba net šiurkštumu, kaip šito ir nusipelno įžūlus akiplėša. Tačiau mūsų Lietuvoje yra viskas kitaip. Lietuviui visai nėra gėda kalbėti su rusais rusiškai, kurie nesiteikia pramokti lietuviškai net buitiniu lygiu, o kas keisčiausia, kad jie yra gimę čia, lankę mokyklą, kur turėdavo po penkias ar daugiau lietuvių kalbos pamokų, bet nekalba lietuviškai ir tiek. Ir tai yra faktas.
Kaip keista ir sveiku protu net nesuvokiama, kad toks kai kurių tautiečių vergiškas nuolankumas ir prisitaikėliškumas tuoj pat pulti kalbėti atvykėlio, o tuo labiau buvusio okupanto kalba, neretai vadinamas tolerancijos ir svetingumo ženklu. Tuo net didžiuojamasi. Bet ką tai rodo? Iš tikrųjų tai rodo, kad prarastas elementarus tautinės savigarbos ir valstybinio orumo jausmas.
Kiekvienas save gerbiantis atvykėlis žino arba turi žinoti, kad peržengdamas kitos šalies sieną, jis savyje atnešė visą savo valstybę, nes jis tampa savo valstybės neoficialiu atstovu kitoje šalyje, ir pagal jo elgesį, pagarbią kalbą, net kalbos toną sprendžiame apie jo šalį, ir stebime ar šis svetimšalis nėra priešiškas mūsų valstybei.
Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, todėl prieš atvykdamas kitatautis į kitą šalį turi susiprasti ir išmokti bent dešimt pagrindinių frazių. Galų gale, prieš vykstant į kitą šalį tik kelioms dienoms net turistai turėtų įsigyti pasikalbėjimo knygelę, parašytą ta kalba, į kurios šalį jie vyksta. Tai yra elementaru, tai yra mandagu ir žmogiška suprasti, jog neturime teisės užkalbinti čiabuvio savo kalba ar anglų kalba, kitaip jį įžeisime ir tuo pačiu suteršime savo šalies vardą ir liksime be pagalbos. Kas dabar klausosi mano žodžių, mintyse regi daugybę situacijų, kai yra buvę visiškai kitaip.
Todėl ir gimė šis straipsnis. Tik noriu pabrėžti štai ką: jis nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvą gerbiantį ir mūsų valstybei lojalų kitatautį pilietį, o tokių pažįstu ne vieną ir ne du. Man visai nesvarbu, kokios tautybės žmonės gyvena mūsų šalyje. Man, kaip Lietuvos patriotei ir Lietuvos pilietei, rūpi, ar kitos tautos žmonės, gyvenantys mūsų šalyje, yra lojalūs mūsų valstybei, ar paklusnūs mūsų įstatymams ir ar jie, būdami valdžioje ir ne tik valdžioje, neiškreipia mūsų Konstitucijos straipsnių savo tautinės bendrijos naudai, tokiu būdu niekindami lietuvių tautą, kurioje gyvena. Ir tai liudija mano visas gyvenimas.
Mano laiptinėje yra net šešiolika butų, kuriuose gyvena kitataučiai: nė karto nė su vienu nesusipykome, vieni su kitais sveikinamės, pasikalbame ir vieningai kimbame, jei turime bendrų darbų laiptinėje. Jaunystėje dešimt metų dirbau Rudaminos vidurinėje mokykloje. Mano lietuviškoje auklėtinių klasėje buvo rusiukai, lenkiukai, baltarusiukai, armėnas, azerbaidžianietis. Šiandien su jais bendraujame, sveikiname vieni kitus, susitinkame ir niekam nė į galvą neateina, kad aš esu kitokia, nes lietuvė, o jie irgi kitokie, nes mat kitataučiai.
Grįžkime prie mano straipsnio. Kaip įsitikinome, straipsnis buvo išspausdintas prieš daugiau nei pusantrų metų, ir visuomenėje jo turinys neiššaukė jokio priešiško jausmo kitataučių atžvilgiu. Ką tai rodo? Tai yra akivaizdus faktas, kad straipsnio turinys nėra joks kvietimas, skatinimas ar raginimas diskriminuoti, ar net kažkaip smurtauti prieš bet kurį Lietuvai priešišką asmenį. Bet galiu pasidžiaugti, kad po mano straipsnio iškilūs Lietuvos žmonės, paprasti dori Lietuvos žmonės pradėjo daug drąsiau kalbėti, rašyti mano gvildenama tema, nes jiems tyliai irgi ilgai skaudėjo.
Taip, straipsnis yra iš tiesų aštrus ir itin griežtas politinis, publicistinis tekstas, kuriame atkreipiamas dėmesys į Lietuvai iškilusią egzistencinę grėsmę. Ir kokia ta grėsmė?
Praėjus trisdešimt penkeriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje gyveno ir neketina jos palikti labai gausus Lietuvos nekenčiančių gyventojų sluoksnis, kuriam ir šiandien yra būdingas grynai kolonijinis, šovinistinis ir revanšistinis mentalitetas. Šio mentaliteto ryškiausias bruožas, ir jį labai lengva atpažinti, yra principinė neapykanta lietuvių kalbai.
Grėsmę kelia tai, kad šis sluoksnis per pastaruosius metus masiškai pasipildė šimtais tūkstančių atvykėlių, kurie iš tikrųjų atkūrinėja ir plečia taip vadinamą rusiškąjį pasaulį, ir visa tai vyksta Ukrainos karo fone. Kad atkuriamas rusiškasis pasaulis Lietuvoje, eteryje irgi kalbama, diskutuojama, bet tik politinio korektiškumo kalba. Deja, deja, po tokių pasikalbėjimų nevyksta joks, Lietuvai iškilusių grėsmių, šalinimas, bet sudaromas vaizdas, kad valdžia „rūpinasi“ tauta.
Manau, kad kažkas turėjo suprasti ir išdrįsti pasakyti, kad toje atvykėlių masėje yra daugybė žmonių, kurie niekada neišsižadės savo priešiškumo Lietuvai, negerbs mūsų Tautos ir niekada gera valia nesimokys lietuvių kalbos bei mūsų istorijos. O aptakiais ir nuolaidžiais žodžiais jų prašyti, juos įtikinėti, kad susiprastų mokytis, yra tiesiog naivu. Šitie ir panašūs dalykai turi būti įtvirtinti įstatymu, kurio besąlygiškai ir griežtai laikomasi, o įstatymo pažeidėjai tuoj pat, be jokių išlygų, turi būti baudžiami.
Todėl pačiu savo straipsnio pavadinimu, jo turiniu bei stiliumi parodžiau, ko siekiu. O siekiau lietuviui parodyti, kad jis pats, jo palikuonys ir jo Tėvynė yra dideliame pavojuje.
Rašyti aptakiomis frazėmis ar kreiptis į jų protą yra beviltiška. Sąjūdžio laikais mes drįsdavome Lietuvą niekinančius kolonistus vadinti jų tikraisiais vardais: okupantais, perėjūnais, Lietuvos naikintojais. Mes jokiu būdu neraginome prieš juos smurtauti ar keršyti, bet mokėjome prieš juos stovėti ir kalbėti tiesiai, atvirai ir aiškiai. Todėl tikiuosi, kad šis mano straipsnis padės susigrąžinti tokį kalbėjimo modelį.
Na, o tiesioginė paskata parašyti šį straipsnį buvo ne tik faktas, kad parduotuvėse, kavinėse, restoranuose mus akiplėšiškai aptarnauja rusiškai, kad jaunai rusei ta lietuvių kalba esanti dzin, kad parduotuvių, biurų, viešbučių pavadinimai dabar jau anglų kalba, bet ir vienas pokalbis su ukrainiečiu, dalijant laikraščius Gedimino prospekte. Šis pokalbis pripildė kantrybės taurę. Matau reikalą trumpai atpasakoti.Jis Lietuvoje gyvenąs jau ketveri metai, lietuviškai mokąs tik „Ačiū“ ir „Viso gero“. Statybininkas. Su juo dirbą penki lietuviai, maladcyj rebiata (liet. – šaunuoliai vyrukai), jis vienas ukrainietis, o jie noriai su juo kalbą rusiškai.
Paklausiau, kodėl jis nesimoko lietuvių kalbos, juk galimas daiktas, norės įleisti čia šaknis? Atsakė, o kam jam reikalinga ta lietuvių kalba? Pasižiūrėkit, kiek jūsų čia tėra, nabagai – nepilnas milijonas. Ir Vilnius – ne jūsų. Negirdit, kaip praeiviai kalba? Jie kalba rusiškai, lenkiškai, baltarusiškai – lietuvių čia nematyti! Vilnius priklauso toms trims tautom, ne jums.
Jo sūnus gyvenąs Vokietijoje kaip inkstas taukuose. Paklausiau, kodėl jis nevažiuoja į Vokietiją, atsakė: „Aha! Ten per tris dienas turėčiau kalbėti perfekt vokiškai“. Paklaustas, kas įkūrė Vilnių ir kokia kalba tas garbingas žmogus kalbėjo, įtūžęs mostelėjo ranka ir nubėgo. Ir ką aš supratau? Kad šis rusakalbis ukrainietis yra tikrų tikriausias nelaimės pranašas. Savęs klausiau, tai kieno pusėje stovėtų šis ukrainietis karo atveju Lietuvoje: mūsų ar priešo?
Atsakymą visi žinome. Atmintyje susitelkė viskas: tai, kad Lietuvos valdžia per neapsakomai trumpą laiką į šalį buvo įleidusi tada daugiau nei 200 tūkstančių rusiškojo pasaulio atstovų, net rimtai nepatikrinusi, ar jie nėra Lietuvai pavojingi asmenys.
Prisiminiau, kad Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis ir turbūt vienintelė visoje Europos sąjungoje, kurios mokyklose nėra visuotinio mokymo valstybine kalba.
`Dar baisiau, kad Lietuvos valdžia visokiais įmanomais pretekstais atidėlioja prievolę į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams mokytis mūsų kalbos, o jie nori mokytis, kai tuo tarpu Latvijoje neišmokusieji jų kalbos minimumo yra deportuojami iš šalies.
Prisiminiau, kad Lietuvos valdžia specialiai, be jokio paaiškinimo Tautai, ukrainiečių vaikus siunčia mokytis į rusų ir lenkų mokyklas, bet ne į lietuvių, o Latvijoje ir Estijoje ukrainiečių vaikai būdavo nukreipiami tik į tų dviejų šalių mokyklas, kuriose mokomieji dalykai dėstomi valstybine kalba.
Na, o dabar jau žinome, kad Latvijoje ir Estijoje pereita prie mokymo visose švietimo įstaigose latvių ir estų kalbomis. Šios dvi nedidelės tautos puikiai mato savo šalyse realią išnykimo grėsmę, todėl viską daro įstatymų pagrindu, kad būtų sugrąžintas tautinis orumas ir valstybinis budrumas.
Taigi šiuo straipsniu ne tik norėjau priminti lietuviams, kas yra tautinis orumas, bet ir pažadinti seniai užmigusį tautos savisaugos jausmą. Tai yra neiškraipytas faktas, kad tokios valdžios sąmoningai sudaromos kliūtys ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos, lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo sektoriaus, nuolatiniai Lietuvių kalbos inspekcijos puldinėjimai ir noras ją panaikinti yra ne kas kita, kaip šiltnamio sąlygų sudarymas penktajai kolonai ir dirvos ruošimas naujai okupacijai. Ir tai yra faktas, nes viso to, kas vyksta dabar Lietuvoje, niekaip kitaip nepaaiškinsi.
Tam tikra prasme vykdžiau pilietės pareigą įspėti apie pavojus matydama, kad valdžia ignoruoja gyvybinius šalies saugumo ir gynybos interesus, vykdydama absurdišką kalbos, kultūros ir istorijos politiką. Šiuo straipsniu budinau lietuvius būti daug principingesniems, su kitataučiais kalbėti tik lietuviškai, kad jie susivoktų, jog Lietuva prie jų nesitaikys, tai jie turės taikytis prie Lietuvos. Jų prisitaikymas pirmiausia prasidės lietuvių kalbos išmokimu, nes mūsų šalyje ji yra valstybinė kalba.
` Jiems tai nesvarbu, bet leiskite priminti, kad mums yra labai svarbu ne tik dėl to, kad mūsų kalba yra valstybinė, bet ir dėl pasaulio mokslininkų pripažinto fakto, jog mūsų kalba yra visų archajiškiausia, t. y. visų senobinė indoeuropiečių kalba visoje planetoje, penkių tūkstančių ar daugiau senumo, bet vis dar gyva.
Mūsų kalbos mokosi viso pasaulio žymiausiuose pasaulio universitetuose indoeuropiečių kalbų fakultetuose. Mūsų kalboje nėra nė vieno keiksmažodžio, nebent posakiai, tokie kaip: „Tegul svirplys įlenda į tavo kelnes“ kam nors bloga linkint. Šiandien pasaulio kalbininkai mūsų kalbos pagalba perskaito anatolų kalbų įrašus akmens plokštėse, jų ypač gausu hetitų kalba.
Taigi žinant šiuos faktus apie savo kalbą darosi dar skaudžiau, kai matome, kokią nepagarbą jos atžvilgiu rodo kai kurie kitataučiai. O mūsų kalbą išsaugojo, ją išgelbėjo ir krauju ją prausė mūsų knygnešiai. Tikriausiai mūsų kalbininkai sukūrė anglišką naujadarą „book smugglers“ (knygų kontrabandininkai), nes tokio reiškinio nėra buvę nė vienoje planetos šalyje. Per 40 spaudos draudimo metų rusų caro okupacijos laikotarpiu, nuo 1865 m. iki 1905 m., knygnešiai atnešė penkis milijonus lietuviškų knygų iš tuometinės Prūsijos ir Mažosios Lietuvos spaustuvėlių ir spaustuvių, atgabeno net iš Amerikos. Šimtai knygnešių padėjo galvas nuo ruso kardo, kiti buvo ištremti ar liko suluošinti.
Gerbiama teisėja Evelina Petraitienė man pateikė pirmąjį kaltinamąjį klausimą, ką turėjau omenyje rašydama tokį teiginį: „Todėl tegul ateina drąsa jiems pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jei norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokykla…“
Atsakiau, kad šį teiginį galima suprasti tik turint omenyje Lietuvos ir kitų kadaise Rusijos okupuotų šalių kontekstą. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje iš lūpų į lūpas „skraido“ trumpas pasakymas tiems, kurie nėra lojalūs jų šaliai: „Čemodan, vokzal, rasija (lagaminas, stotis, Rusija)“.
O turima omenyje visiems žinomas faktas, kad žlugus Sovietų sąjungai iš Lietuvos ir iš kitų respublikų išvyko nemažas skaičius buvusių kolonistų, ir tai buvo garbinga ir sąžininga iš jų pusės, nes jie nenorėjo mokytis lietuvių kalbos ir jiems buvo skaudu prarasti vyresniojo brolio vaidmenį. Bet bėda ta, kad čia liko nepaprastai daug tokių žmonių grynai iš materialinių paskatų, ir tokių žmonių elgesys yra dažnai net amoralus; jie nuolatos atvirai demonstruoja nelojalumą Lietuvos valstybei, mini okupacijos laikų šventes, piktybiškai nesimoko lietuvių kalbos, neslepia palankumo rusiškajam režimui, dažniausiai net tiesiai į akis išrėžia, kad laukia nesulaukia Putino atėjimo. Juk visi prisimename, kad iki Ukrainos karo šimtai rusų su savo vėliavomis ir lozungais švęsdavo Rusijos dieną Vingio parke. Kaip jie ten švęsdavo, buvo atvira, įžūli antivalstybinė manifestacija Lietuvos atžvilgiu.
Žuvusiųjų paminėjimas Antakalnio kapinėse, pasipuošus Grigorijaus juostelėmis, dar kitas antivalstybinis pasireiškimas. Ir tokių atvejų daugybė. Todėl kyla atviras ir griežtas klausimas, ar tokie žmonės neturėtų būti repatrijuojami į savo šalis? Ir kokia yra dar kita valstybė, kuri leidžiasi būti taip šantažuojama, kaip mūsiškė?
Į gerbiamo prokuroro Šarūno Šimonio kaltinamąjį klausimą, ką turėjau omenyje, rašydama: „čia ne tik tautos bukumas ar negalėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi“, atsakiau šitaip: Lietuvoje auga medis bukas, kurio mediena yra labai kieta, o jo šakos ir jaunas buko medelis nesiduoda sulenkiamas, iškart lūžta, nes nėra lankstus. Manau, kad mūsų Tauta, matydama tokias šio medžio savybes ir norėdama apibūdinti nelankstų, pasipūtėlišką, užsispyrusį ir nenorintį prisitaikyti žmogų, kad jam būtų geriau, pavadino šio medžio vardu. Tai visiems žinomas ir plačiai vartojamas būdvardis. Šis būdvardis nėra niekinantis, bet tik parodantis, kad žmogus, o šiuo atveju tauta, yra nelanksti ir piktžiugiškai nusiteikusi mūsų atžvilgiu.
Taigi, ką reiškia bukumas šiame kontekste? Daugelis tyrimų įrodo, kad kitataučių mokyklose lietuvių kalbos mokymas yra daug prastesnis nei lietuviškose mokyklose. Daugelis tyrimų dar įrodo, kad lietuvių mokyklose besimokančių kitataučių vaikų akademinis išprusimas yra daug aukštesnis negu vaikų kitataučių mokyklose. Jų akademiniai rezultatai yra daug žemesnio lygio.
`Kokia peršasi išvada? Šie mokiniai turi daug mažesnes galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą ir užtikrintai integruotis į darbo rinką arba gauti vadovaujantį darbą – jų galimybės tampa ribotos. Kitataučiai tėvai, dėl savo užsispyrimo ir principinio nenoro mokytis lietuvių kalbos, sąmoningai skriaudžia savo vaikus. Jūs man pasakykite, koks mylintis tėvas ar motina gali šitaip elgtis su savo vaiku, sąmoningai neleisdami jam integruotis į lietuvių visuomenę? Juk niekas jo neverčia tapti lietuviu! Jis tik taptų visaverčiu, garbingu Lietuvos piliečiu.
Visame pasaulyje yra pasklidusių lietuvių piliečių. Kuo taptų jų vaikai, jeigu jie atsisakytų leisti vaikus į mokyklas, kur dalykai dėstomi tos šalies valstybine kalba, bet leistų tik į sekmadienines lietuvių mokyklas? Jie apiplėštų savo vaikų gyvenimo laimę ir sužlugdytų jų gyvenimą. Tai kaip pavadinti šį Lietuvos kitataučių užsispyrimą neleisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas, jeigu ne bukumu?
O jei kalbėsime apie mūsų šalies aukštesnį išsilavinimo lygį, noriu pabrėžti, kad visos mažos tautos yra, būtent, tokios, nes jos intuityviai jaučia grėsmę nunykti nuo pasaulio žemėlapio. Todėl jose daug universitetų, kultūros įstaigų ir tvirta kaip mūro siena – valstybinė kalba. Dažniausiai tos šalys turi ilgą gyvavimo kultūrą. Pažiūrėkime į savo Lietuvą: 1253 metais karalius Mindaugas įkuria Lietuvos valstybę. Palyginimui paminėsiu, kad Baltarusijos valstybė įkurta 1918 metais. Skirtumas nemažas, ar ne?
Čia kabo Lietuvos herbas Vytis. Ar žinome nors keletą faktų apie šį nuostabų herbą? Lietuvių pagonių karalius Vytenis, vyresnysis Gedimino brolis, sukūrė Vytį ir jį naudojo kaip savo asmeninį karališką antspaudą. 1366 metais Vytis patvirtinamas Lietuvos valstybiniu herbu ir yra vienas seniausių herbų pasaulyje bei Vakarų Europoje.
Imkime universitetus. Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, Sankt Peterburgo universitetas įkurtas 1724 metais, o Maskvos Valstybinis M. Lomonosovo vardo universitetas įkurtas 1755 metais. Vieno sąžiningo ir garbingo rusų profesoriaus žurnalistas paklausė, kada rusų tauta pasivys Vakarų Europos šalių išsilavinimo lygį. Profesoriaus atsakymas žurnalistą pribloškė: „Niekada!“. „Kodėl?“, pasiteiravo žurnalistas. „Ogi todėl, kad rusų universitetai įkurti dviem šimtais metų vėliau negu Vakarų Europos šalių ir Vilniaus Universitetas, kuris yra seniausias Rytų Europoje“. Iš viso šito matome, kad tautos išsilavinimas, tautos egzistencija priklauso nuo tvirtos švietimo sistemos.
Į gerbiamo prokuroro Šarūno Šimonio kaltinamąjį klausimą, ką norėjau pasakyti šiuo teiginiu „Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės“, atsakiau šitaip:
Noriu pabrėžti, kad yra nesuskaičiuojama daugybė atvejų, kai lietuviai savo šalyje yra ujami ir atvirai įžeidinėjami nusižengiant Konstitucijai ir apie jokį lojalumą mūsų valstybei čia negali būti nė kalbos. Pavyzdžiui, buvusi Teisingumo ministrė E. Dobrovolska tuo metu, kai rašiau straipsnį, teikė pasiūlymus dėl lietuvių abėcėlės papildymo trimis lenkiškomis raidėmis, o vėliau dar grasino įvesti ir raidkeitinius (diakritinius) ženklus, bet, pasipriešinus elitinei visuomenei, nebeišdrįso.
Vėliau, kaip žinome, Seimas tas tris raides priėmė įstatymu, tokiu būdu sulaužydamas mūsų kalbos stuburą – abėcėlę, nes mūsų visos trisdešimt dvi raidės, tiek, kiek burnoje dantų, tariamos vienu garsu: p, t, k, u, ū ir t. t., o jų raidės tariamos dviem garsais: ks, dabljū, kjū.
Be jokios abejonės, visa pažangi Lietuvos visuomenė baisėjosi, rašė, diskutavo ne tik dėl to, bet buvo be galo nustebusi ir pasipiktinusi, nes tai atvirai nukreipta prieš mūsų Konstituciją, kurios keturioliktame straipsnyje parašyta, kad mūsų kalba yra valstybinė kalba. Juk lietuvių tauta savo kalbą kūrė ištisus tūkstančius metų, todėl, jeigu Dobrovolskai šovė į galvą tokia baisi mintis, reikėjo pasielgti garbingai, sušaukiant Tautos referendumą.
Mūsų genialiosios kalbos nesukūrė nei seimas – 141 žmogus – nei, tuo labiau, lenkė Dobrovolska. Tų trijų lenkiškų raidžių savavališkas įvedimas į mūsų abėcėlę, neatsiklausus visos Tautos, yra ne kas kita, kaip savęs iškėlimas virš Konstitucijos, begalinė nepagarba ir priešiškumas lietuvių tautai. Ši ponia buvo išrinkta tarnauti Lietuvai, bet ne Lenkijai. Tai daugiau nei apgailėtinas ir gėdingas reiškinys. Save gerbiantis seimūnas niekada sau neleistų taip elgtis, anaiptol, drąsiai priešintųsi ir gelbėtų Lietuvą, iškilus tokiems „drąsuoliams“. Juk kas kovoja prieš savo tėvynę, tas niekada netampa didvyriu, dar blogiau, praranda tautos pagarbą.
Kitas faktas. Įžūliai kovojama, kad gyvenviečių, kaimų pavadinimai Šalčininkų rajone būtų rašomi ir tautinių bendrijų kalba. Kur tai matyta? Tiek metų gyvenę tose vietose gyventojai neįstengia ištarti lietuviško pavadinimo? Tose vietose nuo amžių gyveno lietuviai, ir tai liudija upių, upelių, kalvų, kaimų pavadinimai, kurie šiandien sulenkinti. Ar tai ne šeimininkavimas mūsų šalyje, ar tai ne savęs iškėlimas virš mūsų Konstitucijos, ar ne jos priesakų naikinimas?
Paskaitykime Konstitucijos trečiąjį straipsnį: „Kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą“. Kaimų ir gyvenviečių pavadinimai ne lietuvių kalba Lietuvoje yra ženklas, kad yra šiurkščiai pažeistas trečiasis straipsnis, ir atvirai kėsinamasi žingsnis po žingsnio užimti mūsų šalį. Tai, ką daro teisėsauga?
Dar kitas faktas. Pietryčių Lietuvoje lietuvis, dirbantis švietimo įstaigoje, privalo mokėti tautinių bendrijų kalbą! Kaip matome, lietuviai savo šalyje yra diskriminuojami, iš jų atimama teisė gyventi, dirbti, kalbėti savo gimtąja kalba, būti nevaržomiems ir laimingiems savame krašte. Tai atvirai nukreipta prieš mūsų Konstituciją ir Lietuvos gyventojus, nes Lietuvoje lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė kalba. Tai, kas yra mūsų šalies šeimininkai: lietuviai ar kitataučiai?
Ir tokių faktų, didelių ir mažų, Lietuvoje yra daugiau nei upelių. Tai, kaip? Ar kitataučiai mūsų neniekina? Ar jie mūsų neskriaudžia? Atsakykite! Kas man šiandien gali įrodyti, kad kitataučiai garbingai elgiasi Lietuvos atžvilgiu, kad jai yra lojalūs, jeigu tokie faktai degina, kaip visa nusiaubianti ugnis?
Gyvename ne autokratinėje valstybėje, bet demokratinėje. Manau, kad savo pasisakymu jus įtikinau, jog visai nesu priešiška kitataučiams ir su jais gražiai sugyvenu. Na, o kitataučiai, tiek mūsų išvykę žmonės į kitas šalis, tiek čia atvykstantys, turi įsisąmoninti, kad į kitas šalis važiuoja ne pakenkti joms savo atvykimu, ne naudotis jų gerove, bet, kiek įmanoma, padėti tai šaliai augti, vystytis ir tobulėti.
Jie privalo suprasti, kad anksčiau ar vėliau gyvendami kitoje šalyje praras savo tautiškumą, nes jis lieka tvirtas tik gyvenant savo tautoje. O jeigu atvykstama su mintimis pajungti šalį savo tautinės bendrijos naudai, joje organizuoti savo tautos šventes, ypač, kai atvykstama iš buvusių Lietuvos okupantų šalių, tokius veiksmus prokuratūra turi iškart užkardyti, o organizatorius tuoj pat repatrijuoti į jų šalis.
O mes, lietuviai, atminkime, kad esame garbinga senobinė Tauta. Esame Tauta, kurios istorija, matyt, dėl nedėkingos geografinės padėties ir grobuoniškų kaimynų, užrašyta Tautos patriotų krauju. Nors ir nedidelė, Tauta, bet ji vis dar gyva, ir tokia bus per amžius, kaip ir kitos Baltijos šalys, jeigu tik ji nuolat budės ir budriai ją saugos tvirtais įstatymais.
——————————————-
Alinos Laučienės straipsnis, paskelbtas svetainėje „Pozicija.org“, 2023-07-06
Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!
Alina Laučienė
Kiekvienas lietuvis, turintis bent menkiausią politinę sąmonę, privalo Tautai pasakoti, aiškinti, kad rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai nėra jokios mažumos – jie yra tautinės bendrijos, nes turi savo didžiules Tėvynes. Kiekvienam lietuviui praverstų ant sienos pasikabinti Europos žemėlapį, kad pradėtų „judėti” pilkosios smegenėlės. Kai pažvelgi į neaprėpiamai didelę Rusiją, kažkodėl dabar žemėlapiuose jau maliavojamą geltonai, o ne raudonai, kaip anksčiau (juk ji išpampusi tautų tautelių, o dabar ir Ukrainos, krauju – todėl žemėlapyje ji, o ne Grenlandija, turėtų būti raudona)/ Šiurpas krečia, o mūsų Lietuva – tokia mažytė…
Todėl tegul ateina drąsa jiems garsiai pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jeigu norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai pakluskite Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams. Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės. Juk jūsų niekas nemaldavo, niekas jėga neatitempė čia atvykti ir įsikurti.
Jūs patys nusprendėte tai padaryti, tai ir elkitės pagarbiai su šalimi, kurioje esate svečiai, bet ne šeimininkai. Svečiui visada turi būt gerai, nesvarbu, ką ir kiek šeimininkas jam duoda. O šis šeimininkas – Lietuva duoda daugiau, negu pakanka. Ar kas matėte, kaip įrengtos lenkiškos ir rusiškos mokyklos?
Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.
Mūsų Tauta kadaise buvusi labai išmintinga, nes apie besiveržiančius ten, kur jiems turėtų būti uždrausta eiti, sakydavo: „Kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri”.
Lenkui į galvą nesutilptų mintis, kad koks nors Lenkijoje gyvenantis lietuvis atsibogintų į jų Seimą ir įžūliai pasiūlytų į lenkų abėcėlę įvesti papildomų raidžių, nes Suvalkuose gyvenantys lietuviai nepatenkinti. Bet Lietuvoje lenkė Dobrovolska tai galėjo padaryti, taip sakant, pamaloninti savo tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, nes daugelis Seime sėdinčiųjų yra ne lietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, arba yra lietuviai, tik praradę garbę ir sudeginę savo sąžinę.
Daugiau nei milijonas lietuvių dėl dirbtinai sukurto skurdo Tėvynėje yra išsiskirstę po pasaulį. Kuo, pavyzdžiui, anglai palaikytų tokius lietuvius, kurie imtų ir pareikalautų įvesti į anglų abėcėlę lietuviškas varneles ant č, ž, š? Pasakyti, kad palaikytų idiotais, tikriausiai, būtų per švelnu.
Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais Kukliansky ir kitų veikėjų reikalavimais. Gal lietuviai turėtų garsiai jiems priminti, ką padarė Lietuvoje jų tautiečiai slavinai, dušanskiai, razauskai ir kiti?
O lenkai, Vilniaus ir jo krašto okupantų Pilsudskio ir Želigovskio tarpukariu suvilkti iš visų Lenkijos kampų ir apgyvendinti Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (koks padorus žmogus sutiks palikti savo mielą šalį?) niekaip neįstengia “įsikirsti” į lietuvių kalbą. Net nesugeba lietuviškai perskaityti savo gatvės pavadinimo!
Kodėl bijoma apie tai kalbėti garsiai, juk čia mūsų TĖVYNĖ? O ką jau kalbėti apie Lietuvoje gimusius rusus, daugiausiai okupantų vaikus ir vaikaičius, kurie didžiuojasi, kad nemoka lietuviškai? Girdžiu aštuoniolikinę rusų moksleivę rusiškai draugei sakant: „Man ta lietuvių kalba dzin, dzin, dzin! Aš laiminga, kad nemoku nė vieno lietuviško žodžio!”. Taip gali pasakyti tik nemokšiškos, nedėkingos tautos atstovas, savo elgesiu ir kalba patvirtinantis, kokia buka jo tauta. Prieštaraujančių šiuo klausimu neturėtų būti.
Grįžkime prie mažumų klausimo. Kiek jų turime Lietuvoje? Turime tik TRIS mažumas: totorius, karaimus ir romus. Kodėl mažumos? Jie nebeturi savo tėvynės. Bet jie labai pagarbiai elgiasi Lietuvos atžvilgiu ir nieko iš Lietuvos nereikalauja. Ar tai pastebėjote? Totoriai ir karaimai puikiai kalba lietuviškai. O kai kurios tautinės bendrijos visada kelia riksmą, šantažuoja amžinais kaltinimais ir nepagrįstais reikalavimais.
Visa tai pasakokime tautiečiams, kad nesusigundytų gailėti tų klykiančių tautinių bendrijų. Vilnius sausakimšas rusakalbių, nebeatpažįstamai pasikeitęs ir slogus. Aiškiai matome, kad jie dabar žvalgo teritoriją ir ketina įsikurti su visa savo keiksmažodine „matų” kultūra. Ar to lietuvis nori?
Jeigu kas kreipiasi gatvėje rusiškai, turėkime tautinio orumo lietuviškai paklausti: „Kuo galiu jums padėti?”. Dabar jie įsigudrino šlebezavoti angliškai. Neatsakykime. Juk čia mūsų Tėvynė, čia kalbama lietuviškai, kodėl turėčiau savo šalyje kalbėti angliškai? Angliškai kalbėsiu, kai būsiu Anglijoje. O geriausiai nereikia nieko sakyti, tik ramiai žiūrėti į akis. Kitataučiai pamatys mūsų plieninę poziciją ir dar kartą pagalvos, ar norėtų čia likti.
Taip jiems priminsime, kad čia kalbama lietuviškai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, nes čia yra LIETUVOS, bet ne perėjūnų žemė. Nudžiugo širdis, kai autobuse garsiai rėkaujančioms rusėms (kitaip jos nemoka, tai jų „kultūra”) vienas orus lietuvis pasakė: „Prašom nutilti, čia autobusas, o ne jūsų virtuvė. Lietuviai nenori klausytis okupantų kalbos!” Argi lietuviai išdrįstų Rusijoje autobuse garsiai kalbėti ir rėkauti? Argi Rusijoje lietuvis išdrįstų lietuviškai kreiptis su prašymu? Jokiu būdu, ne! Prieš ten vykdamas, išmoktų daug rusiškų posakių. Taigi save gerbiantis žmogus prieš vykdamas gyventi į kitą šalį, išmoks bent 100 frazių, kad neapsikiaulintų.
Pavyzdys: viena pažįstama su šeima atsidūrė Atėnuose, ieškodami darbo. Abu su vyru, tobulai mokėdami anglų kalbą, visą dieną ėjo į įstaigas, kavines, užeigas prašydami darbo angliškai. Graikai yra orūs, jie žino savo vertę: mandagiai išklausydavo, net neatsakydavo į jokį „Hello!” ir toliau tęsdavo savo darbą. Pora greitai susiprato – per savaitę žmona išmoko 400 graikiškų frazių (ne žodžių), o vyras 500. Vėl žygiuoja į tas pačias įstaigas, bet dabar jau kreipiasi graikiškai. Oho, visai kitas reikalas! Graikai plačiai šypsosi, graikai siūlo darbą, graikai kviečiasi į svečius!
O pas mus rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba išstenėti lietuviškai: „Prašom, ačiū, prašom paimti kvitą, geros dienos!”. Aptarnavimo srityje, užėjus karui Ukrainoje, pradėjo klestėti baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti „Prašom”. Išmoko iš Ukrainos rusių. Ar leisime taip ir toliau tęstis? Kiekvienas lietuvis tokiai kasininkei turi priminti mandagaus aptarnavimo taisykles ir išsikviesti vadybininką pasiaiškinti. Bet čia ne tik tautos bukumas ar negebėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi.
Pasibaisėtina, ir koks nusmurgęs turi būti lietuvio supratimas, kai būryje yra vienas Lietuvos, lietuviškai nekalbantis, rusas ar (rečiau) lenkas, o penki ar daugiau esančių lietuvių pradeda kalbėti jų kalba! Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai, neturintys jokio supratimo apie lietuvišką savivertę. Tokiems iki graikų toliau nei iki mėnulio.
Taigi pradėkime kalbėtis su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai. Šitaip mokysimės būti lietuviais, nes dar nesuprantame, kas esame. Jeigu nuo pat Nepriklausomybės pradžios būtume tai suvokę, šiandien Lietuvos valstybės teismo įtvirtintų formalių reikalavimų Pietryčių Lietuvoje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams mokėti tautinių bendrijų kalbą neturėtume.
Įdomu, ar Suvalkuose dirbantys ir gyvenantys lenkai irgi privalo kalbėti lietuviškai? O Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose – salelėse?
Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų valstybinę kalbą, o ne mes jų! Dėl to esame visi asmeniškai kalti, ne tik tie, esantys valdžioje, priiminėjantys antivalstybinius įstatymus. Visada prisiminkime, kodėl jie vilkai, nuolat žiūrintys į mišką, į savus, bet ne į mus, ir už juos nebalsuokime!
Darosi nebejauku ir visai nelinksma, kai Lietuvos Respublikos Seime lietuvis Lietuvos Prezidentas ar Seimo pirmininkė Čmil (ji – ne lietuvė, tad ir neturi tautinės pajautos) savo kalbą išrėžia angliškai! Visiems akivaizdžiai parodant, kad pats Prezidentas negerbia savo Valstybės ir jos valstybinės kalbos (o gal labai labai norėjo pasipuikuoti, jog moka angliškai?).
Lietuvi, pradėk mąstyti, kur visa tai nuves, ir iš savęs pradėk daug daugiau reikalauti. Padėk savo TĖVYNEI išlikti…Tegul amžiams prasmenga Suslovo posakis: „Lietuva bus, tik be lietuvių”. Šaltinis: https://www.pozicija.org/
Alinos Laučienės straipsnis, paskelbtas „Mokslo Lietuvoje“:
AR TIKRAI NESVARBU, KAD LIETUVIŲ KALBA – GRAŽIAUSIA PASAULYJE?
„Mokslo Lietuva“. Nr. 3 (734), 2024 m. vasario 9 d. ir Nr.4 (735), 2024 m. vasario 29.
Ar tikrai nesvarbu, kad lietuvių kalba – gražiausia pasaulyje?
Alina Laučienė
(Autorės nuotrauka – pirmajame puslapyje)
Paskaitykime ištrauką iš signataro, politinio kalinio, poeto, rašytojo ir žurnalisto Gintauto Iešmanto paskutinės knygos ,,Rodanti kelią, teikianti prasmę. Kalba ir mes“, p. 85–86:
Ar tik kuklumas?
,,Laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1999 03 06 perskaičiau, kad pasaulyje gražiausia kalba yra lietuvių. Tokia ją paskelbė UNESCO 1992 metais sudaryta komisija. Tačiau nustebino ne tiek šis sprendimas, kiek aplinkybė, kad pro akis man galėjo prasprūsti toksai pasitikėjimą keliantis įvertinimas.
Visą gyvenimą domėjausi mūsų kalba, džiaugiausi jos gražumu, o štai ėmiau ir kvailiausiai pražiopsojau. Galbūt, sakau, spauda arba nutylėjo, arba žinią pateikė neefektingai. Bet, šiaip ar taip, bent kalbininkai turėjo trimituote trimituoti. Juk tokia neįkainojama parama! Ko gero, ją pasitelkę, dabar mažiau dejuotume, kad jaunimas griebiasi mėgdžioti anglišką šnekėseną, kad per mažai vertina savąją kalbą.
Ir verslininkai, matyt, dėl to neateina į protą, kaip tikėjosi vadovaują kalbininkai. Jie vis dar tebesižavi iškabose, pavadinimuose, reklamose tuo, kas nelietuviška, o per televiziją jau ir Šekspyro ,,Makbetas“ (spektaklis) tariamas be galūnės. Ko čia stebėtis, kad ir itališkos, net vokiškos operos atliekamos originalo kalba. Per lietuvių kalbos paskelbimo valstybine dešimtmečio minėjimą kalbos komisijos pirmininkė, atsakydama į klausimą, kodėl brukama autentiška užsieniečių pavardžių rašyba, trumpai drūtai atšovė: ,,Europėjame!“. Atseit, nenorime būti atsilikę, savaip rašą tiktai latviai ir albanai. Taigi taip ir verčiamės kūliais, stengdamiesi visose srityse įtikti svetimiems pažeisdami gyvąją kalbos dvasią. Kaip tada netarsi: keisti vis dėlto tie europiečiai – jiems gražiausia lietuvių kalba ir tiek. Ir turbūt ne vien jiems. Mat UNESCO – pasaulinė organizacija.
O aš pats jaučiu nuoskaudą, kad ligi šiol tokio reikšmingo fakto nežinojau. Matyt, kaltas lietuviškas kuklumas, kurį kaip trūkumą pastebėjo viena mokyti į Vilniaus universitetą atvykusi prancūzų profesorė. Antraip argi būtume tylėję?“
———————————–
Skaičiau ir aš „Lietuvos aide“ tą nuostabą keliantį Sorbonos universiteto profesorės straipsnį, atrodo, tokiu pavadinimu: „Lietuviai, kodėl esate tokie kuklūs?“ Profesorė rašė, kad Vilniaus universitete per pertraukas prislinkdavusi prie tarpusavyje kalbančių lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojų ir klausydavosi, ramiai tekančios kalbos, kuri jai buvo panaši į paukščių čiulbesį…
Ir čia jau norėtųsi kreiptis į garsiausius mūsų kalbininkus ir kai ko paklausti. Be abejo, perskaitę tokią žinią daugelis skaitytojų nėra naivūs ir supranta, kad kalbų grožio palyginimai ir panašūs komisijų sprendimai visada bus daugiau ar mažiau subjektyvūs. Tačiau jie nėra
savavališki ir šališki, nes mėginimai nustatyti gražiausias pasaulio kalbas nuolatos kartojasi. Ir jie galimi tik todėl, kad turi pagrindą: vis dėlto egzistuoja tam tikros kalbų savybės, dėl kurių vienos kalbos laikomos objektyviai gražesnėmis, skambesnėmis ir patrauklesnėmis ausiai negu kitos.
Taigi šiuo komisijos paskelbtu vertinimu piktnaudžiauti nebūtina ir nėra jokio reikalo. Tačiau sunku suprasti, kodėl juo nepasirėmus, protingai ir nuosaikiai skleidžiant žinią apie tokį lietuvių kalbos vertinimą. Juk tai puiki proga populiarinti gimtąją kalbą, kelti jos autoritetą tarp lietuvių, kurių daugelis į ją jau žvelgia su atsainia panieka ir net nesuvokia, kad šitaip sugrįžta į savo kalbos besigėdijusio XIX a. lietuvio tautinės saviniekos būklę. Juk daugybė lietuvių net nebežino, kad jų kalba yra visų archajiškiausia (senovinė, bet vis dar vartojama) iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje! Ir tokia ją pripažįsta garsiausi pasaulio kalbininkai.
Kodėl tautiečiai nežino, kad mūsų kalbos mokosi garsiausių pasaulio universitetų lingvistikos fakultetų studentai? Jeigu ten studentas studijuoja indoeuropiečių kalbas, pirmiausia jam patariama mokytis lietuvių kalbos. Nustebote? Apie tai mūsų kalbininkai turėtų rašyti straipsnius, juos plačiai paskleisti, kad nereikėtų gaudyti žinių po kruopelytę iš įvairiausių šaltinių. Nejaugi šių dienų kalbininkai nebėra lietuvių kalbos sargai ir jos puoselėtojai, kokie buvo jų pirmtakai? Juk anksčiau lūždavo lentynos nuo mūsų kalbininkų knygų knygelių, nes kiekvienam būdavo garbė mokyti Tautą. Tad kodėl, gerbiami kalbininkai, jūsų niekur nesimato? Kur jūsų, kad ir nedidelio formato knygelės, bet su tokia žinia paprastam lietuviui, kad šis nenustotų iš nuostabos aikčiojęs ir tai, ką perskaitė, papasakotų kitam?
Teko kalbėtis su airių kilmės amerikiečiu, gerbiamu dialektologijos profesoriumi, Džeimsu Duranu, teigiančiu, kad be lietuvių kalbos yra neįmanoma dėstyti pasaulio indoeuropiečių kalbų tarmių. Todėl iš plokštelių, o vėliau iš lietuviškų knygų tobulai išmoko lietuviškai, dar gyvendamas JAV, Kalifornijoje, kad savo studentams padėtų lengviau suprasti tarmių subtilybes. Užsienio kalbininkų visai nestebina lietuvių kalbos grožis ir jos reikšmė pasauliui, tad žymus rusų kalbininkas Olegas Poliakovas parašė knygą ,,PASAULIS IR LIETUVIŲ KALBA“ (tai pati geriausia dovana išsilavinusiam bičiuliui), kurioje drąsiai teigia, kad lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“ (326 psl.). Autorius rašo: ,,Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė ir materialinė kultūra. Šiomis kalbomis kalba apie 44,78 proc. Žemės gyventojų. Visos indoeuropiečių kalbos atsirado prieš kelis tūkstančius metų iš indoeuropiečių prokalbės. Šios prokalbės tarmėmis ir šnektomis kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai. Apie 3-2 tūkst. m. pr. Kr. įvykęs galutinis indoeuropiečių prokalbės skilimas buvo visų žinomų indoeuropiečių kalbų pradžia. Dabartinės lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji tiesiogiai lyginama su indoeuropiečių kalbomis, kurios jau seniai išnyko arba taip pakito, jog tapo itin nesuprantamos šiuolaikiniams jų vartotojams: indoarijams, graikams, romanams, germanams, keltams, slavams. Dvi skandinavų kalbos – islandų ir farerų – per tūkstantį metų pakito nežymiai, tačiau jos turi daug daugiau naujadarų nei lietuvių kalba.
Lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų išsaugojo archajiškiausią kalbinę struktūrą ir nemažai senosios indoeuropietiškos leksikos. Daugeliu atžvilgių ji labai artima bendrajai indoeuropiečių prokalbei ir padeda ją rekonstruoti (kai kurie žodžiai ir formos mažai skiriasi nuo ide. prokalbės formų, pvz., duktė, sūnus, avis, penki, esti ir kt.). Taip pat ši kalba padeda atkurti išnykusias įvairių kalbų formas ir yra labai svarbi seniausių kalbų istorijai“.
Tai bent kalba! Tai bent lietuvių tauta, kuri šią kalbą taip nugludino, jog ji virto tikru žėrinčiu deimantu tarp kitų kalbų. Džiaukimės! Užplūsta daug pamąstymų, bet kad nebūtų nereikalingų įtarimų, tikėkimės, kad lietuvių kalbos mokslininkai galbūt susisieks, kad ir po tiek metų, su pačia prancūzų kalbos profesore, su UNESCO ir tuo klausimu galų gale pradės domėtis. Juk jums, gerbiami kalbininkai, priklauso savo motulę ginti, kai šiandien ji taip ujama.
Neprisimenu, kuris iš kalbininkų vis dėlto rašė, kokiomis mūsų kalbos išskirtinėmis savybėmis rėmėsi UNESCO sudaryta komisija, nustatydama jos išskirtinumą. Pamėginsiu keletą punktų atkartoti, nes giliai įstrigo į širdį. Komisija pirmąją vietą skyrė lietuvių, antrąją – norvegų, o trečiąją – italų kalbai.
- Lietuvių kalboje yra labai daug balsių, dvibalsių ir dvigarsių. Būtent jie suteikia kalbai plaukimą, banguotumą – tarytum ne kalbame, bet dainuojame.
- Lietuvių kalbos kirtis yra nepastovus; jis šokinėja žodžiuose ir sakiniuose (išlinksniuokite žodį „vanduo“ ir pamatysite, kaip kirtis „bėgioja“ po skirtingus linksnius ir kaip švelniai nutupia žodžio pradžioje arba gale. Tikrai išgirsite tylų vandens čiurlenimą, bangelės šoktelėjimą ar jos nuvinguriavimą tolyn…). Džiugu, kad išlaikėme indoeuropietiškas priegaides.
- Lietuvių kalboje yra nepaprastai daug mažybinių priesagų, kurias turi daiktavardžiai, būdvardžiai ir net prieveiksmiai, pavyzdžiui: namelis, namukas, nameliukas, namelytis, namužis; gražutis, gražutėlis, gražėlesnis; artėliau, gražėliau, linksmėliau, tolėliau ir taip toliau.
- Lietuvių kalboje moterų ir vaikų drabužių pavadinimai taip pat vartojami su mažybinėmis priesagomis: skrybėlaitė (vyrų– skrybėlė), kepuraitė, kepurytė, dirželis, diržiukas, bateliai, batukai, šalikėlis, šalikutis, skarelė, skarutė, skarytė, suknelė, suknutė, suknytė, suknelytė, sijonukas, sijonėlis, striukytė, striukelytė, striukelė, megztukas, megztinukas, pirštinaitės, kojinytės, kojinaitės ir taip toliau.
- Lietuvių kalba turi labai turtingą veiksmažodžio formų (dalyvių, pusdalyvių, padalyvių) sistemą – tokios neturi jokia kita indoeuropiečių kalba. Apie tai buvau rašiusi kitame straipsnyje, o čia dar kartą priminsiu. Taigi valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysimas, valgant, valgius, valgydavus, valgysiant, valgydamas, valgytinas (žr. Antanas Klimas The University of Rochester, Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences LITUANUS, Volume 30, No3- Fall 1984).
- Lietuvių kalboje pasitaiko netgi šeši vietininko linksniai: name, namuose, namie, namo, namopi, namop (šiandien sakome: saulė leidžias vakarop, o einu namop – rečiau). Deja, šiandien literatūrinėje kalboje šie linksniai vartojami ne visi, tačiau dialektuose dar gana dažnai sutinkami (žr. Antanas Klimas).
- Lietuvių kalboje raidė „Ė ė“ yra vienintelė tokia raidė visame pasaulyje (o jame yra daugiau nei 7000 kalbų). Tai labai įspūdingas faktas: gražuolei „ė“ net paminklas Kaune pastatytas! Už ją turime būti dėkingi Danieliui Kleinui, kuris ją sukūrė Karaliaučiuje. Su raide „ė“ lietuviai pirmą kartą susipažino skaitydami D. Kleino redaguotą Jono Bretkūno Bibliją, o 1653 metais ji įtvirtinama lietuvių kalbos gramatikoje, kurią parašė tas pats Danielius Kleinas.
- Lietuvių kalboje visai nėra keiksmažodžių. Šiuo nuostabiu faktu penkioliktame amžiuje žavėjosi ir stebėjosi net iškilus ir prūsiškų kilmės šaknų galimai turėjęs mokslo vyras Kopernikas. Jis rašė, jog nei buitinėje lietuvių kalboje, nei jos dainose, nei pasakose nėra keiksmažodžių. O jie juk labai subjauroja ir iškreipia kalbos sandarą padarydami kalbą tokią šiurkščią ir tokią nemalonią, lyg ji būtų skardinė. Neveltui lietuviai sako, jog ,,ausį rėžia“. Tiesa, turime keletą su specialiai sukurtais naujadarais, bet jie sukelia veikiau šypseną, nei pyktį. Pavyzdžiui, ak tu trivirviau, kad tave balti arimai, rupūs miltai, po paraliais ir kiti (Kazimieras Gaivenis „Margas žodžių pasaulis“). Užtat turime nemažai daiktavardžių, turinčių bendrą formą abiem giminėm. Verta pažymėti, kad beveik visi pabrėžia neigiamas žmogaus savybes, kurios bendruomenei labai nepriimtinos. Gal todėl mūsų senoliai nevartodavo keiksmažodžių; būdami pakantūs ir tylaus būdo, apsieidavo švelnesne forma sakydami: rukšla, dvasna, džiūsna, mėmė, valkata, išgama, pabaisa, naktibalda ir t.t. Gal čia tiktų ir „žmoga“? Eini gatve, sutinki šio baisaus naujadaro kūrėją ir sveikiniesi: „Laba diena, žmoga!”
- Lietuvių kalba labai turtinga žodžių: kiekvienas mažiausias daikčiukas ar reiškinys turi savo pavadinimą. Neturime labai daug žodžių su daugybe reikšmių, tokių kaip anglų kalboje. Prieš daugelį metų per televiziją teko klausytis JAV gyvenančios Balio Sruogos giminaitės, kuri išvertė „Dievų mišką“ į anglų kalbą. Ji išskirtinai pabrėžė, kad versti buvo labai sunku, nes anglų kalboje nerado tiek daug vaizdingų sinonimų, antonimų ir įvairiausių žodžių žodelių, kokių yra lietuvių kalboje.
- Lietuvių kalba labai sunki, nes ji sintetinė, ne analitinė, kaip anglų. Ji labai sudėtinga dėl savo gramatikos, septynių linksnių, kirčiavimo, labai gausios leksikos, frazeologijos, kuri sunkiai verčiama į kitą kalbą ir daug daug kitų dalykų. Mūsų lietuviukams nejuokais sunku išmokti sudėtingesnes formas, nes kai kurie tėvai vartoja paprastesnes, kurios nuobodžios ir bespalvės. Koks užsienietis gali išmokti kad ir tokį sakinį: „Kaip būtų buvę gerai, jeigu būčiau pasistatęs namą?“ Galima paprasčiau, bet bus skurdžiau: gaila, kad nepasistačiau namo. O angliškai šis sakinukas skamba šitaip: „I wish I had built a house.“ Bet tokiame sakinyje žodžiai tikrai nenuplaukia tolyn nemunais. Jau minėtas mokslininkas Olegas Poliakovas rašo: „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys“. (Pabaiga – kitame numeryje)
Pabaiga. Pradžia – 3 (734) numeryje
Jau minėtas mokslininkas Olegas Poliakovas rašo: „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys“.
Na, o mes, lietuviai, ar turėtume puikuotis prieš kitas tautas, kad mūsų kalba tokia išskirtinė? Jokiu būdu, ne! Anaiptol, šis faktas įpareigoja kiekvieną lietuvį budriai saugoti savo kalbą tiek nacionaliniu mastu, tiek asmeniniu, kad išlaikytume šį brangų turtą ateinančių kartų pasaulio ir Lietuvos mokslininkams. Kviečiu lietuvių kalbos mokslininkus, mokytojus eiti į Tautą ir budinti ją savo straipsniais, paskaitomis, susitikimais. Kodėl taip giliai miegama? Kai miegama, kalbos niekintojai uoliai darbuojasi. Nūdiena parodė, kad Lietuvos kitataučiai tą ir daro.
Heinrichas Laubė tikrai teisingai pastebėjo: „Užsipulti tautos kalbą, reiškia užsipulti jos širdį“. Todėl matant, kokios grumtynės dėl lietuvių kalbos dabar vyksta (o kovoja tik maža saujelė dorų kalbininkų), lietuviui skauda, bet turėtų skaudėti dar labiau, nes aiškiai matome, kaip taikomasi įvairiausiais būdais ją nužudyti, net naikinant valstybinės kalbos institucijas, kaip nusitaikyta į Kalbos komisiją arba stengiamasi padaryti ją neveiklią.
Į lietuvių kalbos abėcėlę įtraukiamos svetimos raidės, ir daug kitų dalykų, nuo kurių doram lietuviui plaukai piestu stojasi. Nė viena mūsų kalbos raidė netariama dviem garsais, o kas čia dabar? X – ks, Q – kju, W – dabl ju. Pastarosios W raidės lotyniškoje abėcėlėje nė su žiburiu nerasi. Šitos raidės niekada nebuvo mūsų ir nebus – pati lietuvių kalba jas spjauna lauk. Argi lenkai įsileistų mūsų š, č, ž? Argi šimtai tūkstančių lenkų, gyvenančių įvairiose Europos valstybėse, išdrįstų reikalauti, kad jų pavardės būtų rašomos su diakritiniais ženklais? Ne, nešdrįstų, nes ten aiškiai pasakyta, kokia kalba yra valstybinė, ir taškas. Ten gyvenantys lenkai supranta tokius reikalavimus, o čia – nesupranta… Įdomu.
Kai „Maksimos“ prekybos centrai iškabino skydus: ,,Vaikai – didžiausi maximalistai“ ar pan., daug lietuvių nebėjo ir nebeina pas juos apsipirkti, nes yra ir kitų prekybos centrų. Tokie gerbia savo kalbą, bet ne savo pilvą. Kalba yra didi tautos jėga, ji yra tautos stuburas, matyt, dėl to ją taip puola vidaus priešai, nes jų tikslas yra sunaikinti Tautą. Jeigu lietuviai dar to nesupranta, tegul pagalvoja du ir tris kartus, o kai kam reikės ir ilgiau pagalvoti, kol suvoks, kas čia vyksta.
Mūsų kalbos vietą taikosi užimti kitos kalbos: atvykę į Vilnių pasivaikštinėsite po Londoną, todėl angliakalbiai svečiai ir šaiposi, kad neturime jokios savo kalbos. Jie teisingai mato dalykus ir piktinasi teigdami, kad norėjo pamatyti savitą lietuvių kalbą ir kultūrą ir visai nenori išvysti Londono Vilniuje – juk jie iš ten atvyko, kad pasigrožėtų kažkuo kitu! Ir tikrai, mažiausia „šaraškino“ kontorėlė ar parduotuvėlė pasikabinusi anglišką pavadinimą didelėmis raidėmis, o lietuviškai vos įžiūrimai užrašyta, bet dažniausiai nėra jokio lietuviško užrašo. Net sovietiniais laikais pirmiausia užrašydavo lietuviškai didelėmis raidėmis, o žemiau mažesnėmis raidėmis rusiškai.
Šilutės centrinėje gatvėje tupi kioskas su užrašu: „Second-hand clothes“ (Dėvėti drabužiai). Girdėjau juokaujant, kad kioskelio savininkai laukia Anglijos Karaliaus atvykstant apsipirkti!
Nejaugi miesto meras gali būti toks nesupratingas, kad leidžia taip tyčiotis iš valstybinės kalbos? Neįtikėtina! Būtų griežtos taisyklės visiems verslininkams, būtų kitaip. Dažniausiai tai daroma ne iš piktos valios, bet kad atrodytų originaliau ir, aišku, prašaunama pro šalį. Bet labai dažnai tai daroma dėl supratimo stokos ir nemeilės Tėvynei. Todėl kiekviename mieste ir miestelyje turi būti įsteigta po principingą Kalbos komisiją ar inspekciją ir tokiems Konstitucijos laužytojams turi būti numatytos didžiulės baudos – pasipildytų savivaldybių iždas.
Privalome saugoti savo kalbą, nes pasauliui ji visų archajiškiausia ir gražiausia, nes mums ji – valstybinė pagal Konstituciją ir Tautos išreikštą valią, nes mums ji – visų didžiausia Tautos brangenybė. Sau iškelkime didelius reikalavimus ir savo kalbos nežeiskime, nesubjaurokime svetimybėmis, žargonybėmis ir keiksmažodžiais – tai kiekvieno lietuvio, lietuvių kalbos mokytojo pareiga. Bet visų pirma kiekvienas pradėkime nuo savo šeimos! Be asmeninių pastangų padėtis kalbos klausimu tikrai nesikeis.
Kazimieras Būga, lietuvių kalbos mokslo kūrėjas, rašė, kad jis lietuvių kalbos nemoka, todėl jos kasdien mokosi. Jeigu toks iškilus žmogus apie save taip kalbėjo, tai ką mes galime pasakyti apie save?
Ar pastebėjote, kad net tyla suklūsta, kai per televiziją koks nors žmogus ramiu balsu taisyklingai lietuviškai kalba… Tada darbai atidedami ir klausomasi, ir klausomasi, ir pasiilsima… Bet skubame išjungti televizorių išgirdę, kai per LRT televiziją žinių ir forumų vedėjas sako: „Ane?“ Skubame išjungti, kai kokia nors laidos vedančioji ar vedantysis tujina laidos svečią, kaip koks prasčiokas purvu aplipusiais batais. O juk, pasak gerbiamo Audriaus Valotkos, verčiau turėtume „tamstuotis“, bet ne tujintis.
Na, o Mikalojaus Daukšos šauksmas, matyt, niekada nepasens per visą mūsų Tautos istoriją: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.
Tai štai, kai pagalvoji, tikrai keisti tie užsieniečiai kalbų mokslo didžiavyriai. Anot G. Iešmanto, jiems ta lietuvių kalba esanti visų gražiausia ir visų archajiškiausia pasaulyje. O tau, LIETUVI? Autorė yra mokytoja metodininkė
Literatūra:
Olegas Poliakovas (2008). Pasaulis ir lietuvių kalba. Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė. Monografija. Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 408 p.
Lietuvių kalba yra langas į platų indoeuropiečių kalbų pasaulį, jo dabartį ir praeitį. Ji yra raktas į senovės indoeuropiečių istoriją ir kultūrą, per ją geriau suprantama Lietuvos istorija, kultūra, jos vieta indoeuropiečių tautų pasaulyje. Knyga skirta senovės laikų indoeuropiečių kalboms ir jų santykiui su lietuvių kalba.
Antanas Klimas The University of Rochester, Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences LITUANUS, Volume 30, No3- Fall, 1984.